Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas išsiskyrė savo dvasios tvirtumu, begaliniu tikėjimu ir atsidavimu žmonėms. Ugnį ir vandenį perėjusio dvasininko prisiminimas žmonių širdyse gyvas iki šiol.
Žurnalistę R. Sakalauskaitę ir monsinjorą siejo dvidešimtmetį trukusi bičiulystė. Moteris jį prisimena ne tik kaip guodėją, bet ir kaip pokštininką, kurio šmaikštus žodis ypač gelbėdavo tuomet, kai aplink tvyrodavo įtampa. U. Mikaliūno nuotr.
Skola už bendravimą
Žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė neseniai išleistą knygą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ vadina skola monsinjorui. Nors apie šį iškilų dvasininką išleisti leidiniai jau pripildytų visą lentyną, tačiau pastaroji knyga joje lengvai ras savo vietą.
R. Sakalauskaitę su K. Vasiliausku siejo dvidešimtmetį trukusi bičiulystė. Su monsinjoru jiedu susipažino Sąjūdžio laikais, kai ji iš Klaipėdos į Vilnių atvažiavo studijuoti žurnalistikos. K. Vasiliausikas tuomet buvo paskirtas Arkikatedros pirmuoju klebonu, o ji tuo metu darbavosi Sąjūdžio informacinėje agentūroje.
„Man atrodo, kad su juo visuomet bendravau ne kaip su kunigu, o kaip su išmintingu žmogumi. Iš pradžių bendravome Arkikatedroje, vėliau pradėjau lankytis jo namuose“, – pasakojo knygos autorė.
R. Sakalauskaitė dažniausiai su juo susitikdavo vakarais, kai monsinjoras atitarnavęs 12 valandų grįždavo iš Arkikatedros. K. Vasiliausko vakarienė visuomet būdavo tokia pati – baltas varškės sūris, kurį laikydavo ant medinės lentelės, padėtos ant radiatoriaus, pienas ir paprastas batonas.
Moteris apgailestavo, jog ji negalėjo dalyvauti monsinjoro laidotuvėse, nes metams buvo išvykusi studijuoti į Angliją. Sužinojusi, kad gavo Britų tarybos stipendiją, R. Sakalauskaitė nuvyko pas jau sunkiai sergantį monsijorą.
„Aš jam sakau: „Monsinjore, sulaukite manęs sugrįžtančios.“ Jis į mane pasižiūrėjo ir tarė: „Ką aš koks ženychas, kad tavęs laukčiau“, – apie paskutinį jųdviejų susitikimą pasakojo moteris.
Daug laiko – archyvuose
R. Sakalauskaitė yra ne kartą prisidėjusi prie darbų, kuriais siekiama ateinančioms kartoms nušviesti K. Vasiliausko gyvenimo kelią bei išsaugoti jo atminimą. Ji yra dokumentinio filmo „Laimingi buvę jo akivaizdoje“ idėjos autorė ir scenarijaus bendraautorė. Jos iniciatyva prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios įrengtas monsinjoro atminimui skirtas skveras bei pastatyta skulptūra.
Tačiau moteris po K. Vasiliausko mirties Rašytojų sąjungos išleistoje knygoje neparašė savo atsiminimų dalies, todėl visuomet galvojo apie neatliktą pareigą, kuri paskatino imtis rašyti knygą.
Leidinį apie K. Vasiliausko gyvenimo kelią R. Sakalauskaitė rengė ketverius metus. Rinkdama medžiagą ji lankėsi Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve, Lietuvos ypatingajame, Latvijos valstybės ir Daugpilio archyvuose.
„Man atrodo, kad Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojoms buvau labai atsibodusi. Žiūriu, vieną dieną mano pavardę archyvo formose pradėjo rašyti ne Sakalauskaitė, o Vasiliauskaitė. Pasirodo, netgi perkrikštijo“, – juokėsi knygos autorė.
Naujausioje knygoje apie K. Vasiliauską galima rasti niekur neskelbtų kunigo laiškų mylimai seseriai Bronei Navalinskienei. Pasak knygos autorės, jis dažnai savo seserį lankydavo Panevėžyje ir šį miestą labai mylėjo.
Atskirą knygos dalį sudaro K. Vasiliauską pažinojusių kunigų – Vaclovo Aliulio, Jono Borutos, Antano Dilio, Ričardo Doveikos, Arūno Kesilio, Kęstučio Latožos, Tadeušo Matulianeco, Gintaro Petronio, Juozo Tunaičio – atsiminimai.
Leidinio viršelį puošia iš Panevėžio kilusio fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus prieš monsinjoro mirtį daryta nuotrauka. Pasak žurnalistės, dvasininkas joje atrodo tarsi sušvitęs.
„Sakoma, žmogaus gyvenimo kokybė atsispindi jo akyse. Toje nuotraukoje šviesos labai daug. Ji puikiai tiko knygos viršeliui“, – kalbėjo R. Sakalauskaitė.
