Garsi Panevėžio medikė Vitalė Bružienė kelionių aistra
užsikrėtė dar jaunystėje. Nuo tada važinėti po Lietuvą pradėjusi dviračiu, dabar
ponia Vitalė jaučiasi gana patyrusia keliautoja – ji su šeima per porą dešimčių
metų sugebėjo aplankyti nemažą dalį Sovietų Sąjungos, Europą, Skandinavijos
kraštus, Užpoliarę, o pastaruoju metu – ir Aziją, Afriką, nuostabią Lotynų
Amerikos šalį Meksiką.
Jei nebijai miegoti palapinėje
Vienas iš didžiausių V.Bružienės laimėjimų – įkopimas į aukščiausią Afrikos viršukalnę Kilimandžarą, nors pati ji to ir nelaiko kokiu nors nuopelnu. Jos nuomone, tai buvo tik tam tikras geros sveikatos, sportiškumo, valios ir ištvermės testas, kurį ji sėkmingai išlaikė. Pasidomėjus, ar yra kraštų, kuriuose ji dar nebuvo, panevėžietė tvirtina tikrai viso pasaulio dar neaplankiusi – mažokai būta rytinėje Sovietų Sąjungos dalyje, visai nebūta Australijoje, neaplankyta Pietų Amerika, ji yra artimiausiuose kelionių planuose.
V.Bružienė sako paprastai keliaujanti per atostogas, kurių dalį turi vasarą, kitą dalį – žiemą. Kadangi vyras, pasak jos, ne itin pakelia karštį, neretai tenka derintis prie jo: vasarą keliaujama į tas šalis, kuriose vėsiau, žiemą – į tas, kuriose šilčiau nei Lietuvoje. Tiems, kurie įsivaizduoja, kad keliauti gali tik pertekusieji pinigų, pašnekovė paaiškina: keliavimas keliavimui nelygus. Jei nebijai miegoti palapinėje, kai tau virš galvos ir sninga, ir lyja, ir pučia, jei valgai beveik tik savo nusivežtą ar vietinėje parduotuvėje pirktą maistą, paties ruoštą ant kelioninės viryklės, pasirenki individualius turistinius maršrutus išnuomotu automobiliu ir nuosavomis kojomis, kelionės atsieina daug pigiau nei vykstant į jas naudojantis visais turizmo agentūrų siūlomais patogumais, ir, svarbiausia, to, ką tenka pamatyti, išgirsti, pajausti, būnant visąlaik gamtoje, niekada nepatirsi naudodamasis viešbučių paslaugomis.
Kad patikėtų, teko įsignybti
Būtent tokį – gyvenimo kempinguose stilių Vitalės ir Liudo Bružų šeima stengiasi rinktis keliaudama. “Mums yra nepriimtinos poilsinės kelionės. Renkamės tik tokias, kuriose kuo daugiau galima pamatyti. Paprastai keliaujame individualiai sudarytais maršrutais, renkamės kempingą, žinoma, jei tai yra įmanoma ir saugu – Meksikoje tokiam reikalui nedrįsome ryžtis”, – pasakoja medikė.
Iš daugiausia įspūdžių palikusių šalių pašnekovė teigia galinti paminėti dvi – Tanzaniją ir Islandiją. Pastaroji, anot panevėžietės, nors ir laikoma brangiausia Europos šalimi, yra pakankamai saugi nakvynei ir neprilygstama savo gamtos grožiu. “Jei kam nors niežti padus nuo noro pavaikščioti visai kitokia žeme nei Lietuvos turistų pamėgti Europos pietiniai kurortai ar auksinėmis Budos skulptūromis išdabintas Tailandas, egzotiškoji Afrika ar džiunglių apsuptos actekų ir majų piramidės Meksikoje, galiu rekomenduoti rezervuoti bilietą į Keflaviką – vienintelį Ledo salos – Islandijos oro uostą. Tai padarius, greičiausiai teks įsignybti sau, kad leidžiantis lėktuvui patikėtumėte, jog tai, ką matote, nėra sapnas. Jei iš vandens kyšančiame sausumos gabalėlyje matysite vien akmenį, sustingusią lavą, ledo kepures ir šimtus kaminukų, rūkstančių ne virš namų stogų, o tiesiog iš žemės, patikėkite, kad atsidūrėte būtent Islandijoje, kurios plotas – toks pat kaip Anglijos, bet joje gyvena mažiau nei trečdalis milijono gyventojų ir maždaug pusė jų susibūrę toliausiai į šiaurę nutolusioje Europos sostinėje Reikjavike”, – tvirtina V.Bružienė.
