Net garsiųjų tulpių žydėjimo švenčių dalyviai vienoje vietoje, ko gero, nematė tiek daug įvairiausių spalvų, formų, dydžių ir veislių tulpių, kokios sužydo G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Čia vyko tulpių kolekcininko iš Latvijos Janio Saleno užaugintų tulpių paroda.
J. Salenas savo kolekcijoje turi apie 500 rūšių tulpių, o į Panevėžį atkeliavo beveik šimto rūšių žiedai. U. Mikaliūno nuotr.
Iš Bauskės laukų
Tulpės į Panevėžį atkeliavo iš Bauskės rajono, kuriame J. Salenas gyvena ir maždaug septynių šimtų kvadratinių metrų žemės plote augina savo mėgstamiausias gėles.
„Du mėnesius sodinti, du – skinti ir du – kasti“, – šypsosi parodos autorius paklaustas, kada tulpių augintojui būna daugiausia darbo. Be to, dar reikia tulpių svogūnėlius skirstyti, rūšiuoti, saugoti, naujomis veislėmis domėtis, svogūnėlių ieškoti ir dar visokiais kitokiais darbais rūpintis.
Gėlininkas kiekvienų metų pradžioje rašo tulpių auginimo planus – pirmiausia į juodraščius, paskui perkelia juos į storus sąsiuvinius, kur bet kuriuo momentu galima rasti visą informaciją – kas, iš kur, kada gauta ir pasodinta.
Naujų veislių tulpių kolekcininkas neveda, sako, jog užtenka ir tų, kurios jau sukurtos – o jų begalinė daugybė, visas vargu ar pavyktų surinkti. J. Salenas savo kolekcijoje jau turi apie 500 rūšių tulpių, o į Panevėžį atkeliavo beveik šimto rūšių žiedai.
Susižavėjo parodose
Nepaprastas tulpių grožis pakeitė kino mechaniko iš Bauskės rajono gyvenimą, suteikė jam visai kitokią prasmę, atvėrė ne visiems matomo ir suprantamo pasaulio vartus.
Nepaprastas tulpių grožis pakeitė kino mechaniko iš Bauskės rajono gyvenimą.
Viskas prasidėjo beveik prieš keturiasdešimt metų, – tuo laiku, kai kultūros namuose rodomi kino filmai buvo vienas įdomiausių laisvalaikio leidimo būdų. Kino mechanikams – specialistams, demonstruodavusiems tuos filmus, darbo būdavo daug. Kultūros namuose, kur J. Salenas dirbo, dažnos būdavo gėlių, ypač tulpių, parodos. Eidamas į savo kambarėlį jaunas kino mechanikas ne kartą stabtelėdavo pasigrožėti žiedus išskleidusiomis gėlėmis, stebėdavosi jų įvairove.
„Pamatę, kad domiuosi, gėlininkai pradėjo pasakoti apie tulpių auginimą, siūlė pačiam pabandyti, o viena moteris atnešė net tris kilogramus – tris pilnas kojines – tulpių svogūnėlių. Nuo tos dienos ir užsikrėčiau tulpių liga, o kai iš tų svogūnėlių išaugo ir pražydo įvairiaspalvės tulpės, aš ta liga rimtai susirgau visiems laikams“, – pasakoja ilgus metus tulpes kolekcionuojantis gėlininkas.
Dabar, kai jo paklausia, ar vis dar perkantis naujų veislių tulpių svogūnėlių, tvirtina tai daryti niekada nesiliausiantis. Dar pajuokauja, kad jeigu galėtų, tai ir iš kapo pakilęs lėktų ne kur kitur, o tulpių ieškoti.
Iš visų kraštų
Kolekcininkas tulpių svogūnėlių ieško per internetą, tarp gėlininkų, prašo pažįstamų parvežti iš kitų kraštų. Daugiausia jų įsigyja Latvijoje, bet atkeliauja svogūnėliai ir iš valstybių kaimynių, net iš Anglijos.
„Kaip tėvams sunku pasakyti, kuris vaikas iš viso būrio mylimiausias, taip ir man nelengva būtų nuspręsti, kokia tulpė labiausiai patinka, kurią rūšį labiausiai vertinu“, – sako daugžodžiauti nemėgstantis latvis.
Panevėžyje jis surengė jau antrąją savo užaugintų tulpių parodą. Į pirmąją, surengtą toje pačioje bibliotekoje praėjusių metų pavasarį, J. Salenas buvo atvežęs per 150 rūšių tulpių.
Daug parodų jis buvo surengęs savo gimtojoje Latvijoje, demonstravo tulpes iš Rygos į Stokholmą plaukiančiame kelte.
Pirmą kartą su tulpėmis atvykęs į Panevėžį, gėlininkas G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai atvežė dovaną – senovinę lietuvišką knygą. Ji saugoma retų spaudinių skyriuje. 1870 metais išleistą religinio turinio knygą J. Salenas paveldėjo iš savo mamos, o šiai atiteko iš jos tėvų.
Kiekvienam pagal skonį
Tulpių kolekcininkas tvirtina, kad šioms gėlėms labai svarbu ne tik tinkamai parinkta vieta, patręšta dirva, bet ir oro sąlygos. Pavasario šalčiai augalams gali padaryti daug žalos. Pavojus kyla ir dėl įvairių ligų, virusų, kenkėjų – auginant tulpes reikia ir žinių, ir patirties, ir lėšų.
Gėlyno lankytojams, regis, patinka visos tulpės. „Kiekvienas žmogus turi savo skonį – vieniems patinka baltos, kitiems juodos, vieniems garbanotos, kitiems mažytės, margos ar dar kitokios“, – sako gėlininkas.
Jis pabrėžia, kad tulpės tarpusavyje nesikryžmina ir rūšys susimaišyti negali. Jeigu ant raudonos tulpės atsirado baltas ruoželis, vadinasi, gėlė susirgo, reikia ieškoti permainų priežasties.
Tarp į parodą atvežtų viena įdomiausių, rečiausių tulpių rūšių – ‘Purple tower’, kurią gėlininkas vadina „trys viename“ – žiedas pasižymi trijų rūšių bruožais.
Parodos lankytojų dėmesį traukė ir retos formos rausvi garbanoti, ir juodi, ir didžiuliai ar visai maži žiedai.
J. Saleno panevėžiečiai prašė pasidalyti gėlių auginimo paslaptimis, teiravosi apie tulpių rūšis, ligas, auginimo būdą. Tam, kad parodos lankytojai galėtų pamatyti tiek daug įvairiausių žiedų, gėles į Panevėžį teko gabenti šaldytuvuose.
U. Mikaliūno nuotr.:
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
