Šiandien Vivjen Li tebėra viena didžiųjų XX a. kino ir teatro legendų – moteris, kurią pasaulis iki šiol vadina trapiąja gražuole.
Šiandien Vivjen Li tebėra viena didžiųjų XX a. kino ir teatro legendų – moteris, kurią pasaulis iki šiol vadina trapiąja gražuole.Aktorė, be kurios dešimčia „Oskarų“ apdovanota legendinė juosta „Vėjo nublokšti“ būtų buvusi visai kitokia.
Vivjen Li buvo dukra, labiau mylėjusi mamą nei save, žmona, kuri desperatiškai siekė pritarimo, meilužė, degusi iki pelenų, aktorė, vaidybą pavertusi likimu, moteris, kuriai grožis buvo ir dovana, ir prakeiksmas.
Fenomenali atmintis
Kai 1913 m. lapkričio 5-osios naktį Daržilinge, Indijoje, gimė mergaitė vardu Vivjen Mari Hartli, jos motina Gertrūda net nenumanė, kad augina būsimą Skarletę O‘Harą – moterį, kuri taps pasaulio kino ikona, bet kartu nešiosis ir didžiulį sielos skausmą.
Nors pasaulis Vivjen Li pažįsta kaip ugningąją Skarletę O‘Harą iš garsiausios visų laikų kino meilės juostos „Vėjo nublokšti“, namuose ji buvo jautri, drovi mergaitė, nepaprastai prisirišusi prie motinos.
Gertrūda Hartli buvo ne tik Vivjen gimdytoja – ji buvo pirmoji jos mokytoja, pirmoji režisierė, pirmoji kritikė ir pirmoji gerbėja.
Vivjen gimė Daržilinge, kur tarnavo jos tėvas, Himalajų papėdėje, apsupta arbatos plantacijų ir egzotiškų kvapų.
Mažąją supo neįprastas pasaulis: indų tarnai, rytietiški audiniai, rytiniai saulėtekiai virš kalnų. Gertrūda stengėsi, kad dukters vaikystė būtų kupina įspūdžių – ir būtent ši kultūrų įvairovė, aplinkos grožis vėliau suteiks Vivjen vaidybai nepaprasto gilumo.
Vivjen nuo pat mažens buvo skirta scenai. Trejų metų ji jau deklamavo eilėraštį nedidukėje mamos teatro trupėje ir sulaukė tokių ovacijų, kad motina suprato – dukters talentas nebus tik malonus pažaidimas.
Gertrūda tą talentą nuosekliai ugdė: žaidė su Vivjen atminties lavinimo žaidimą iš garsiojo Džozefo Radjardo Kiplingo romano „Kimas“.
Mergaitė turėdavo prisiminti dešimčių ant padėklo pabertų daiktų – sagų, juostelių, monetų, plunksnų – išdėstymą, tada mama viską nuimdavo ir paprašydavo atkurti vaizdą.
Šis žaidimas mergaitę džiugino, o kartu lavino jos fenomenalią atmintį, kuri ir išgarsins ją scenoje.
Vėliau, jau tapusi garsenybe, Vivjen stebino režisierius – tekstą įsimindavo po vieno perskaitymo! O pirmieji jos draugai iš mokyklos prisimins nepaprastai ryžtingą mergaitę, kuri vienintelė mokykloje viena pati lankė baleto pamokas ir niekada nesiskundė, net jei tekdavo eiti per liūtį ar šaltį.
Ši valia šlovės kelyje bus jos svarbiausias, bet kartu ir pavojingiausias ginklas.
Tarp motiniško švelnumo ir griežtumo
Gertrūda Hartli buvo meilės ir reiklumo derinys. Ji švelniai rūpinosi Vivjen, bet kartu dukrą laikė tvirtai: skatino mokytis prancūzų kalbos, lankyti muzikos, baleto ir etiketo pamokas internatuose, mokė laikysenos, disciplinos, elegancijos.