Atverdavo širdis
Moteris pasakoja, kad Sąjūdžio laikais į Lietuvą pradėjo plūsti užsienio žurnalistai – amerikiečiai, japonai. Ji delegacijas turėdavo supažindinti su iškiliais žmonėmis, kurie sužavėtų užsienio svečius ir atstovautų Lietuvai.
Pirmoji delegacija, kurią R. Sakalauskaitė nuvedė pas monsinjorą, buvo atvažiavusi iš Japonijos. „Jie buvo tokie kuklūs, ramūs, santūrūs. Monsinjoras prisiminė, jog sėdėjo lageryje su japonais. Pradėjo jiems pasakoti įvairius pokštus bei patirtį lageryje. Svečiai iš susitikimo išėjo sužavėti. Jie įsimylėjo Lietuvos kraštą per K. Vasiliauską“, – prisiminimais dalijosi moteris.
R. Sakalauskaitė tikina, kad kunigas rasdavo kelią į kiekvieno širdį, nė vieno neatstumdavo, visus priglausdavo ir mokėdavo paguosti. Jo vieno kambario bute lankydavosi prezidentai, benamiai, politikai, netgi kitų tikėjimų žmonės. Būdavo netgi tokių, kurie išpažintis pageidavo atlikti jo namuose, ateidavo penkis vakarus per savaitę ir išbūdavo pas jį po 3 valandas.
„Monsinjorą tekdavo vežioti į įvairius renginius, susitikimus. Matau, kalbasi jis su žmogumi. Jei nepažindavau asmens, paklausdavau, kas jis toks. O jis man atsakydavo: „Tarsi aš žinočiau.“ Jis su visais bendraudavo kaip su geriausiais draugais“, – atviravo moteris.
Dvasininkas nestokojo šilumos ir užuojautos, nė vieno nesmerkdavo. Netgi mirus rašytojui Juozui Baltušiui, K. Vasiliauskas vienintelis su žmona meldėsi prie jo karsto. Rašytoją visuomenė buvo pasmerkusi dėl jo meilės prisipažinimų Tarybų Sąjungai. Monsinjoras stovėdamas prie velionio ištarė: „Kodėl žmonės tokie žiaurūs? Kodėl visi pamiršo, kad jis puikus rašytojas.“
R. Sakalauskaitė tvirtina, jog nuolat sutinka žmonių, prisimenančių monsinjorą, jie apie jį kalbėti gali valandų valandas.
„Visi išgirdę K. Vasiliausko vardą tarsi nušvinta. Jis tarsi šaltinis, kuris visus atgaivina. Net praėjus 15 metų jo šviesa labai ryški. Jo vertybės buvo tikros, jis jomis tikėjo ir buvo ištikimas“, – tvirtai kalbėjo knygos autorė.
Skaudi patirtis
R. Sakalauskaitė ypač dėkinga monsinjoro sūnėnui Algirdui Vasiliauskui, kad išsaugojo daiktus, kuriuos K. Vasiliauskas naudojo lageryje per Mišias. Tai taurė, stula – šių daiktų fotografijas galima rasti knygoje. Dvasininkas Mišias lageryje aukodavo slapta, nuolat klausydavosi išpažinčių, o vyno pasigamindavo iš razinų.
„Dabar, kai žiūriu į monsinjoro nueitą kelią, mane žavi jo meilė tėvynei, jo tikėjimas. Jį suėmė vos tapus kunigu, jauną žmogų, – apie K. Vasiliausko ištrėmimą pasakoja žurnalistė. – Kai jo areštuoti atėjo NKVD, jis paprašė pusvalandžio ir karštai meldėsi, kad nieko neišduotų. Neįsivaizduoju, kaip būčiau pati pasielgusi… Mane žavi toks K. Vasiliausko pasiryžimas, drąsa ir sąmoningas ėjimas ant kryžiaus.“
K. Vasiliauskui po tremties į Lietuvą nebuvo leista grįžti 10 metų. Pirmiausia jis patraukė į Baltarusiją, ten pasijuto nereikalingas, todėl pasuko į Daugpilį, nes šis miestas buvo arčiausiai Biržų bei Panevėžio, kur gyveno jo sesuo.
Pirmą naktį Latvijoje jis praleido geležinkelio stotyje, nes neturėjo kur eiti, o jo pase buvo įrašas „ypač pavojingas nusikaltėlis“. Vėliau tris paras miegojo kapinėse.
„Kartą man pasakojo, kad eidamas tiltu per Dauguvą pagalvojo: „Nei žemei, nei dangui manęs nebereikia.“ Jis buvo pradėjęs galvoti apie savižudybę, bet Dievas laiku apšvietė protą“, – kalbėjo R. Sakalauskaitė.
Monsinjorą išgelbėjo seserys eucharistietės – lenkės ir baltarusės vienuolės, jį priglaudė ir globojo. Negalėdamas legaliai eiti kunigo pareigų, K. Vasiliauskas išbandė daug įvairių veiklų: baigė vairuotojų kursus, vėliau dirbo kroviku, elektriku, viename kolūkyje ėjo buhalterio pareigas.
