Žiemos, kokių nebebūna

Pasirodo, viskas, ko reikia, kad visuotinai užkaistų emocijos – tai keli centimetrai sniego. Šią savaitę užteko vieno baltesnio ryto ir kilo ažiotažas: vieni džiūgavo, kiti keikėsi, treti puolė fotografuoti „žiemos stebuklo“.

Tokia sniego „stichija“ panevėžiečius prieš kelis dešimtmečius būtų tik pralinksminusi. Kai mieste pūgos kaukdavo ištisas tris paras, potvyniai verždavosi net per langus, o sniego sluoksnis siekdavo pusę metro, dabartinis baltas pabarstukas būtų atrodęs veikiau kaip dekoracija, o ne žiema.

Tikras speigas – praeitis

Artėjant kalendorinei žiemai, Lietuvoje jau spėta sulaukti ir šaltuko, ir sniego, ir kitų nemalonių žiemos reiškinių.

Vis dėlto Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos meteorologas Gytis Valaika atkreipia dėmesį, kad tipiška lietuviška žiema jau nebėra tokia, kokia buvo prieš kelis dešimtmečius.

„Žiemos dažniausiai būna skystos, sniego mažai – tai nei normali žiema, nei ruduo“, – sako meteorologas.

Nors kartais žiema dar parodo savo nagus, net ir tada vienur sniego iškrenta daugiau, kitur – vos plonas sluoksnis, o kai kur jo visai nebūna.

Tokie reiškiniai paprastai neužsitęsia – sniegas greitai nutirpsta, o trumpam spustelėjęs šaltis taip pat greitai atsitraukia.

Pasak G. Valaikos, Baltijos jūra jau daugelį metų nebeužšąla: priekrantė paskutinį kartą sukaustyta ledo buvo tik 2011-ųjų žiemą.

Nors šaltų orų dar pasitaiko, tikro speigo – kai kelias paras laikosi 30 ir daugiau laipsnių šalčio – šiandien beveik nebebūna.

„Speigą Lietuvoje paskutinį kartą turėjome 2012 metų vasario pradžioje“, – teigia meteorologas.

Anot jo, dažnai girdima, esą ir dabar pasitaiko labai šaltų dienų, tačiau faktai rodo, jog temperatūros kritimai iki 20–25 laipsnių šalčio tampa vis retesni.

Baisiausia – plikledis

Meteorologas pabrėžia, kad vienas pavojingiausių šiuolaikinės žiemos reiškinių yra plikledis, kai susidaro ir vadinamasis juodasis ledas.

„Apskritai žiemos pas mus jau šiltos. Temperatūra dažnai šokinėja apie nulį, tad plikledis turbūt ir yra pagrindinis žiemos reiškinys. Gausiai pasnigti šiais laikais pasitaiko vis rečiau – nebent sniego atneša pietiniai ciklonai“, – sako G. Valaika.

Jo teigimu, anksčiau orų ekstremalumai labiau sieti su šalčiu, o dabar – atvirkščiai.

„Pastaruosius penkerius metus šilumos rekordų buvo maždaug dešimt kartų daugiau nei šalčio“, – pažymi meteorologas ir priduria, kad nauji šalčio rekordai fiksuojami vis rečiau.

Pusnys aukščiau kelių, šaltis – 37 laipsniai

Panevėžio orų istorijoje būta ir didelių keistenybių.

Pavyzdžiui, 1972 m. rugsėjo 28-ąją Panevėžyje iškrito ankstyviausias Lietuvoje užfiksuotas pirmasis sniegas.

O 1998-ųjų lapkritis buvo šalčiausias nuo XX amžiaus vidurio – tuomet lapkričio 21–22 dienomis termometro stulpelis vietomis nukrito žemiau 20 laipsnių šalčio. Panevėžyje tąkart fiksuota šalčiausia lapkričio 21-oji per visą stebėjimų istoriją – temperatūra siekė net 22,1 laipsnio šalčio.

Vis dėlto Panevėžio meteorologijos stotyje registruotas žemiausias oro temperatūros rodmuo – 37,1 laipsnio šalčio – užfiksuotas 1956 m. vasarį.

Ir tai nebuvo žemiausia Lietuvos istorijoje temperatūra.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, absoliutus minimumas mūsų šalyje pasiektas 1956 m. vasario 1-ąją Utenoje, termometras rodė net –42,9 laipsnio.

O per didžiausias pusnis panevėžiečiai brido 1931-ųjų kovą. Tuo metu Aukštaitijos sostinėje sniego storis siekė net 60 cm.

Ilgiausiai trukusi stichinė pūga Panevėžyje siautė 1969 m. vasarį: ji tęsėsi ištisas 78 valandas ir 25 minutes, t. y. daugiau kaip tris paras. Vėjo greitis siekė 16 metrų per sekundę, o gūsių metu – net ir 20 metrų per sekundę.