Vėliau Vivjen sakydavo, kad labai jaudindavosi prieš motiną – gerokai labiau nei prieš publiką.
Gertrūda reikalavo natūralios elegancijos, taisyklingo žodyno, gebėjimo ne tik būti gražiai, bet ir mąstyti. Tai suformavo aktorę, kuri ne tik atrodė stulbinamai, bet ir buvo aristokratiškos mąstysenos, aštraus proto.
Nors Gertrūda buvo artimas žmogus, Vivjen vaikystė nebuvo paprasta.
Internatai, dažnos kelionės tarp Indijos ir Europos, ilgi išsiskyrimai su tėvais paliko savo žymes.
Vivjen dažnai jautėsi vieniša, tad kai būdavo kartu su mama, prisirišdavo visomis išgalėmis.
Ji jautriai reagavo į menkiausią motinos nuotaikos pokytį, o noras ją nudžiuginti virto troškimu būti scenoje – ten Vivjen galėdavo motinos akyse matyti pasididžiavimą.
Motina – grožio etalonas
Motina Gertrūda, aukšto intelekto ir stipraus charakterio moteris, buvo pusiau airė, pusiau prancūzė. Be to, graži moteris: plati šypsena, taisyklingi bruožai, išraiškingos akys.
Vivjen ją dievino. Vėliau, tapusi kino ikona, ji prisipažins, kad labiausiai savo gyvenime bijojo vieno dalyko – nuvilti motiną.
Tapusi pasauline žvaigžde Vivjen saugojo motiną nuo skandalų, pikantiškų istorijų ir savo psichikos problemų. Ji norėjo, kad Gertrūda ją matytų tokią, kokią matė vaikystėje: šviesią, elegantišką, kontroliuojančią gyvenimą.
Nors didžiausią įtaką Vivjen darė mama, tėvo vaidmuo taip pat buvo reikšmingas.
Tėvas Ernestas Hartlis buvo britų bankininkas, ramus ir nuosaikus žmogus. Giliai mylintis, bet mažai kalbantis vyras. Vivjen jį dievino.
Dukra buvo vienintelis jų vaikas – brangintas, išglostytas.
Būtent tėvas jai suteikė stabilumą, ko vėliau, jau suaugus, Vivjen labai trūks.
Kai ji patirdavo pirmuosius nerimo priepuolius dar paauglystėje, tėvas paimdavo ją už rankos ir pasakydavo: „Nenoriu, kad būtum stipri. Noriu, kad būtum savimi.“
Tai buvo žodžiai, kurių V. Li vėliau desperatiškai ieškos santykiuose.
Perfekcionizmo pradžia
Sulaukusi vos šešerių, Vivjen buvo išsiųsta į Europą – į mergaičių internatus Anglijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Tai buvo tipiška kolonijinės Britanijos aukštuomenės praktika, bet mergaitei paliko gilių emocinių žymių.
Ji dažnai verkdavo naktimis, slėpdama galvą po pagalve, kad niekas negirdėtų.
Vienišumas augino siekį būti mylimai, tobulai, baimę nuvilti.
Šios savybės vėliau virs tiek talentu, tiek tragedija.
Tačiau internatuose ji išmoks prancūzų ir italų kalbų, etiketo, baleto, muzikos. Ji išmoks judėti taip, kaip judės Skarletė O’Hara – tarsi laike sustabdyta aristokratė.
Ši patirtis suformavo ir Vivjen legendinį įvaizdį: trapi iš išorės, stipri viduje, teatrališka, rafinuota.
Bandymas pabėgti nuo kontrolės
Vos baigusi mokslus, V. Li įstojo į Londono karališkąją dramos meno akademiją. Jos grožis, laikysena ir „katės akių“ žvilgsnis žavėjo mokytojus – Vivjen buvo tarsi sukurta teatro rampos šviesai.