Žurnalistė rinkdama medžiagą knygai 2013 metų liepos mėnesį vyko į Daugpilį, ten ieškojo Ždanovo kolūkio, kuriame monsinjoras darbavosi 10 metų.
„Niekas nemanė, kad jį rasiu, nes, pasirodo, tokių kolūkių buvo labai daug. Bet viską radau, net moteris, dirbusias kartu su kunigu. Pasirodo, jos jį prisiminė ir sakė, jog tokio žmogaus nebuvo sutikusios nei iki jo, nei vėliau“, – pabrėžė R. Sakalauskaitė.
Nepalaužta dvasia
K. Vasiliausko gyvenimas grįžus į Lietuvą irgi nebuvo rožėmis klotas. Pirmiausia jis buvo paskirtas dirbti kunigu Varėnos parapijoje. Žmonės tuo metu ypač bijojo eiti į bažnyčią. Monsinjoras yra prisipažinęs, jog laisvės būdamas lageryje turėjo daugiau nei Varėnoje. Nemalonumų neišvengė ir dirbdamas Vilniaus arkikatedroje.
1993 m. vasarį Arkikatedroje buvo suplanuota surengti pirmojo atkurtos valstybės vadovo Algirdo Mykolo Brazausko inauguraciją. Protestuodami prieš šio prezidento paskyrimą žmonės jo netgi nenorėjo įleisti per pagrindinius vartus. Tačiau K. Vasiliauskas išdrįso parodyti deramą Bažnyčios pagarbą valstybės vadovui. Vengdamas konflikto monsinjoras prezidentą atlydėjo prie šoninių Arkikatedros durų ir surengė inauguraciją taip, kaip buvo suplanuota.
„Jis buvo žmogus, kuris visus jungdavo ir taikydavo. Prieš pat mirtį prezidentas A. Brazauskas aplankė monsinjorą, o išėjęs iš palatos verkė“, – tvirtino knygos autorė.
1989 m. popiežius Jonas Paulius II K. Vasiliauskui suteikė monsinjoro – popiežiaus kapeliono – garbės vardą.
„Monsinjoras juokaudavo: „Man artimesnis „ypač pavojingo nusikaltėlio“ statusas, nes žinau, už ką jį gavau, o kodėl tapau monsijoru, tai nelabai žinau“, – tvirtino R. Sakalauskaitė.
Pasak moters, monsinjoras gyvenime perėjo ugnį, vandenį ir pragarą, tačiau, nepaisant visų gyvenimo sunkumų, niekuomet neprarado jausmingumo ir šmaikštumo.
„Gailiuosi, jog laiku neužrašiau visų jo papasakotų istorijų ir pokštų. Gal būtų buvę negarbinga taip elgtis, – kalbėjo knygos autorė. – Bet, ko gero, reikėjo rašyti ir viską dėti į stalčių, tuomet gal ir knyga būtų buvusi didesnė.“
R. Sakalauskaitė tvirtina, kad K. Vasiliauskas buvo didis pokštininkas, jo humoro jausmas ypač gelbėdavo tuomet, kai aplink tvyrodavo įtampa. Jis savo kalboje mėgdavo vartoti ir rusišką leksiką, kurią atsivežė iš lagerio, mėgstamiausias jo personažas buvo Alioša iš F. Dostojevskio knygos „Broliai Karamazovai“. Taip jis traukdamas per dantį kartais kreipdavosi į kartu su juo dirbusius dvasininkus.
„Jis man yra prisipažinęs, kad yra dėkingas Tarybų valdžiai, nes lageryje sutiko geriausius savo gyvenimo draugus, perskaitė geriausias knygas, sukalbėjo nuoširdžiausias maldas“, – kalbėjo monsinjoro bičiulė.
Faktai
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas gimė 1922 m. Kateliškių kaime, Biržų rajone.
1941–1946 m. studijavo Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose. 1946 m. arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniaus arkikatedroje įšventino Kazimierą Vasiliauską kunigu.
1949 m. kunigas buvo suimtas, o 1950 m. – ištremtas į Sibirą.
Iki 1958 m. jis dirbo Intos ir Vorkutos anglių kasyklose.
Pasibaigus kalinimo laikui, jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą, todėl beveik 10 metų dirbo Latvijoje, Daugpilio rajone, kolūkio buhalteriu ir šilumvežių fabriko elektriku.
1969 m. jam buvo leista grįžti į Lietuvą. Pirmoji K. Vasiliausko, kaip kunigo, darbo vieta buvo Varėnos parapija, kurioje jis kunigavo iki 1975 m. Vėliau jis buvo perkeltas į Vilniaus Šv. Rapolo parapiją vikaro-adjutoriaus pareigoms. Nuo 1989 m. monsinjoras paskirtas Vilniaus arkikatedros klebonu.
K. Vasiliauskas mirė 2001 m. ir yra palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Audinga SATKŪNAITĖ
