Į septintą dešimtį bekopianti Janina Grybienė savame
miestelyje daugelio žinoma kaip bene vienintelė Naujamiestyje moteris, kurios
didžiausia aistra yra žvejyba. Daugiau kaip prieš 20 metų pamėgusi šį
laisvalaikio praleidimo būdą ponia Janina nė neketina jo atsisakyti: moteris
tvirtina lekianti prie upės visada, kai tik turi laisvo laiko arba atsiradus
prastesnei savijautai. “Kai tik pasijuntu nelabai gerai, tuoj už meškerės ir –
prie upės. Tikit netikit, bet visus blogumus tuomet kaip ranka nuima. Gamtoje aš
atgaunu jėgas, juntu malonumą”, – sako J.Grybienė. Ją žvejoti senokai išmokė brolis.
Azartas atsirado iškart
Paprastai, be jokių įmantrybių žuvis gaudanti naujamiestietė tvirtina per savo gyvenimą įsigijusi tik trečią meškerę, su ja stengiasi kaip galima rečiau skirtis. Toks jos užsidegimas be galo stebina kartu gyvenančią 92 metų pašnekovės motiną. Ji neretai klausia dukters, kaip gi jai neatsibosta vis paupy sėdėti. “O man tai taip įdomu ir gera, kad, atrodo, laikas bematant pralekia, jo dar tam reikalui net pritrūksta”, – pasakoja žvejė.
Moteris prisimena, kad prieš daugelį metų, kai su broliu eidavo prie upės, ji nešdavosi mezginį, o brolis – meškerę. Kartą jai padarė bambukinę meškerę ir liepė, ją įmerkus, pastovėti Nevėžio ir Kiršino santakoje. Tąkart moteris prisimena ištraukusi pirmąją žuvį ir patyrusi nenumaldomą norą vėl žvejoti. Pasak naujamiestietės, atsirado toks azartas, kad atsisakyti žvejybos nepajėgia iki šiol.
Svečiavosi pas bebrą
Neseniai žvejė sako sugavusi net kilograminį karšį, o šiaip jos laimikis būna įvairios žuvys. Bene dažniausiai, be karšių, pavyksta sugauti ešerių, iš jų pagaminti patiekalai moteriai yra skaniausi. “Tik paragavusi keptos ešerio galvos pajuntu tikrą žuvies skonį”, – tikina Naujamiesčio gyventoja.
Meškeriotoja pasakoja išbraidžiusi visas aplinkines upes – Nevėžį, Kiršiną, Šuoją, Lėvenį. Per žvejybą patyrusi įvairiausių nuotykių. Vienu iš įsimintiniausiu sako laikanti “pasisvečiavimą” bebro urve: į jį, beeidama paupiu, pasakoja įsmukusi kone iki pažastų ir vos išsikapanojusi. Kitą kartą prieš daug metų ponios Janinos pagauta nemenka žuvis, iššokusi iš kibiro, labai išgąsdino jos anūkę Justiną – nuo to karto Justina, supykusi, kad močiutė, anot jos, gaudo kažką panašaus į krokodilus, kompanijos jai nebepalaikydavo.
Nepakenčia brakonieriaujančiųjų
Sovietiniais metais J.Grybienė prisimena dalyvaudavusi žvejų varžybose ir prizinę vietą kartą buvo užėmusi, bet dabar tuo nebeužsiima – neturi galimybės varžytis su profesionaliais, šiuolaikiškomis priemonėmis žvejojančiaisiais. Tiesa, žvejų draugijai moteris priklauso. Kaip prisipažįsta žvejybos mylėtoja, ji kolegoms, sugaunantiems daugiau žuvies, niekada nepavydi, tačiau negali pakęsti tokių, kurie įžūliai žuvis gaudo elektra.