Pirmieji kino vaidmenys atėjo greitai, tačiau tikrasis lūžis įvyko, kai ji 1937 m. nusifilmavo juostoje „Ugnis virš Anglijos“ kartu su Lorensu Olivjė – vyru, kuris taps jos didžiausia meile, kūrybiniu įkvėpimu ir galiausiai – skausmu.
18-os Vivjen sutiko Herbertą Li Holmaną, už ją gerokai vyresnį solidų teisininką. Ir ištekėjo būdama vos 19-os. Tai buvo maištas prieš internatus ir motinos kontrolę.
Holmanas buvo padorus, bet labai tradicinis anglas – jam atrodė, kad žmona turi būti nuolanki namų židinio kūrentoja, rūpintis namais, o ne svajoti apie sceną.
Netrukus po vestuvių Vivjen sužinojo esanti nėščia.
Nėštumas iš esmės stabdė jos siekius, bet ji buvo per daug jauna priešintis vyro valiai.
1933 m. gimė dukra Suzanė.
Vivjen gimdė Londone, privačioje klinikoje. Gimus dukrai, ji jautė dvigubą jausmą: mylėjo kūdikį, bet kartu suvokė, kad motinystė jai tarsi primetama.
Vos po kelių mėnesių V. Li pradėjo kalbėti apie vaidybą. Ji mokėsi vaidybos slapta, lankė kursus, repetavo. Mama ją palaikė, tėvas – taip pat, bet vyras – ne.
Santuoka truko tiek, kiek Vivjen pavyko slopinti savo vidinį alkį kurti.
Žavėjo ir žiūrovus, ir kritikus
1935 m. Vivjen oficialiai pradėjo profesionalią karjerą, o jos motinystės jausmas pamažu geso.
Stipri, graži, ambicinga, mokanti nemažai kalbų ir gerų manierų, Vivjen greitai tapo pripažinta Londono scenoje.
Publika ją įsimylėjo, kritikai vadino „įspūdingai protinga aktore“, o režisieriai – „moterimi, gebančia grožį paversti intelektu“.
V. Li karjera kilo stulbinamai greitai, o po pažinties su aktoriumi L. Olivjė prasidėjo audringa meilės istorija, pakeitusi visą jos gyvenimą.
Holmanas neketino slėpti fakto, kad žmona jį paliko dėl kito vyro, todėl dukra Suzanė liko gyventi su tėvu.
Vivjen dažniausiai ją matydavo savaitgaliais ar kelias savaites per metus. Kai ji išvyko į Holivudą filmuotis juostoje „Vėjo nublokšti“, dukra dar labiau nutolo.
Holmanas nebuvo kerštingas – jis netgi skatino dukrą bendrauti su motina, tačiau Vivjen gyvenimas buvo chaotiškas, kupinas naujų vaidmenų, kelionių ir emocinių audrų.
Vivjan mylėjo Suzanę, bet niekada nesugebėjo būti tradicine mama.
Mano Olivjė
V. Li ir L. Olivjė – viena žymiausių, bet kartu viena skaudžiausių Holivudo ir teatro pasaulio meilės istorijų.
Tikroji revoliucija Vivjen gyvenime vyko 1935 m., kai ji pirmą kartą pamatė Lorensą Olivjė scenoje, spektaklyje „Dorybės kaukė“.
Jis taip pat ją pastebėjo – talentingą, charizmatišką naujokę.
Tai buvo profesinė pažintis – trumpa, mandagi, be gilesnio ryšio.
1937 m. jie abu buvo pakviesti filmuotis juostoje „Gaisras virš Anglijos“.
Būtent filmavimo metu jiedu kartu praleido labai daug laiko, atsivėrė vienas kitam, pradėjo slapta susitikinėti ir aistringai įsimylėjo.
Vivjen ir Lorensas vaidino meilužius kine ir scenoje – spektakliuose „Romeo ir Džuljeta“, „Hamletas“ – ir tokie buvo gyvenime.
