Šiemet sukanka 80 metų nuo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) įkūrimo.
Šiai okupuotoje Lietuvoje 1943-iųjų lapkričio 25 dieną įsikūrusiai, vėliau iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo užsienyje veikusiai organizacijai teko išskirtinis vaidmuo lietuvių tautos išsivadavimo judėjime.
XX a. 3–4 deš. savarankišką gyvenimą kūrusi Lietuvos valstybė šią galimybę netrukus prarado: 1940 m. diktatoriaus Josifo Stalino valdoma Sovietų Sąjunga Lietuvą okupavo ir aneksavo. Vienerius metus trukusį bolševikų siautėjimą nutraukė Sovietų Sąjungą užpuolusi hitlerinė Vokietija. Tačiau Raudonoji armija, vydamasi besitraukiančius nacius, į Lietuvą 1944 m. vėl sugrįžo. Tuo metu Lietuvoje kūrėsi daug nacionalinio pasipriešinimo organizacijų, kurių pagrindinis tikslas buvo atgauti prarastą nepriklausomybę.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje sudarytas bendras antinacinis pasipriešinimo centras – VLIK – sujungė beveik visas to meto Lietuvos politines organizacijas bei okupacijos metu susikūrusius išsivadavimo sąjūdžius. Tačiau Lietuvoje šis pasipriešinimo organizacijas vienijantis komitetas veikė neilgai: 1944 m. vasario 16-ąją viešai paskelbus deklaraciją „Į Lietuvių Tautą“, tų pačių metų pavasarį vokiečių gestapas VLIK demaskavo. Suėmus pagrindinius narius, pogrindinė organizacijos veikla buvo paralyžiuota.
VLIK veiklai Lietuvoje nutrūkus, dauguma jo narių pasitraukė į Vokietiją, tikėdamiesi netrukus grįžti į tėvynę. To nepavykus įgyvendinti, 1945 m. kovo 9-ąją VLIK organizacija atkurta Vakarų sąjungininkų okupuotoje Vokietijos zonoje. Tikėtasi, kad Vakarai netoleruos Baltijos šalių okupacijos ir privers Sovietų Sąjungą iš jų pasitraukti. Tačiau žlugus greito išsivadavimo viltims, VLIK turėjo ruoštis ilgalaikiams Tėvynės laisvinimo darbams.
Rūpindamasis lietuvių pabėgėliais 1945 m. VLIK atkūrė Lietuvos Raudonąjį Kryžių, 1949 m. paskelbė lietuvius vienijantį dokumentą – Lietuvių chartą, kuri vėliau tapo Pasaulio lietuvių bendruomenės ideologiniu pagrindu.
VLIK 1955 m. persikėlus į Jungtines Amerikos Valstijas, gerokai prasiplėtė jo veiklos horizontai, pradėti rengti kasmetiniai suvažiavimai – seimai.
Nuolat keldamas Lietuvos laisvės bylą tarptautinėje arenoje VLIK nuosekliai gynė Lietuvos inkorporavimo į SSRS nepripažinimą, siųsdavo memorandumus bei peticijas Vakarų didžiųjų valstybių bei tarptautinių organizacijų vadovams, įsteigė savo atstovybes Pietų Amerikoje, Australijoje ir Europoje.
Komitetas buvo vienas 1972 m. organizuotos Lietuvos laisvinimo konferencijos rengėjų. 1983 m. talkininkavo skelbiant Europos Parlamento rezoliuciją dėl padėties Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje. 1985 m. VLIK buvo vienas Baltijos tribunolo, kuriame nagrinėti SSRS nusikaltimai, padaryti Baltijos šalims, iniciatorių. 1989 m. komiteto nariai pasirašė Gotlando komunikatą, kuriame teigta, jog „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“. VLIK veiklą finansavo nuo 1943 m. jam priklausęs Tautos fondas – lietuvių išeivijos labdaros organizacija.
Komiteto veiklai vadovavo žymūs visuomenės veikėjai: 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, inžinierius Steponas Kairys (1943–1945); kunigas, politikas Mykolas Krupavičius (1945–1955); finansininkas, teisininkas Jonas Matulionis (1955–1957); ekonomistas, diplomatas Antanas Trimakas (1957–1964); ekonomistas Juozas Audėnas ir knygnešio Jurgio Bielinio sūnus Kipras Bielinis (abu 1964); diplomatas, teisininkas Vaclovas Sidzikauskas (1964–1966); ekonomistas Kęstutis Juozas Valiūnas (1966–1979) ir gydytojas Kazys Jaunutis Bobelis (1979–1992).
VLIK veikloje dalyvavo ir su Panevėžio kraštu susiję garsūs visuomenės veikėjai: Juozas Audėnas (1898–1982), gimęs Rumpiškėnuose (Panevėžio apskr.); buvę Panevėžio valstybinės berniukų (dabar J. Balčikonio) gimnazijos moksleiviai Stasys Antanas Bačkis (1906–1999) ir Adolfas Damušis (1908–2003); Kipras Bielinis (1883–1965) – į Lietuvos Respublikos Antrąjį Seimą (1923–1926) išrinktas Panevėžio rinkimų apygardoje; Vincas Rastenis (1905–1982) – VLIK biuletenio ELTA redaktorius, bendradarbiavęs ir „Panevėžio garse“ – savaitiniame katalikiškos krypties laikraštyje, leistame Panevėžyje 1935–1940 m.; Kazimieras Šaulys (1872–1964) – Vasario 16-osios Akto signataras, kunigas, 1899–1901 m. dirbęs Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, 1901–1903 m. – Panevėžio realinės gimnazijos, 1903–1906 m. – Panevėžio mergaičių vidurinės mokyklos kapelionu.
1990 m. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, VLIK numatė išeivijos pagalbos atgimstančiai Lietuvai programą. Kai Lietuva tapo pripažinta tarptautiniu mastu, 1991 m. lapkričio 1–3 d. Čikagoje vykęs VLIK suvažiavimas nusprendė nuo 1992 m. liepos 1 d. komiteto veiklą nutraukti.
Emilija JUŠKIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė
