Ši žiema rogučių ir slidžių sporto gerbėjų sniegu
nelepino, todėl vos žemę paslėpė balti snaigių patalai, visi, neabejingi žiemos
teikiamiems malonumams, suskubo iš rūsių, sandėliukų ir garažų traukti žiemos
inventorių – slides, rogutes, čiuožynes. Sekmadienį, kai “Sekundė” lankėsi
miesto parke šalia Nemuno gatvės, poilsiaujančių panevėžiečių netrūko. Beveik
visi kalbinti miestelėnai apgailestavo, kad ši žiema pašykštėjo sniego ir
džiaugėsi , kad bent paskutinės jos savaitės suteikė galimybę “pravėdinti”
slides ir rogutes.
Nuo kalnelių skrieja ir suaugusieji
Dar nepriėjus miesto parko, buvo matyti sniege išvažinėtas slidžių kelias. Slidininkai parką okupuoja nuo ankstyvo ryto.
Panevėžiečių jau nebestebina, kad slidinėti ryžtasi dar nė mokyklos suole nesėdintys mažyliai ir garbaus amžiaus sulaukę miestelėnai. Pensininkas ponas Stanislovas sakė išnaudojantis kiekvieną progą prisiminti savo jaunystę. “Slidinėju nuo jaunystės. Liūdna, nes nebėra tokių žiemų – ant pirštų galima suskaičiuoti, kiek kartų šįmet galėjau išsitraukti slides”,- kalbėjo panevėžietis. Jis tik pasijuokė, paklausus, ar nesiryžta slidžių išmėginti užsienio kurortuose – pensininkui tai prabanga. “Kokios mano slidės – dar nuo sovietmečio, kaip ir kiekviename sporte, taip ir čia – neapsieisi be praradimų – matote – iš dviejų porų teko sulipdyti vieną. Mano amžiui užteks – naujos kainuoja neišpasakytai didelius pinigus”,- sakė ponas Stanislovas. Vien dėl to vyriškis nesutiko fotografuotis – pernelyg prastas inventorius, juokaudamas aiškino slidininkas.
Penktaklasė Evelina Rudytė su drauge Irmute dar tik traukė į parką. Mergaitė teigė slidinėti išmokusi šią žiemą. “Mokė tėvelis. Jis vaikystėje taip pat slidinėjo”,- pasakojo Evelina. Pirmasis penktokės slidinėjimo sezonas neapsiėjo be praradimų – nulūžo vienos slidės viršūnė. “Čiuožiant nuo kalno slidės susikryžiavo ir nugriuvau”,- paaiškino mergaitė. Tačiau tai jaunosios slidininkės neišgąsdino – slidė nenukentėjo tiek, kad nebūtų galima čiuožti. Evelina į parką pasidžiaugti žiemos teikiamais malonumais ateina dažnai – anksčiau lydėdavo suaugusieji, dabar ji jaučiasi pakankamai drąsiai ir su drauge. Irmutė tempėsi rogutes, nešėsi čiuožynę – mergaičių nuomone, visko prireiks, nes čiuožti nuo kalno rogutėmis, slidėmis ir čiuožyne – visiškai skirtingi dalykai.
Geros nuotaikos netrūko
Nors diena ritosi į antrąją pusę, pramogautojų parke netrūko. Ponas Mykolas R. tvirtino, kad šį kartą jų mažiau – būna ir taip, kad norintieji nuo kalnelio nučiuožti turi ir eilėje pastovėti. Vyriškis pasakojo, kad šį kartą į parką palydėjęs marčią ir anūkę, o rankoje laikomas pyragas skirtas netoliese properšoje plaukiojančioms antims. Jo anūkėlė Emilija veltui laiko neleido – įraudusi ir linksma mergaitė skubėjo leistis nuo kalnelio rogutėmis. “Puiku, kad yra tokia vieta, ne visi gali išvažiuoti iš miesto. Vasarą čia einame maudytis, žiemą – čiuožinėti. Panevėžyje prabėgo ir mano vaikystė – mes žiemą dūkdavome Skaistakalnio parke”,- pasakojo Ponas Mykolas.