Jų ryšys buvo ugningas, aistringas, bet kartu destruktyvus.
Abu buvo susituokę, abu turėjo šeimas. Bet aistra buvo tokia intensyvi, kad jie tapo neatskiriami. Vieni vadino tai didžiausia XX a. teatro ir kino meile, kiti – tragedija.
Šis romanas žiniasklaidai tapo tikra sensacija: slapti susitikimai, gamtos nuošalyje įamžinti bučiniai. Galiausiai išsiskyrę su pirmaisiais sutuoktiniais, 1940 m. V. Li ir L. Olivjė susituokė Santa Barbaroje. Pasaulis juos vadino tobuląja aktorių pora.
Vivjen tuo metu jau buvo Skarletė – pasaulinė žvaigždė.
Šlovės viršūnė ir vidinė kova
Vivjen kovojo už Skarletės vaidmenį kaip tikra pietietė. Ji nugalėjo daugiau nei 1400 atrankų dalyvių!
1939 m. juosta „Vėjo nublokšti“ pavertė ją legenda.
Skarletė – ryžtinga, kartais egoistiška, bet labai gyvybinga – nepaprastai priminė pačią Vivjen. Po filmo aktorė sužibo taip ryškiai, kad žmonės aikčiodavo vos ją pamatę.
Už šį vaidmenį Vivjen gavo savo pirmąjį „Oskarą“. Dvidešimt šešerių V. Ly tapo pirmąja brite, pelniusia Kino akademijos apdovanojimą.
Tačiau už kino šviesų slypėjo daug gilesnė drama: filmavimų metu ji jau kovojo su tuo, kas vėliau virs jos lemtimi, – manijos ir depresijos epizodais.
Dar prieš susipažindama su Olivjė, V. Li patyrė pirmuosius bipolinio sutrikimo požymius. Tačiau šlovė, tempas, spaudimas tik paspartino krizę.
Ji patirdavo ilgas depresijų bangas, kurių metu dienų dienas neišlipdavo iš lovos, o manijos akimirkos būdavo tokios intensyvios, kad ji repetuodavo iki išsekimo, pykdavo, rėkdavo, puldavo vyrą kumščiais.
Ši liga pamažu griovė ir jos santuoką. Po beveik 20 bendro gyvenimo metų, meilės ir kūrybos santykiai ėmė ristis žemyn.
Kai Vivjen vaidino Kleopatrą filme „Cezaris ir Kleopatra“, ji jau laukėsi Olivjė vaiko.
Tai būtų buvęs pirmasis jos ir L. Olivjė bendras kūdikis – abu labai laukė šio vaikelio.
Tačiau filmavimo aikštelėje įvyko tai, kas pakeitė visą jos gyvenimą.
Per vieną sceną Vivjen turėjo bėgti marmuriniais laiptais, bet netikėtai slystelėjo ir parkrito. Ji smarkiai susitrenkė pilvą ir kojų sritį.
Po kelių dienų ji neteko kūdikio.
Liga – didžiausias gyvenimo priešas
Šalia visų asmeninių audrų V. Li vis dar žibėjo scenoje.
Ji pakylėjo britų teatrą į aukštumas, o filme „Geismų tramvajus“ sukūrė Blanšą Diubua – vaidmenį, kuris stebėtinai atspindėjo jos pačios trapumą.
Už Blanšos vaidmenį ji gavo antrąjį „Oskarą“.
Bet kiekvienas vaidmuo kainavo vis brangiau: po kiekvieno filmo ji ilgai sirgdavo, organizmas silpo, o psichikos sveikata prastėjo.
Vivjen sirgo dar ir tuberkulioze – liga, kuri ją kankino nuo jaunystės.
