Kiekvienas kaimas, saugantis savo unikalias senąsias tradicijas, vertas pagarbos.
Panevėžio rajono Įstricos kaimo bendruomenė nusprendė ateičiai palikti priminimą apie šiame krašte daugiau kaip šimtmetį verdamą kukulienę – ypatingą sriubą, aukštaičių vadinamą zacirka.
Ji jau pripažinta sertifikuotu tautinio paveldo produktu, o bendruomenė siekia dar daugiau – įtraukti zacirką į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Gegužinės skanėstas
Vyresnio amžiaus žmonės, be abejo, prisimena mamų, o dažniau močiučių vakarienei virtos aukštaitiškos zacirkos – pieniškos sriubos – skonį.
Tokios nesudėtinga išsivirti ir dabar – tik pasikeitus mitybos įpročiams, galimybėms ir siekiams nelabai kas nori su tešla terliotis.
Yra iš ko vakarienę pagaminti greičiau, pavyzdžiui, išvirti pirktinių makaronų sriubos, šiek tiek galinčios prilygti senajai zacirkai.
Tik kažin ar ji bus gardesnė?
Yra puiki proga tuo įsitikinti.
„Kai mano tėtis mirė, mama liko viena su trimis mažais vaikais, sunkiai teko verstis. Auginome karvutę, tad pieniški patiekalai būdavo pagrindinis maistas, o vakarais – dažniausiai zacirka arba bulvienė.“
N. Vezbergienė
Kaip kvepia, kokiu skoniu vilioja senoji zacirka – tokia pati, kokią valgydavo mūsų seneliai ir proseneliai, bus galima sužinoti šį šeštadienį.
Tą dieną nuo 14 valandos Panevėžio rajono Įstricos kaime prie bendruomenės namų vyks smagus gegužinės renginys, o tada ir zacirka puoduose kunkuliuos – visi galės jos paragauti.
Kukulienės virėja Nijolė Vezbergienė sako, kad renginiuose virdama tą sriubą ir ja vaišindama iš vyresnio amžiaus žmonių dažnai išgirsta aikčiojimus, jog paragavo lygiai tokios pat, kokios jiems prieš dešimtmečius įpildavusi mama ar močiutė.
„Kiek jaunesni zacirką prisimena jau kitokią – iš geresnių baltų miltų, o vaikai prisipažįsta niekada neragavę ir net negirdėję apie tokią“, – sako Įstricos kaimo gyventoja.
Patys ir miltų susimaldavo
Atvykusieji į Įstricos šventę zacirkos gaminimą stebės nuo pat pradžių. Vietoje ir tešla bus minkoma, kukuliukai pirštais voliojami ir į katilą maždaug dešimčiai minučių metami.
Paskui dar šliūkštelės šlakelį pieno ir – skanaus!
Zacirkai reikalingi produktai – visadalių grūdų miltai, anksčiau razavais vadinti, kiaušiniai, pienas – jau paruošti ir laukia savo valandos.
N. Vezbergienė pasakoja, kad seniau grūdus šeimininkės susimaldavo pačios bene kiekvienoje troboje buvusiomis girnomis, o tešlą dažniausiai minkydavo medinėje geldoje.
Girnomis kviečiai malti su visa luoba, todėl būdavo ne balti, o šviesiai rudi – razavi.
Įstricoje svečius taip pat vaišins iš tamsių miltų gaminta zacirka.
Tik šeimininkė minkys tešlą ne geldoje, o moliniame inde ir, kaip anksčiau, pirmiausia įmuš kiaušinių, bers druskos, tada pils pieno ir, pridėjusi miltų, išmaišiusi, paminkiusi, rankomis trupins iš jos kukuliukus.
Verdant svarbu nežiopsoti – būtina vis pamaišyti, kad kukuliukai nesuliptų.
Ši sriuba paprastai būdavo ruošiama vakarienei.
„Kai mano tėtis mirė, mama liko viena su trimis mažais vaikais, sunkiai teko verstis. Auginome karvutę, tad pieniški patiekalai būdavo pagrindinis maistas, o vakarais – dažniausiai zacirka arba bulvienė“, – pasakoja Kupiškio rajone užaugusi N. Vezbergienė.
Neturtingose šeimose ne visada būdavo kiaušinių, bet kukuliukai pavykdavo ir be jų.
O jei karvutė užtrukusi, tai ir nebalintą zacirką srėbdavo.
Tautinio paveldo produktas
Toks patiekalas buvo paplitęs ir kituose rajonuose, bet daug kur jau seniai niekas jos nebeverda.
Būtent Įstricos kaimo žmonėms turėtume dėkoti, kad Panevėžio krašte kukulienė nepamiršta, jos neragavusiems pristatoma ir vis labiau populiarinama.
