Z. Bareikienė: bandau laužyti stereotipus

Panevėžiečiams Zita Bareikienė gerai pažįstama – daug metų ji garsėjo kaip talentinga renginių organizatorė, režisierė ir verslininkė. Vis dėlto neseniai ryžosi netikėtam profesiniam posūkiui – palikusi kultūros sritį, dabar Z. Bareikienė darbuojasi kaip karjeros specialistė mokykloje.

Scenos šurmulį ji iškeitė į darbą, galintį nulemti jauno žmogaus ateitį.

Gerbiama Zita, panevėžiečiai jus pažįsta kaip charizmatišką renginių organizatorę. Kodėl po daugelio metų šioje srityje nusprendėte keisti kryptį ir tapti karjeros specialiste?

Esu baigusi režisūros studijas Klaipėdoje, daugelį metų dirbau kultūros srityje: organizavau renginius, režisavau, turiu savo verslą.

Bet atėjo laikas, kai supratau, kad toks darbas iš manęs atima itin daug laiko bei energijos. Kai kiti ilsėdavosi, aš dirbdavau.

Staiga mano dėmesį atkreipė terminas „karjeros specialistė“. Pradėjau domėtis, skaityti internete, ieškoti informacijos socialiniuose tinkluose. Labiausiai mane patraukė meilė vaikams – visą gyvenimą buvau apsupta vaikų, rengdavau jiems programas. Supratau, kad būdama karjeros specialiste galiu tapti jų karjeros psichologe, padėti formuoti ateitį.

Tai labai įdomi profesija, joje monotonijos beveik nėra.

Šiame darbe neįmanoma visko žinoti, nes kiekvienas mokinys yra individualus, o darbo rinka nuolat keičiasi. Tai mokslas visam gyvenimui. Žinant, kad net 80 proc. jaunimo nenutuokia, kur stoti ar ką veikti ateityje, dar labiau norisi dirbti šioje srityje.

Žinoma, pradžia nebuvo lengva – reikėjo įgyti tam tikrų kompetencijų, baigti reikalingus mokslus. Tačiau viskas daug paprasčiau, kai tave traukia sritis ir darbas atrodo įdomus.

Šiandien esate karjeros specialistė Panevėžio mokymo centre. Ne paslaptis, kad apie profesinio mokymo centrus sklando daugybė gandų ir stereotipų.

Iš tiesų – stereotipai vis dar labai gajūs.

Per tėvų susirinkimus dažnai sakau: „Pakelkite rankas tie, kam tėvai yra sakę, kad jei nesimokysit, eisit į profkę?“ Ir daugiau nei pusė pakelia rankas. Kartais atrodo, kad daugeliui profesinė mokykla prilygsta mirties nuosprendžiui.

Žinant kitų Europos šalių pavyzdžius, man tai atrodo keista. Vokietijoje, Šveicarijoje, Danijoje dauguma studentų pirmiausia renkasi profesinį kelią – ir, mano manymu, tai labai protingas sprendimas.

Bandau laužyti tuos stereotipus.

Kokios šiuo metu Panevėžyje populiariausios profesijos tarp tų, kurie apsisprendžia mokytis amato?

Panevėžys sensta. Jaunimo yra, bet norėtųsi, jog jo būtų daugiau. Panaši situacija visoje Lietuvoje – demografinė padėtis šiuo metu sudėtinga ir nedžiuginanti.

Natūralu, kad senstančioje visuomenėje reikalingi specialistai, kurie galėtų būti šalia senjorų.

Todėl individualios priežiūros darbuotojo profesija tampa viena populiariausių.

Ne paslaptis, kad ir Panevėžio socialinių paslaugų centras, ir privačios socialinės įstaigos nuolat ieško kvalifikuotų darbuotojų.

Taip pat paklausi virėjo profesija. Išlieka populiarios grožio paslaugos.

Labai populiarus tapo ir gydomasis masažas.

Kokie didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria jauni žmonės, rinkdamiesi profesiją?

Jaunimas dažnai nenutuokia, ką nori veikti ateityje. Jie žino, kad po dešimties klasių nori tęsti mokslą, bet ne visiems gerai sekasi. Tokiems visada sakau: ne visi turi tapti profesoriais ar diplomatais.

Dažnai pastebiu, kad mokiniai nepasitiki savimi. Stengiuosi juos drąsinti.

Pavyzdys gal nuvalkiotas, bet mokiniams vis dar aktualus – Albertas Einšteinas. Mokykloje jis buvo vidutinių gabumų, tačiau tapo garsiu išradėju, genijumi. Taigi ne tik dešimtukininkai gali tapti savo amato meistrais ir pasiekti finansinę sėkmę.

Kokias dažniausiai klaidas daro tėvai, bandydami padėti vaikui renkantis profesiją?

Man susidaro įspūdis, kad tėvai labai mažai kalba su vaikais. Norėtųsi, kad jie skirtų daugiau laiko. Ir ne tik paklaustų, kaip sekėsi mokykloje, ar padarė namų darbus, bet iš tiesų kalbėtųsi: kuo jie norėtų būti, kur studijuoti?

Dažnai susiduriame su situacijomis, kai tėvai liepia stoti į kolegiją ar universitetą, sakydami: „Baik ką nors, gauk diplomą, o vėliau žiūrėsim.“ Manau, tai didelė klaida.

Aš pati su mama visada bendravau kaip su drauge, nieko neslėpdavau. Todėl tikiu, kad jeigu tėvai suteiktų vaikams galimybę atsiverti, jei vaikai galėtų bendrauti be paslapčių ir nebūtų teisiami, pasirinkti profesiją būtų daug lengviau.

Tai vis dėlto kaip padėti jaunimui pasirinkti profesiją, kuri galbūt nėra populiari tarp bendraamžių?

O ką reiškia „nepopuliari“? Vienam žmogui patinka akademinis kelias, kitas domisi amatu ar svajoja apie verslą.

Kalbėdamasi su jaunuoliais visada kartoju, kad mokydamasis ir praktikuodamasis tu jau eini savo karjeros link.

Drąsinu jaunimą, kad svarbiausia – būti motyvuotiems ir nebijoti dirbti.

Tie paprasti, gyvenimiški patarimai jauniems žmonėms padeda apsispręsti.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Aurėja KUČIAUSKAITĖ