Nuo paukščių gynėsi lazdomis
Anot pašnekovės, ne kiekvienam turistui būtina Islandijoje apsistoti šalia visąlaik bumbsinčio, į viršų karšto vandens čiurkšlę šaudančio geizerio, susigundyti maudynėmis šiltoje Mėlynojoje lagūnoje, skleidžiančioje supuvusio kiaušinio kvapą (taip “kvepia” išmetamas sieros vandenilis), išjoti islandiškais žirgais į samanotus sustingusios lavos laukus su tolumoje boluojančiais ledynais ir šniokščiančiais kriokliais ar plaukti laivu į vandenyną stebėti ryklių, bet tiesiog negalima neišsiruošti į rimtą poros dienų žygį Posmorko keliu – bene gražiausia pėsčiųjų turistų trasa, vedančia per du amžinuosius ledynus. Nukeliavus 20 kilometrų, kaip tvirtina ponia Vitalė, galima pamatyti daugmaž viską, ką gražiausio ir įdomiausio gali pasiūlyti tos šalies gamta: nenusakomo grynumo žalumą, įvairiaspalves gėles kalnų plyšiuose, stačius, uolėtus, tarpeklyje putojančios upės krantus, žalsvas samanų kepures, žliaugiantį vandenį ir debesimis užklotus amžinuosius ledynus.
Tokius vaizdus birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kaip pasakoja keliautoja, galima pamatyti Islandijoje, bet vykstant ten būtina nepamiršti patogių turistinių batų, lazdų ir neperšlampamų šiltų drabužių, nes vėjo, šuorais pralekiančios darganos, lietaus, sniego, šalčiu dvelkiančio rūko toje šalyje visąlaik yra šiek tiek per daug. Beje, turistinės lazdos, kaip tvirtina panevėžietė, jai su šeima pravertė ne tik pasiramsčiuoti, bet ir apsiginti nuo gausybės agresyviai nusiteikusių vandens paukščių, perinčių pakrantėse. “Ten kai kur netgi stovi įspėjamieji ženklai, kad gali pulti paukščiai. Mes vienu metu net nedrįsome atidaryti automobilio langų, kai jie apipuolė. O apsiginti nuo jų keliaujant pėsčiomis gali padėti ir kepurė su bumbulu viršuje – kad kriste krentantys iš viršaus paukščiai aštriais snapais nepasiektų galvos”, – besiruošiančius keliauti perspėja gydytoja. Be kita ko, medikė įterpia, kad 1 naktis Islandijos viešbutyje kainuoja 10 kartų brangiau nei naktis, praleista kempinge.
Pamiršta ir kliniką, ir miestą
Išsiruošdama į keliones V. ir L.Bružų šeima pagrindinį maistą perka Lietuvoje arba kurioje nors iš kaimyninių šalių. Iš namų paprastai jie vežasi kruopų, makaronų, kai kurių daržovių, mėsos konservų, sriubos koncentratų, duonos, kavos, džiūvėsių, šokolado, šiek tiek rūkytų gaminių, be kurių, anot pašnekovės, neišsiverčia jos vyras. Svečiose šalyse šeima dažnai perka tik rūgpienį, jogurtą, vaisius ir vandenį. Be abejo, neatsisako paragauti ir šalies nacionalinių patiekalų vietiniuose restoranuose. “Kadangi vyras mėgsta keltis anksti, o man tai padaryti sunkiau, palapinėje lengviausia mane pažadinti kavos kvapu: atsikėlęs vyras pirma į palapinę įkiša kavos puodelį, o paskui žadina”, – išduoda būdą, kaip keliasi, ponia Vitalė.
Atitrūkimą nuo įprastų darbų ir keliones po pasaulį gydytoja su vyru prilygina peršokimui iš vieno traukinio į kitą, kuris vyksta visai priešinga kryptimi nei įprasta. “Per atostogas, kai atsiduriu kitokiame pasaulyje nei Lietuva, pamirštu ne tik kliniką, bet ir Panevėžį. Net telefono skambučiu prašau mane trukdyti tik tada, jei yra būtinas reikalas”, – teigia žinomos klinikos mūsų mieste savininkė.
