Panevėžietis Donatas Aleliūnas (gim. 1981 m.) vakar
Apygardos teismo sprendimu pripažintas kaltu pasisavinęs per 39 tūkst. litų,
priklausančių UAB “Taurakalnis”. Nors vaikinas įmonei padarytą žalą jau
atlygino, tačiau realios laisvės bausmės išvengti nepavyko. Kartą už vagystę jau
teistam D.Aleliūnui už didelės vertės turto pasisavinimą tris mėnesius teks praleisti pataisos namuose.
Pardavėjas konsultantas
2001-aisiais UAB “Taurakalnis” atidarė savo filialą Panevėžyje. Atidarius parduotuvę Vilniaus g., prekiaujančią seifais, durimis ir užraktais, D.Aleliūnas tapo pirmuoju pardavėju konsultantu. Į šias pareigas vaikinas buvo priimtas spalio pabaigoje. Pasirašant darbo sutartį kartu buvo pasirašyta ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Vaikinas parduotuvėje dirbo vienas – aptarnavo pirkėjus, tvarkė pardavimo dokumentus, priiminėjo durų užsakymus iš pageidaujančiųjų. “Vaikinas buvo gabus pardavėjas, buvo matyti, kad gali dirbti ir prekiauti”,- pirmuosius įspūdžius prisimindamas pasakojo įmonės direktorius Darius Čereška. Tačiau D.Aleliūnas ėmė piktnaudžiauti savo galimybėmis: iš kasos paimdavo pinigus, bet jų atgal negrąžindavo. Iš kasos paimtos sumos svyravo nuo 400 iki 1000 litų. Taip vaikinas iš kasos “skolindavosi” pinigus kone kasdien. “Buvau įsisukęs į linksmybių liūną – kavinės, barai” – kur padėjo paimtus pinigus, aiškino D.Aleliūnas. Vaikinas labai tiksliai atsiminė, kiek pinigų paėmė pirmąjį kartą: “150 Lt. Paskui pradėjo niežėti rankos, ėmiau imti pinigus nuolat”.
2001-ųjų birželio mėnesį atlikus reviziją, paaiškėjo, kad kasoje trūksta per 26 tūkst. litų. Bet, kaip prisiminė įmonės vadovas D.Čereška, Donatas mokėjo viską paaiškinti. Kaltę vaikinas tąkart suvertė statybinėms organizacijoms, kurios prekes pasiėmė, tačiau už jas pavedimais dar neatsiskaitė. Statybinės organizacijos dažnai ima prekes, vėliau atsiskaito pavedimais.
Dar viena pinigų gysla
Užsakant duris D.Aleliūnas užpildydavo užsakymų lapus su durų duomenimis bei turėjo persiųsti į įmonę Vilniuje. Paimdamas pinigus už duris turėjo išrašyti sąskaitą, tačiau to nedarė. Tad iš dvylikos panevėžiečių surinkti 13 tūks. 170 Lt atsidūrė vaikino kišenėje. Paklaustas, kam išleido iš žmonių surinktus pinigus, D.Aleliūnas paaiškino: “Palanga, vasara, važiavau, poilsiavau”.
Dar kelias savaites bandęs užglaistyti savo padarytą nusikaltimą ir nuolat žadėdamas į parduotuvę užsukantiems užsakovams, kad durys bus padarytos, D.Aleliūnas vieną dieną užrakino parduotuvę ir dingo. Įmonė apie neveikiančią savo parduotuvę sužinojo iš nuomojamų patalpų kaimynų. Kaip pasakojo D.Čereška, jam paskambino patalpų kaimynė ir pasakė, kad parduotuvė jau kelias dienas nedirba, o prie durų sėdi moteris ir verkia. Po tokio signalo rugpjūčio mėnesį atvykęs į Panevėžį, direktorius rado užrakintas duris. Atlikus antrąją reviziją prekių trūkumas buvo kone tas pats. Vėliau ėmė skambinti žmonės ir pasakoti, jog įmonės Panevėžio filiale užsisakė duris ir jų dar nesulaukė.
Tada ir paaiškėjo, kad iš užsakovų paimti pinigai avansu, tačiau durų užsakymų Utenoje esantis cechas nesulaukė. Surinktas avansas svyravo nuo 400 iki 1520 Lt iš kiekvieno. Direktorius naujai įdarbintiems pardavėjams davė nurodymus, kad “užsakymų” lapai būtų surinkti. Įmonė savo lėšomis visiems D.Aleliūnui užsakymus davusiems žmonėms pagamino ir įstatė šarvo duris.
Bijojo atsakomybės
Atsakomybės už padarytą nusikaltimą išsigandęs D.Aleliūnas nuo paieškų pasislėpė. Dvejus metus jis pragyveno nelegaliai dirbdamas Vilniuje. Atslūgus baimei, vaikinas ėmė galvoti, kaip atlyginti įmonei padarytą žalą. Pasvarstęs suprato, kad atlyginus žalą atsakomybė sumažėja. Tad padedamas giminaičių vaikinas surinko įmonei padarytos žalos sumą. Per tarpininką susisiekęs su buvusia savo darboviete šių metų birželio mėnesį padarytą žalą visiškai atlygino pavedimu. Tad UAB “Taurakalnis” finansinių pretenzijų bylą nagrinėjant teisme D.Aleliūnui jau neturėjo ir civilinio ieškinio vaikinui nekėlė. Visi D.Aleliūno įsipareigojimai įvykdyti – firmai žmonės pretenzijų taip pat neturi.
Svarstant bausmės skyrimo klausimą paaiškėjo, kad dėl D.Aleliūno slapstymosi per ikiteisminį tyrimą nebuvo galima surinkti jokios jį charakterizuojančios medžiagos. Tačiau Baudžiamasis kodeksas už šį sunkų nusikaltimą nenumato bausmės neatimant laisvės. Siūlydamas bausmę valstybinis kaltintojas nurodė, kad D.Aleliūnas visiškai atlygino įmonės nuostolius, tad sunkinančių aplinkybių nėra, o bausmę lengvintų tai, kad vaikinas pripažino savo kaltę, gailisi ir savu noru atlygino žalą. Per slapstymosi laikotarpį D.Aleliūnas nebuvo baustas administracine tvarka, nepadarė naujų nusikaltimų, o ir buvęs teistumas išnykęs. Valstybės kaltintojas siūlė D.Aleliūną bausti aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Paklaustas, kokia bausme siūlytų bausti savo buvusį darbuotoją, įmonės vadovas sakė: “Susigadinti gyvenimą galima greitai, bet po to išsikuopti gana sunku. Prašau skirti švelnesnę bausmę”. Tardamas paskutinį žodį D.Aleliūnas dar kartą visų atsiprašė, apgailestavo dėl savo blogų darbų. Vaikinas tikėjosi švelnesnės bausmės. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, D.Aleliūnui skyrė tris mėnesius laisvės atėmimo.
Dalia Meškonytė
tel.(8-672) 77551, dalia@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Ir atlyginus nuostolius įmonei D.Aleliūnui nepavyko išvengti nelaisvės.