Jau prieš kurį laiką tautinio paveldo sertifikavimo komisija Įstricos zacirką pripažino tautinio paveldo produktu.
Dabar kaimo bendruomenė siekia, kad šis viralas atsidurtų ir Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade.
Jame jau įrašytos dvi Panevėžio rajone puoselėjamos senos ir vis dar gyvos tradicijos: Velykų būgnų mušimas Vadokliuose bei Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje.
Procesas užsitęsia
Pernai Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui išsiųsti dar trys Panevėžio rajono bendruomenių pasiūlymai, o tarp jų – ir Įstricos kaimo bendruomenės prašymas nematerialaus kultūros paveldo vertybe pripažinti zacirką – pienišką leistinukų sriubą.
Kada zacirka atsidurs tame garbingame sąraše, pasakyti sunku.
„Tai nėra greitas procesas, tam gali prireikti metų ar dvejų. Bet koks siūlymas iš karto neįtraukiamas, jis rimtai nagrinėjamas, išgryninamas, turi atitikti daug reikalavimų“, – aiškina Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė, besirūpinanti krašto kultūros paveldo vertybėmis.
Anot jos, netgi visoje Lietuvoje garsios Krekenavos Žolinės įtraukimas į sąvadą nuo pasiūlymo dienos užsitęsė trejus metus.
Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui pateikus siūlymą, jis pirmiausia išnagrinėjamas ir pateikėjui išsakomos komisijos pastabos, patarimai, kuriuos išpildžius vėl galima siūlyti.
„Kai viskas suderinama, išaiškinama ir pasiūlymas pripažįstamas nematerialaus paveldo vertybe, koks būna žmonių džiaugsmas, pasididžiavimas savuoju kraštu“, – pažymi A. Sidorovienė.
Ji ragina ir kitas bendruomenes atkreipti dėmesį į savo krašto ypatybes, išsaugotą paveldą ir siūlyti jį paskelbti vertybe,
Galbūt iš karto nepavyks, gal reikės surinkti daug medžiagos, remtis istoriniais šaltiniais. Jeigu tradicija branginama, puoselėjama – tikrai lydės sėkmė.
Kad neišnyktų be pėdsakų
Nenuleis rankų ir Įstricos žmonės, ieškos daugiau medžiagos, susijusios su jų mėgstama zacirka, ir pasieks, kad ji taptų svarbia krašto paveldo dalimi.
Žaliojoje girioje, prie Įstro upės įsikūrusiame anksčiau buvusiame dideliame kaime dabar gyventojų likę visai nedaug, tačiau kiekvienos sodybos šeimininkė iki šiol verda zacirką.
Kad senasis Įstricos kaimas ir jo tradicijos neišnyktų be pėdsakų, rūpinasi kaimo bendruomenės pirmininkas Zenonas Vezbergas.
Šiame kaime ir jo šaknys. Jis gerai pamena, kad daugelis senųjų šio krašto gyventojų savo vaikystės neįsivaizdavo be tos pieniškos kukulienės, kurios niekas kitaip nevadino kaip zacirka.
„Įstricos kaime augo mano mama. Dažnai srėbdavusi senelės verdamą zacirką, greitai įgudo pati ją gaminti. Ir mane vėliau išmokė. O man norisi tos sriubos receptą išsaugoti, jaunimui apie jį pasakoti ir paragauti duoti. Juk dažnas nė girdėt negirdėjo apie zacirką“, – sako bendruomenės pirmininkas.
Prasmingi darbai
„Įstricos bendruomenė palyginti jauna, bet mes turime tikslą ne auklėti, mokyti, o tiesiog atgaivinti ir puoselėti senas tradicijas, kurios taip greitai nyksta. Reikia išsaugoti ateities kartoms tai, ką paveldėjome iš savo senelių“, – pasiryžęs Z. Vezbergas.
Įstricos kaimo gyventojas atkreipia dėmesį, kad tokia sriuba buvo paplitusi ir kituose Aukštaitijos rajonuose, ir kituose šalies regionuose.
Tik jos virimo būdai skyrėsi. Vieni į verdantį vandenį pila skystos tešlos lašus, kiti minko kietą tešlą ir ją tarkuoja ir kt.
Įstricos kaimo gyventojai, perėmę patirtį iš savo senelių, verda būtent taip, kaip matys į šventę atvažiavę svečiai.
Šviesūs kaimo žmonės rūpinasi ir kitomis tradicijomis.
Z. Vezbergas, kaip bitininkas, registravo dar vieną tautinio paveldo gaminį – prieš daugiau kaip šimtmetį naudotą avilį – spietinę, o N. Vezbergienė – austus rankšluosčius.