Paliko džiunglėse
Medikė, kaip ir jos vyras, gerai moka anglų, rusų kalbas. Be to, pašnekovės sutuoktinis dar susikalba ir vokiškai, o ji – jau gana patenkinamai ispaniškai. Pastarosios kalbos panevėžietė su pertraukomis mokėsi dvejus metus ir dabar dar jos mokosi. Pasak V.Bružienės, tai daryti nusprendė todėl, kad ispanų kalba pasaulyje labai sparčiai plinta, be to, ten, kur dar ketina vykti, ši kalba bus reikalinga. Nors Panevėžyje rasti ispanų kalbos mokytoją, kaip prisimena keliautoja, buvo tikrai nelengva, įgytos žinios labai pravertė. O ypač per kelionę po Meksiką, kai tuoj po gido perspėjimo, jog šioje vietoje reikia būti itin atsargiems, nes čia dingusių žmonių niekam nepavyksta rasti, ėmė ir rimtai sugedo turistų autobusas. “Daugumą turistų susodino į pakeliui sustabdytą sunkvežimį, o mane, kaip susikalbančią ispaniškai, paliko su keliais žmonėmis džiunglėse: kaip nori, taip parvažiuok. Štai tada mano ispanų kalbos žinios įgijo aukso vertę, nors nebuvo lengva”, – apie patirtį nuotykį pasakoja ponia Vitalė.
Afrika yra Afrika
Prieš vykdami į kurią nors šalį, V. ir L.Bružai skaito daug literatūros. Ir visiems pataria tai daryti tam, kad tokia pažintis su šalimi padėtų nuspręsti, ką tiksliai toje šalyje norisi pamatyti ir kaip tai geriausiai padaryti. Tada ir nesusipratimų būna kur kas mažiau. Išsiruošusiesiems į Afriką panevėžietė pataria ne tik pasiskiepyti būtinais skiepais, bet ir pasiimti iš namų į kelionę vaistų visiems gyvenimo atvejams, nes, pasak jos, Afrika iš tiesų yra Afrika – ten net elementariausių dalykų neįmanoma gauti. Ir vis dėlto ši šalis moteriai ilgam įstrigo atmintyje dėl smėlėtų dykumų, pačios kopimo į Kilimandžarą, kurį, beje, sportiška medikė sako įveikusi lengviau nei tikėjosi.
Nors yra šalių, į kurias galbūt klinikos vadovė ir norėtų kada sugrįžti, pasilikti gyventi kurioje nors iš jų tikrai nenorėtų. “Man patinka gyventi čia, Panevėžyje”, – pabrėžia pašnekovė. Iš kiekvienos kelionės gydytoja stengiasi parsivežti į namus tik vieną kitą nedidelį suvenyrą – Sacharos smėlio saujelę, islandiškos žolės ar akmenį, Kilimandžaro gabalėlį… Ji įsitikinusi, kad daiktai žmogui trukdo gyventi – juos reikia prižiūrėti, valyti, o kai tų daiktų nedaug, jie ir rūpesčių nekelia. Bene geriausiais ir įprastais suvenyrais V.Bružienė laiko nuotraukas. Būdama aistringa fotografė bei specialiai kelionėms įsigijusi gerą fotoaparatą ji stengiasi užfiksuoti visus matytus ir nepakartojamus vaizdus. Paskui juos peržiūrint kaip gyvi atgimsta prisiminimai. Anksčiau kelionėse su vyru dar ir filmuodavo, tačiau tokio užsiėmimo atsisakė todėl, kad kamera, anot jos, trukdo plačiai matyti.
Apskritai panevėžietė save laiko gana ištvermingu, užsigrūdinusiu, stipriu žmogumi, galinčiu ištverti ir sunkias keliones. Medikė teigia neatsimenanti, kada sirgo sloga ar gripu, kada skaudėjo gerklė. O palaikyti gerą formą, pasak ponios Vitalės, jai padeda reguliarios treniruotės sporto salėje, važiavimas dviračiu, įprastas krosas ar slidės žiemą. “Būtinas reikalas – ir pirtelė bei šaltas vanduo po jos”, – prideda gydytoja. Ir vis gi to, kad Islandijoje bus taip drėgna ir šalta, keliautoja prisipažįsta nesitikėjusi.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
Nuotr. iš asmeninio albumo. Įprastą majų persikėlimo per daubas ir bedugnes
būdą, įsikibusi į lianą išbandė ir V.Bružienė.