Pati pašnekovė meškerioti dažniausiai traukia viena. Kompanija, kaip teigia, dažniau kliudo nei padeda. Paprastai, nusprendusi eiti prie upės, ji ten jau būna apie 8 val. ir išsėdi iki pat vakaro. Tiesa, per patį pietų metą porą trejetą valandų žuvies ji nė nebando sugauti, nes žino, kad tokiu laiku jos nekimba. Per žvejybą užsiimti kuo nors kitu gamtos mylėtoja sako nemėgstanti, nes, pasak jos, ilgesniam laikui atitraukti dėmesio nuo plūdės negalima – gali pražiopsoti žuvį.
Atstoja mėsą
Žvejė dažniausiai meškerioja įprastinėse vietose. Norėdama prisijaukinti vandens gyventojus, ji pati juos retkarčiais pamaitina virtais kviečiais. Kaip jauką naujamiestietė naudoja tokius pat kviečius arba sliekus. Pastaruosius ji renkasi kuo raudonesnius, judresnius, paprastai gyvenančius mėšlo krūvose. Kai kurioms žuvims sugauti ant kabliuko juos kabina net po du.
Per ilgą laiką J.Grybienė tvirtina išmokusi nemažai žvejybos paslapčių. Moteris sako perpratusi kone kiekvienos žuvies manieras, pagal valo judėjimą iškart išsiaiškina, kokia yra užkibusi: jei ešerys, jis, pašnekovės teigimu, su valu stačiai neria į dugną, jei šapalas – plūduriuoja arčiau paviršiaus, karšis jauką ima labai atsargiai. Sugauto laimikio meškeriotoja sako neparduodanti – žuvį gaudo tik sau, nes ją labai mėgsta. Beje, šaldytuve jos niekada nelaikanti, nes tuomet žuvis prarastų skonį – visada ruošia šviežią. “Žuvį ir verdu, ir kepu. Netgi darau iš jos šaltieną. Anksčiau, kai galėdavau sau leisti nusipirkti gyvo karpio, man mėsa būdavo nereikalinga – ją atstodavo ši žuvis”, – prisimena šešiasdešimtmetė.
Renka vaistažoles
Į žvejybą pašnekovė beveik visada keliauja pėsčiomis. Net ir žiemos šalčiai nenuslopina šio jos pomėgio. J.Grybienė prisimena, kad miestelyje jai į kompaniją buvo atsiradusi moteris, bet netrukus ji išvyko, tad pasikalbėti apie žvejybą, pasidalyti patirtimi poniai Janinai tenka tik su vyrais žvejais, su jais ji sako tikrai randanti bendrą kalbą.
Kartą ji prisimena buvusiems bendradarbiams pranešusi gerą žinią, kai pamatė upės užutekyje kunkuliuojant vandenį. Iš karto nė nesuprato, kas ten vyksta, o bendradarbiai pasinaudojo savo apsukrumu – per nerštą prisigaudė sočiai žuvų.
Pašnekovė neslepia, kad Naujamiestyje yra žmonių, besišaipančių iš jos pomėgio, bet į apkalbas moteris nekreipia dėmesio – gyvena taip, kaip jai patinka. Anksčiau sako dar mėgdavusi spręsti kryžiažodžius, bet dabar trokšta kuo ilgiau būti gryname ore: grybauja, renka vaistažoles. “Kavos negeriu, iš parduotuvių arbatos neperku – geriu tik pačios surinktų žolelių arbatą. Jei kas paprašo, pakonsultuoju dėl vaistažolių”, – dėsto naujamiestietė. J.Grybienė tikina niekada vietiniame miške nepasiklystanti, – žinanti visas vietas, kuriose auga vienokie ar kitokie grybai. Pati labiausiai mėgsta kazlėkus, paliepes, guotes.
Ir vis dėlto žvejyba moters gyvenime užima svarbiausią vietą. Tik dėl užsidegimo ja J.Grybienė sako nebepripažįstanti kitų laisvalaikio praleidimo būdų, jų visai ir nepasigenda.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Ši meškerė – trečioji užkietėjusios žvejės gyvenime.