Labai stipri lijundra, kai ant elektros perdavimo linijų ledo apnašų skersmuo Panevėžyje siekė 175 mm, fiksuota 1977 m. balandžio 12–14 dienomis. Šis pavojingas reiškinys tuomet truko net 51 valandą.

Dėl sniego virsdavo vežimai

Gamtos išdaigos visais laikais sulaukdavo daug žiniasklaidos dėmesio.

1931-ųjų kovą, kai Panevėžį padengė rekordinis 60 cm storio sniego sluoksnis, vietos spauda rašė, kad tuometėje Fromo Gužučio gatvėje (sovietmečiu ji išnyko) net du važiuoti neprasilenkdavo, o pėsčiam eiti buvo net pavojinga.

„Ir kitose gatvėse ne kitaip. Dažnai matosi vežimus virstant ir net važiuojančius pribloškiant. Ir takai ne visada laiku valomi“, – rašyta apie miesto problemas (čia ir kitur kalba netaisyta).

Tų pačių metų kovo antroje pusėje per pūgą sniego pripustyta tiek daug, kad sunkiai išvažiuojami tapo ne tik keliai – vėlavo ir traukiniai.

„Penktadienį naktinis traukinys iš Kauno atėjo tik 10 valandą ryto“, – skelbė to meto Panevėžio spauda.

Jau balandį žiniasklaida pranešė, kad sniegas sparčiai tirpsta, o tam nemažai įtakos turėjo Velykų rytą iškritęs lietus. Beje, tais metais stora sniego danga laikėsi visoje Lietuvoje, todėl daug kur kilo potvyniai. Panevėžys taip pat tam ruošėsi.

„Lieptai į Senamiestį jau nuimti. Artinantis pavasariui ir galimam potvyniui, Miesto valdyba šiemet anksčiau pasirūpino lieptų apsauga, ir jau dabar visi lieptai Jasnagurkon ir jungiantieji Senamiestį nuimti iki išeis ledai“, – rašyta miesto laikraštyje.

Vanduo kliokė per langus

Tirpstantis sniegas neretai pridarydavo ir rimtų bėdų.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad 1937 m. kovą staiga atšilus orams sniegas ištirpo labai greitai, todėl tiek Nevėžyje, tiek aplinkinėse upėse staigiai pakilo vandens lygis. Vanduo užliejo Smėlynės aikštę, o Zitos gatvelės namuose vanduo iš kambarių net liejosi per langus.

„Kambariuose plūduriuoja mediniai baldai ir naminė manta. Kęstučio g. pernai pertvarkius grindinį, gatvė pasikėlė, o visi sandėliai ir kai kurie nameliai liko duobėje; dabar apsemti ir niekas negali prieiti prie malkų, paskendo rūsiuose bulvės ir kiti produktai“, – svarbiausią miesto įvykį aprašė to meto spauda.

Vanduo buvo apsėmęs ir Kupiškio bei Kranto gatves, o Panevėžio ugniagesiams nuolat teko pumpuoti vandenį iš apsemtų namų.

Ledai ties Panevėžiu tuo metu jau buvo pajudėję, tačiau susigrūdo ties Berčiūnų tiltu, todėl juos teko sprogdinti.

Iš krantų išsiliejęs Lėvuo apsėmė kelis kaimus – dalis ūkininkų negalėjo išvažiuoti iš namų ir pristatyti pieno į miestą.

Nemenkas potvynis užfiksuotas ir 1940 m. balandį: vanduo sėmė prie upės esančius sodus, pasiekė Smėlynės gatvę ties „Laisvės“ tiltu (dabar – Smėlynės g.) ir net palietė lenkų prieglaudą Zitos gatvėje.

Kitą dieną jau buvo apsemta Radviliškio, J. Jablonskio bei dalis Stoties gatvės.

O jau birželį spauda rašė, kad per didžiuosius šalčius Nevėžio krantinėje, Jakšto prospekte, iššalo visos akacijos.

Žaibai viduržiemį

Ekstremalūs orai tarpukariu, regis, buvo pamėgę Panevėžį.

Pirmajame „Panevėžio balso“ numeryje, išleistame 1924 m. vasario 16-ąją, minėta, kad žaibuoja net ir žiemą: tų metų vasario 2-osios vakarą, apie 19 val., žaibavo ties Staniūnų miškeliu.

„Buvo didžiausias vėjas ir baisiai pustė“, – rašyta tuomet.

Tų pačių metų pavasarį pasakojama, kad sezonas buvo šlapias ir šaltas, todėl tikėtasi didelio potvynio.

Nors sniegui nutirpus keli namai mieste buvo pusiau apsemti, tačiau Panevėžys džiaugėsi: visi tiltai liko sveiki.

„Tik Velžy ir Paliūnišky iškėlė ledlaužius. Kelis kartus ledai buvo susigrūdę prie tiltų, bet sapiorai susprogdino ir pavojus buvo išvengtas. Po kokių keturių dienų vanduo ūmai ėmė slūgti ir suneštos ledų krūvos ant Nevėžio krantų pasiliko nebeišneštos“, – rašyta spaudoje.