V. Li pakaitomis tryško gyvenimu ir grimzdo į tamsą. Bipolinis sutrikimas tuo metu nebuvo tinkamai gydomas, o gydymo metodai buvo primityvūs. Ji prarasdavo orientaciją, elgdavosi impulsyviai, įsiveldavo į trumpus romanus, kentėjo dėl fizinių ir psichologinių krizių.
Tuberkuliozė taip pat nuolat grįždavo, silpnindama jos kūną.
Tačiau scena buvo jėga, grąžindavusi ją į save.
Kiekvieną kartą, kai pakildavo uždanga, Vivjen – net ir sirgdama – galėjo virsti bet kuo: Blanša, Kleopatra, Ana Karenina.
Visgi Olivjė skundėsi, kad Vivjen neatpažįstamai pasikeitė – buvo nebe ta moteris, kurią jis vedė.
45-ojo gimtadienio proga vyras įteikė jai prabangią dovaną – rolsroisą – ir paprašė skyrybų.
V. Li, tikėdamasi, kad jis vis dėlto grįš, neprieštaravo. Tačiau lyg apsidrausdamas aktorius paskubėjo vesti trečiąkart. Su daugiau kaip dvidešimčia metų jaunesne kolege Džoana Plourait jis susilaukė dar trijų vaikų ir liko kartu iki pat mirties.
Ne žvaigždė, o aktorė
Po skyrybų su Olivjė Vivjen gyveno ramiau, keliavo, vaidino, palaikė ryšį su artimais draugais. Bipolinis sutrikimas ir tuberkuliozės paūmėjimai varžė jos planus, bet ji vis dar spindėjo tuo ypatingu žavesiu, kurį pastebėdavo visi.
Pasirodžiusi Brodvėjaus miuzikle keistu pavadinimu „Tovarich“ – „Draugas“, pelnė „Tony“ apdovanojimą. Nusifilmavo romantinėje dramoje „Ponios Stoun pavasaris Romoje“ ir tituluotojo režisieriaus Stenlio Kramerio karinėje juostoje „Kvailių laivas“. Viena gražiausių XX amžiaus moterų stebėtinai lengvai perėjo prie brandžių vaidmenų.
Lygiai taip pat V. Li mėgavosi močiutės vaidmeniu – trijų vaikų susilaukusi dukra ilgainiui susitaikė su motina, kadaise ją iškeitusia į teatrą.
1967 m. liepos 8-osios naktį V. Li mirė savo bute Londone nuo tuberkuliozės komplikacijų. Jai buvo tik 53-eji.
L. Olivjė, nors jie jau buvo išsiskyrę, nuskubėjo pas ją ir, kaip rašoma jo užrašuose, ilgai laikė jos rankas.
Po Vivjen mirties Londono teatrai vienai tylos minutei užgesino šviesas – taip pagerbta moteris, kurios talentas kadaise apšvietė jų scenas ryškiau už bet kurį prožektorių.
Vivjen Li buvo žvaigždė, kurios grožis ir talentas svaigino, bet ji labai nemėgo būti vadinama žvaigžde.
„Aš nesu žvaigždė – aš esu aktorė. Būti kino žvaigžde reiškia gyventi netikrą gyvenimą, pagrįstą netikromis vertybėmis ir viešumu.“
Ir galbūt būtent dėl to ji išliko tokia tikra.
Nors pasaulis ją matė kaip ikoną, Vivjen visą gyvenimą troško vieno – kurti vaidmenis, kurie paliečia, sukrečia, įsirėžia į atmintį. Ji nesivaikė šlovės, ji tiesiog buvo nepaprastai talentinga moteris, atkakliai siekusi tobulybės.
V. Li buvo kremuota Londone, o jos pelenai, pagal artimųjų valią, išbarstyti ežerėlyje prie jos namų Rytų Sasekse. Tai buvo vieta, kur Vivjen jausdavosi ramiausiai ir kur dažnai leisdavo laiką nuošalėje nuo šlovės ir triukšmo.
