Panevėžio Vydūno klubo nariai laiką leidžia klausydamiesi įdomių paskaitų, dalyvaudami įvairiuose renginiuose, o rudenį ir vasaros pradžioje mėgsta pakeliauti po Lietuvą. Ir šiemet jie išsirengė į ekskursiją po žymias Panevėžio krašto vietas, esančias į pietų pusę nuo Aukštaitijos sostinės.
Vydūno klubo nariai prie mitologinio Rapolo akmens šių metų birželį.
Pirmasis sustojimas buvo Upytės piliakalnyje (Čičinsko kalne). Tai archeologinis paminklas. Manoma, kad XIII–XVI a. čia buvo Upytės žemės centras, o pilis sunkiai įveikiama kliūtis Livonijos ordino kariuomenei. Mokytoja Z. Janilionienė papasakojo legendą apie bajorą Čičinską, buvo paskaityta ištrauka iš Maironio balandės „Čičinskas“. Toliau buvo apžiūrėta Rodų koplyčia, statyta italo L. C. Anikinio 1861 m. Čia palaidotas dailininkas Romanas Švoinickis, 1863 m. sukilimo dalyvis. Rodų istoriją papasakojo medikė V. Repšienė, jos gimtinė ir yra šios žemės kampelis.
Kita sustojimo vieta – paskutinio tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio sodyba Zaosėje. Ją Seimo narys Povilas Urbšys dovanojo valstybei. Ši sodyba garsėja Panevėžio krašto Poezijos pavasario renginiais, kuriuose dalyvauja garbūs poetai, aktoriai, muzikai ir kitokie svečiai. Prie garsiojo J. Urbšio ąžuolo ir mes klausėmės posmų. Ilgai čia neužsibuvome, nes toliau vykti mus vertė vasaros lietutis.
Pamatėme Krekenavos regioninio parko daugelį vietų. Tai teritorijoje abipus Nevėžio slėnio. Netrukus pasiekėme Krekenavą. Ji istoriniuose šaltiniuose paminėta 1404 m. Joje garsi Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilika, plačiai žinomas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Čia 1915–1918 m. kunigavo garsusis mūsų dainius Maironis. Poetas mėgo pasivaikščioti Krekenavos apylinkėmis. Mes aplankėme du jo garbei skirtus suolelius, esančius ant vaizdingų Linkavos upelio skardžių. O ant jų užrašyti Maironio eilėraščio „Suolelis miške“ posmai. Visai netoliese apžiūrėjome žvėrių užtvarą, tvenkinius ir Krekenavos girininkijoje, dešiniajame Linkavos upelio krante, stūksantį įspūdingą mitologinį Rapolo akmenį. Kelių sankirtoje sustojome prie kito akmens, kuris mums priminė iškilųjį kunigą Antaną Mackevičių, dirbusį Krekenavoje ir Paberžėje, išvedusį vyrus į kovą su carinę Rusiją. Jis buvo vienas iš 1863–1864 m. sukilimo vadų. Paskui apžiūrėjome Švenčiuliškių kapinaites, jos kraštotyrininko Jono Žilevičiaus rūpesčiu išpuoštos girnapusėmis. Čia amžino poilsio atgulė ir pats šio krašto šviesuolis. Kapinaitėse nemažai įspūdingų paminklų – knygnešiams, motinoms ir kt.
Tolimiausia kelionės vieta – Šventybrastis, esantis jau Kėdainių rajone. Teko išvysti žymiojo poeto, literatūros Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo tėviškę, buvusią Šetenių dvaro vietą. Čia žymių Lietuvos ir užsienio žmonių pradėtas sodinti ąžuolų parkelis. Jame yra ir prezidento Valdo Adamkaus pasodintas medis. Dvaro vietoje dabar išaugusiame naujame statinyje vyksta įvairūs renginiai. Aplankytos ir Šventybrasčio kapinaitės, irgi įdomios savitais paminklais, o šalia jų – nepaprastai gražus ir didingas Ąžuolų slėnis.
Per trumpa atrodė diena aplankyti tai, ką buvome planavę. Paskutinis sustojimas – Ustronė. Čia unikalus ir vienintelis Lietuvoje knygnešių muziejus, įkurtas Ustronės vienkiemyje esančios sodybos klėtyje. Tai – XIX a. Garšvių knygnešių bendrovės susibūrimo vieta, čia buvo slepiama draudžiama spauda. Šis vienkiemis susijęs ir su rašytojo švietėjo Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimu bei veikla jam 1902–1905 m. klebonaujant Vadaktėliuose.
Tądien mūsų gidu buvo šio muziejaus direktorius Audrius Daukša. Baigiamasis Vydūno klubo narių renginys pavasariais būna šis kampelis. Klube pažymimos jo narių neeilinių gimtadienių – jubiliejų šventės. Šįkart buvo pagerbta mokytoja Danutė Povilonytė. Po vaišių gamtos prieglobstyje Ustronės šeimininkas visus pakvietė į muziejaus vidų ir padeklamavo, kaip jis pats sakė, Justino Didžiojo (Justino Marcinkevičiaus) gilių ir prasmingų eilių. Savos kūrybos paskaitė ir jubiliatė. Sugiedoję Maironio „Lietuva brangi“ išsiruošiame namo.
Klubo veikloje dalyvauja vyresnio amžiaus įvairių profesijų žmonės. Norime, kad į veiklą įsilietų ir jaunimas. Juk Vydūnas ir jo skleidžiamos idėjos bei vertybės nepaseno, jos aktualios ir šiandienos žmogui. O klubo nariai gana dvasingi. Jų sielos amžinai išalkusios dvasinio peno, nes tobulėjimui ribų nėra.
D. POVILONYTĖ
