Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas istoriku tapo gelbėdamasis nuo matematikos. Dabar profesija jam – ne tik darbas, bet ir pomėgis. Nors, pasak jo, su mirusiais kunigaikščiais nešnekantis, tačiau visa, kas susiję su istorija, – aistra. Ragavęs ir pedagogo duonos vyriškis teigė į mokyklą grįžti tikrai nenorėtų, tačiau ir direktoriaus darbas nėra jo svarbiausias siekis.
A.Astramsko kabinetą puošia antikvariniai XIX a. masyvūs baldai – dekoruota spintelė, beveik lubas siekiantis veidrodis, valandas mušantis laikrodis. Tai – buvusių muziejaus direktorių palikimas. “Man norisi modernumo. Niekada savo namų interjero nekurčiau retro stiliumi. Tos istorijos mudviem su žmona jau darbe pakanka”, – tvirtino ponas Arūnas.
Tėvų nepradžiugino
Jau beveik dešimtmetį vadovaujantis muziejui istorikas neslėpė: direktoriaus duona nėra saldi. “Moterys daugiau kreipia dėmesio į detales, smulkmenas, o aš – į stambius dalykus, į visą apimtį. Smulkmeniškumas, manyčiau, nėra universalus istorikui dalykas. Nesu diktatoriško tipo vadovas, manyčiau, liberalus. Nežinau, ar tai yra gerai. Kai matau, kad svarstymai dar šimtą metų nesibaigs, priimu galutinį sprendimą, gal tada kai kas lieka nepatenkintas. Sutinku, kad galbūt tai būna ir ne pati geriausia išeitis, bet – taip reikia”, – apie darbo subtilybes kalbėjo pašnekovas.
Plačiau skaitykite lapkričio 5 d. „Sekundėje“.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Muziejininkas tvirtino, jog direktoriaus vietos nesiekęs ir mielai imtųsi tyrinėtojo darbo.
