Panevėžyje sparčiai auga žiemos maudynių mėgėjų bendruomenė. Šie šalto vandens entuziastai juokiasi žiemą vandenyje praleidžiantys netgi daugiau laiko nei vasarą.
Į šiltas žiemines striukes įsisupusių, „Ekrano“ marių pakrante vaikštančių panevėžiečių jau nebestebina būrys krykštaujančių, kvatojančių žmonių, draugiškai niurktelėjančių į šaltą vandenį.
Kartais šitaip maudytis lediniame vandenyje šie sveikuoliai subėga net vidurnaktį.
Dar ne taip seniai tokie šalto vandens entuziastai keldavo nuostabą. Dabar Panevėžyje jų gretos gerokai išaugusios – nusimaudyti į būrį susirenka ir kelios dešimtys užsigrūdinusių sveikuolių.
Daugybę šalių išmaišęs panevėžietis keliautojas Antanas Skindzera skaičiuoja, kad jo, vadinamojo ruonio, stažas – jau 33 metai.
Į šąlantį rudens vandenį jis sako pirmą kartą nėręs būdamas 18-os.
Rudenį pakeitė žiema, o tąsyk pradėtų maudynių Antanas taip ir neapleido.
„Ir taip susiformavo natūralus žiemos maudynių poreikis. Beje, žiemomis į vandenį įlendu tikrai dažniau nei vasaromis“, – tvirtina A. Skindzera.
Tuomet jaunuoliui knietėjo išbandyti kūno galimybes.
Dabar Antanas jau nebemato prasmės ką nors įrodinėti sau ar kitiems. Į šaltą vandenį brenda jausdamas jo teikiamą malonumą.
Laikas vandeny ilgėja
Šaltuoju metų laiku A. Skindzera atviruose vandens telkiniuose maudosi po kartą ar du per savaitę.
„Dabar šaltame vandeny išbūnu iki šešių septynių minučių. Jaunystėje ištverdavau trumpiau“, – pasakoja ruonis Antanas.
Pasak jo, norint sustiprinti organizmo atsparumą peršalimo ligoms, šaltame vandenyje reikia išbūti mažiausiai po porą minučių.
A. Skindzera žiemą maudosi Nevėžyje. Turi dvi pamėgtas vietas. Viena Velžyje, antroji – vadinamosiose „Ekrano“ mariose.
Į marių vandenį jis brenda drauge su būriu tokių pat bendraminčių žiemos maudynių mėgėjų. Antanas džiaugiasi, kad jų gretos gausėja.
Trečioji vieta, kur žiemą galima sutikti besimaudantį panevėžietį – per Berčiūnus tekančios Sanžilės kanalas.
Jis niekada nepamirš išgąsčio, kai Sanžilėje žiemą paniro po dvigubu ledu.
„Tai nieko, išlindau, viskas baigėsi sėkmingai“, – nesureikšmina A. Skindzera.
Ruonė, kai turi laiko
Į žiemos vandenis mielai lendanti Panevėžio atviro jaunimo centro direktorė Daiva Juodelienė sako esanti kiek kitokia šaltųjų maudynių mėgėja nei daugelis.
„Suprantu, kad tikrieji ruoniai atviruose vandenyse žiemomis maudosi kasdien. Aš tai darau, kai turiu laiko“, – tvirtina ji.
D. Juodelienės darbas žiemą ir prasideda, ir baigiasi tamsoje.
„O tamsoje, ypač vienai, lįsti į vandenį man baisoka. Tad paprastai laukiu savaitgalių, kad nerčiau su bendraminčių grupe“, – sako Daiva.
Ji svarsto, kad atsidūrus šaltame vandenyje visgi yra šiokios tokios rizikos.
Mėgstamiausia jos žiemos maudynių vieta – „Ekrano“ marios.
D. Juodelienė džiaugiasi 2024-ųjų lapkritį galėjusi panirti į Baltijos jūros bangas, o gruodį – į Trakų pakrantes skalaujančio Galvės ežero vandenį.
Tarsi nuridentų akmenį nuo pečių
Žiemos maudynių mėgėja D. Juodelienė tapo prieš aštuonerius metus.
Dembavoje, kur pati gyvena, vyko sveikatinimo renginys, į jį atvykęs svečias pasakojo apie žiemos maudynes. Tai, ką išgirdo, moteris nutarė praktiškai išbandyti.
„Pirmą kartą į „Ekrano“ marias įlindau ankstyvą pavasarį. Iki šiol prisimenu tuomet patirtą jausmą. Lįsti šaltokan vandenin teko prisiversti, bet išlipusi pasijutau tarsi nuo manęs būtų nukritęs kažkas sunkaus“, – pasakoja D. Juodelienė.
Pasak jos, ir iki šiol po kiekvienų tokių maudynių jaučiasi tarsi naštą nusimetusi. Daivos teigimu, kuo šiltesnis žiemos oras, tuo šalčiau lįsti į vandenį.
Tad šiųmetę šiltą žiemą maudytis upėje yra didesnis iššūkis nei anksčiau.
„Į šaltą vandenį visa galva nepanyru. Įlendu iki kaklo, galva, dargi kepurėta, lieka virš vandens“, – ruonės patirtimi dalijasi Daiva.
Reikia kaip maisto
Panevėžio krašto tautodailininkų sąjungos pirmininkė, tautodailininkė Audronė Virbalienė skaičiuoja, kad jos – žiemos maudynių mėgėjos – stažas jau persirito į ketvirtą dešimtį metų.
Panevėžietė tvirtina per tą laiką nė slogos nėra turėjusi ir niekada nesiskiepijusi. O jos vaistinėlėje – tik pleistrai ir peroksidas.
„Tabletės nesu išgėrusi“, – juokiasi A. Virbalienė.
Vandens mėgėja ji nuo vaikystės. Plaukimo treniruotes lankė ir kai mokėsi vidurinėje, ir aukštojoje mokykloje.
Yra tekę dirbti ir gelbėtoja.
Audronė tvirtina be maudynių negalinti gyventi nei vasarą, nei žiemą.
„Jei kas pasakytų: žiemomis nesimaudyk, man reikštų tą patį, kaip neleisti valgyti“, – sako kūrybiška panevėžietė.
Į šaltą žiemos vandenį Audronė brenda viena. Jos žiemos maudynių vieta – Kultūros ir poilsio parko braidykla.
Tokioms maudynėms ji renkasi negilią vietą, kur vanduo siekia daugiausiai iki krūtinės.
Tris kartus niurkt
„Žinau, kad yra žiemos mauduolių, kurie iki kaklo įlenda į vandenį, galvos nešlapina, plaštakų taip pat, ir stovi vandenyje po kelias minutes. Mano maudynės kitokios. Įbridusi į vandenį tris kartus atsitupiu panardindama galvą, o tuomet šoku į krantą“, – pasakoja A. Virbalienė.
Taip maudytis tautodailininkė išmoko iš garsaus sveikuolio Dainiaus Kepenio. Jis žiemos maudynių mėgėjus moko, kad lendant į vandenį vienodą šalčio dozę turi gauti visas kūnas.
Vienas iš įsimintiniausių potyrių Audronei yra tai, kad panirus šaltas vanduo užgniaužia kvapą. Jau lipant iš vandens tenka gaudyti orą. Bet, kaip sako A. Virbalienė, kartu įkvepi sveikatos, žvalumo, gauni energijos naujiems darbams.
