Gašlios mintys, nežabotos aistros, nevaldomi instinktai, peraugantys į nesibaigiančias orgijas, – visa tai ir dar daugiau galima rasti naujausioje Juozo Miltinio dramos teatro jaunųjų kūrėjų pjesėje „Ponas Kolpertas“.
Jaunieji aktoriai žada, kad juodojo humoro komedija „Ponas Kolpertas“ nepaliks abejingų: bus ir juoko, ir ašarų, ir gilių apmąstymų. U. Mikaliūno nuotr.
Vidinio kompaso paieškos
Tačiau gaivališkų jausmų jūroje skęstanti juodoji komedija ne apie laukines aistras, atimančias sveiką protą, o apie tai, kas vadinama žmogiškumu, vidinio kompaso paieškas. O atrasti po juodojo humoro kauke slypinčius tikrųjų vertybių grynuolius teks pačiam žiūrovui.
Davido Gyzelmano pjesė „Ponas Kolpertas“ pasakoja apie dvi poras: viena jų gyvena pavyzdingą šeimos gyvenimą, kita – pagal vartotojiškos visuomenės primestas normas. Gyvenimas pagal „standartus“ įtraukia į užburtą rutinos ratą, kai viskas kvepia beprasmybe. Ieškodami naujų pojūčių ir malonumų, spektaklio veikėjai ryžtasi pačiam baisiausiam – nužudyti poną Kolpertą, kuris atrodo nuobodus ir pilkas žmogelis. Deja, kelio atgal nėra.
Kaip prisipažino aktorė Akvilė Vitkūnaitė, kai dar studijuodama antrame Muzikos ir teatro akademijos kurse perskaitė ištrauką iš šios pjesės, visai nesusižavėjo. Tačiau pradėjus gilintis ir ieškoti atsakymų, pjesė nušvito visai kitomis spalvomis.
„Kai perskaičiau pjesės ištrauką, pamaniau: nieko gero, nesąmonė, kažkokie vėjai. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada“, – šypsosi A. Vitkūnaitė.
Tikslas – supurtyti
Jaunųjų aktorių mokytojas ir kurso vadovas Vytautas Anužis teigė, kad „Ponas Kolpertas“ kalba apie gyvenimo rutiną, žmogaus dvasią uždusinančią kasdienybę. Prokrusto lovų, įvairių rėmų, dogmų, kodeksų, instrukcijų, reglamentų kūrėjai sukuria tokį pasaulį, kuriame žmogus suvaržomas ir atsiduria savotiškame voverės rate. Siekdamas ištrūkti iš to užburto rato, žmogus pradeda ieškoti išeities.
Vytautas Anužis sako, kad komiška forma spektakliui pasirinkta ne atsitiktinai: pasak režisieriaus, su gero humoro doze kartais lengviau perteikti žiūrovui labai rimtus dalykus.
„Tie patys Prokrusto lovų kūrėjai bando įtikinti, kad žmogus nieko neturi bijoti, turi išlaisvinti savo jausmus, siekius, natūraliai kylančius instinktus. Tad siekiant išriedėti iš to užburto rato kodėl nepadarius paties baisiausio dūrio – tiesiog nenužudžius žmogaus, juk esame laisvi. Gal tai padarę atrasime naują save. Tačiau žmogus, kurio sąmonėje dar išlikusios sąžinės, tikėjimo ir dekalogo tiesos, supranta, kad čia kažkas negerai“, – kalbėjo V. Anužis.
Deja, gyvenimo realybė tokia, kad ne visi išlaikė tas tiesas: šaudymai Amerikos mokyklose, Breiviko išpuolis Norvegijoje, pagaliau visai neseni įvykiai Prancūzijoje rodo, kad visuomenė ritasi į bedugnę. Tad natūraliai kyla klausimas – ar kurti Prokrusto lovas, ar palikti tą vidinį kompasą, kurį vadiname dievu, sąžine, morale ar vidine sistema.
„Mūsų, kaip kūrėjų, uždavinys yra žmogų sukrėsti, kad per visą sudėtingą gyvenimą neprarastų to, kas vadinama žmogiškumu. Kiekvienas turi atrasti savo orientacinį taką, padedantį nepaklysti ir netapti monstru“, – sakė V. Anužis.
Atvėrė skaudulius
Juodojoje komedijoje „Ponas Kolpertas“ komiškos situacijos veja viena kitą, tačiau po gero humoro doze paslėpti svarbesni dalykai. Tokia forma pasirinkta specialiai. Kaip sako V. Anužis, jeigu vaikui duosi karčią piliulę, jis spjaudysis, bet jeigu vaistai bus skanūs, juos išgers lengvai ir rezultatas bus pasiektas.
„Mes suvokiame, ką mes darome. Antraip tektų sakyti „Atleisk mums, Viešpatie.“ Taip, komedija savo lengvumu, azartiškumu, chuliganiškumu neprimena tų svarbiausių egzistencinių klausimų, bet būtent dėl jų statome šią pjesę“, – kalbėjo V. Anužis.
Aktorius ir jaunasis režisierius Marius Meilūnas pridūrė, kad pjesės autorius D. Gyzelmanas labai estetiškai perpjovė visą tą gražiai atrodančią visuomenę ir parodė, kad iš vidaus ji pūva. Tarsi skalpeliu perrėžė per pūlinį.
„Ši pjesė yra kaip įspėjimas, į ką gali visuomenė nuslysti, praradusi moralę. Ir mes puikiai matome, kad ji jau slysta. Bažnyčia jau šimtas metų, kai prarado savo įtaką, todėl padariniai baisūs. Kitas klausimas, kas bus toliau, jeigu nesusimąstysime ir pasiduosime paviršiui“, – kalbėjo M. Meilūnas.
Savotiškas išbandymas aktoriams
Jaunųjų „miltinukų“ kurso vadovas V. Anužis teigė, kad pjesė nebuvo pastatyta per kelis vakarus, tai labai ilgai brandintas ir gludintas visų jų darbo vaisius. Keitėsi ne tik situacijos, veikėjų biografijos ir charakteriai, bet ir iš pažiūros nereikšmingos detalės.
„Tai yra šiuolaikinė vokiečių dramaturgija, kurioje autoriai daug ką užšifruoja ne tik žiūrovams, bet ir kūrėjams. Kita vertus, kad tai nebūtų tiesmuka pilka publicistika, turi žiūrėti, jog tam tikri pjesės dalykai neatkartotų realaus gyvenimo. Buvome atsidūrę situacijoje, kai realiame gyvenime to dar nebuvo, o mes pjesėje jau padarėme, tarsi būtume užprogramavę. Todėl privalėjome ieškoti kitų sprendimų, kad nebūtume apkaltinti gyvenimo kopijavimu“, – pasakojo V. Anužis.
Komedijos žanras yra ir savotiškas išbandymas jauniesiems aktoriams, nes reikalauja ir kūno plastikos, ir aktorinės technikos, ir tikėjimo tuo, ką darai. Labai svarbu, kad ne aktorius valdytų spektaklio gaivalus, o jie patys jį kurtų.
„Gera komedija apnuogina pagrindinius aktoriaus profesijos dalykus. Bet tik nelėkšta komedija duoda gerą patirtį ir profesinį augimą, plečia aktoriaus diapazoną. Manau, mūsų aktoriai nėra to kūrybos gaivalo mėtomi, o jį valdo patys“, – sako V. Anužis.
Lina DRANSEIKAITĖ