Netoliese pramogavo kita panevėžiečių šeima – pagundai nuo kalno nučiuožti rogutėmis neatsispyrė ir šeimos galva. Nors parke susirinkę miestelėnai vargu ar pasisveikina vienas kitą sutikę gatvėje, čia – ant sniego kalnelių draugiškumo netrūko – suaugusieji padėjo į kalną užrepečkoti ne tik savo atžaloms, bet ir tiems mažyliams, kurie čiuožinėti atskubėjo vieni. Didieji, paaugliai, paslaugiai užleisdavo pirma nučiuožti žibančiomis iš laimės akimis mažuosius.
Ponas Robertas Š. juokavo: į parką einantis ne savo noru – tai priklauso nuo aštuonmetės dukros Ugnės ir šešiamečio sūnaus Luko užgaidų. Vaikai dar per maži slidinėti vieni, tad nori ar nenori tenka būti kartu. Paklaustas, ar jau bandė čiuožti nuo kalnelio, panevėžietis juokavo, kad išbandyti trasą patikėjęs savo vaikams. Jam pritarė ir šiek tiek vyresnius sūnus į parką atvedęs Saulius D. Pasak pono Roberto, ši žiema itin pašykštėjo sniego, todėl rogučių prireikdavo ne taip jau ir dažnai. Nors šeimoms pramogoms jis ir ponas Saulius teigė dažniausiai pasirenkantys miesto parką, esant galimybei išbando ir daug aukštesnes Kupiškio rajono kalvas.
Proga pabendrauti
Beveik visi kalbintieji tikino namo neskubantys. Paaugliai nudundėjo ieškoti dar ekstremalesnių pramogų – kitoje vietoje nuo kalno galima nučiuožti tiesiai į neužšalusį upeliuką. “Jėga. Čiuošime, kol visai sušlapsime”,- teigė ekstremalių pojūčių mėgėjai. Kol atžalų drabužiai sušlaps, planavo parke užsibūti ir panevėžiečiai Robertas bei Saulius. Tiesa, rūpestingos mamos vaikams buvo įdėjusios keletą porų pirštinių, tačiau stebint nevaldomą vaikų šėlsmą, buvo aišku, kad jų ilgam tikrai neužteks. “Pažiūrėkite, ko čia blogai. Žmonės kalbasi, pramogauja, antai, ponia dar ir laikraštį spėja paskaityti”,- kalbėjo miestelėnai. Visi jie sutarė, kad šalia pamėgtos poilsio vietos visai ne pro šalį keletą suolelių pastatyti – norintiesiems sniegu besidžiaugiančiųjų žaidimus stebėti iš šalies. “Prisidūkus būtų kur prisėsti, gal ir alaus butelaitį išlenkti”,- dar praktiškesnį suolelių pritaikymą įžvelgė vyrai.
Sekmadienį parke laiką leido ne tik žiemos sporto gerbėjai – pensininkai, jaunos šeimos vaikštinėdami takeliais gėrėjosi miesto oazės ramybe. “Ateinu kasdien – sveikata neleidžia čiuožinėti. Pasivaikštau, susitinku kitų pensininkų, pasikalbame. Gyvenu viena. parkas man – vienintelė pramoga, kai tik geras oras – aš ir čia. Tiesa, vakare baugoka, tačiau dieną būti gamtoje – vienas malonumas”,- džiaugėsi privalumu gyventi šalia parko pensininkė Elena Vitarskienė. Kasdien stebinti parko gyvenimą moteris tvirtino, kad pirmieji slidinėtojai čia renkasi vos prašvitus, o paskutinieji rogutes į namus tempia jau sutemus.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
