Ar gali egzistuoti paraleliniai pasauliai? Kai kurie mokslininkai mano, kad tai įmanoma.
Bet kaip tuomet su galimybe patekti į tas kitas realybes? Tai – irgi įmanoma?
Kiek kartų filmuose esame matę, kaip herojai atveria portalą į paralelinę tikrovę – kartais labai panašią į mūsiškę, o kartais pilną monstrų.
Nustebsite, bet idėja apie kitus pasaulius nėra vien tik rašytojų fantastų išmonė. Ji nagrinėjama priešakinėse mokslo fronto pozicijos fizikos ir astronomijos asų. Tik rezultatai kol kas prieštaringi.
Visata – tai loterija?
Visatos giluminių dėsnių tyrimai dalį mokslininkų pastūmėjo prie minties, kad gali egzistuoti nesuskaičiuojamos Žemės kopijos, apgyvendintos ir žmonių, ir įvairiausių keistų būtybių. Savotiški lygiagretūs pasauliai, tik ne kitoje dimensijoje, o pačioje įprasčiausioje erdvėje – tiesiog neįtikėtinai toli nuo mūsų.
Toje begalinėje tolimų pasaulių virtinėje, kaip tikinama, būtinai atsirastų toks, kuriame jūs tapote kino žvaigžde, gavote Nobelio premiją arba kuriame dinozaurai neišnyko… Bet koks kitas pasaulis, kuriam egzistuoti leidžia fizikos dėsniai.
Kaip tai įmanoma?
Paralelinių pasaulių šalininkų idėja labai paprasta.
Įsivaizduokite, jog priberiame pilną kibirą vaikiškų kaladėlių su raidėmis, kaip reikiant jį supurtome ir pradedame imti kaladėles vieną po kitos ir dėti į eilę.
Greičiausiai joks prasmingas tekstas iš jų nesusidėlios nei pirmą, nei antrą, nei šimtąjį kartą. Tačiau jei bandysime begalybę kartų, anksčiau ar vėliau iš kaladėlių sudėliosime „Mobio Diko“ kopiją ar net filosofijos vadovėlį.
Neva tas pats mūsų visatoje yra su paralelinėmis realybėmis, tik vietoj kibirų – didelės erdvės sritys, o vietoj kaladėlių – elementariosios dalelės.
„Burbulų“ teorija
Astronomai pagrįstai daro prielaidą, kad visata yra begalinė. Juk ir teleskopai rodo, kad milijardų šviesmečiu ir dešimčių milijardų galaktikų masteliu ji visur vienoda. Visi kosmoso regionai – o mes dabar juos gebame aprėpti ganėtinai didelius – yra panašūs it du vandens lašai.
Apibrėžkime aplink Žemę įsivaizduojamą apskritimą, kurio skersmuo, tarkime, trilijonas šviesmečių. Už poros trilijonų šviesmečių nuo jo ribos nubrėžkime antrą tokį pat apskritimą. Paskui trečią, ketvirtą – ir taip toliau.
Gausime begalybę „burbulų“, kurių net artimiausius skirs trilijonai šviesmečių.
Nė vienas iš jų negali paveikti kito, nes joks poveikis negali plisti greičiau už šviesą, o nuo Didžiojo sprogimo praėjo tik 13,8 milijardo metų.
Ką gi tuomet turime? Ogi begalybę vienas nuo kito izoliuotų pasaulių mūsų beribėje visatoje. Pavadinsime juos povisatėmis.
Tikrai nesame vieni
Viskas aplink mus sudaryta iš elementariųjų dalelių, mes patys – irgi. Fizikos požiūriu, pasaulyje nėra nieko, ko nebūtų galima išskaidyti į daleles. Net mūsų mintys nulemtos sudėtingos dalelių, iš kurių sudarytos smegenys, sąveikos.
Pamenate, kaip ką tik lyginome tas elementariąsias daleles su kaladėlėmis, ant kurių užrašytos raidės? Tai štai: mūsų pasaulio būsena kiekvienu laiko momentu yra tekstas, sudarytas iš tų kaladėlių.
Šiame tekste užrašyta, kur yra kiekviena dalelė ir kokios būsenos. Vadinasi, užrašyta ir tai, kas yra jūsų šeima, iš ko gaminami cepelinai ir kiek kilometrų mus skiria nuo Sirijaus.
Kadangi visata iš esmės yra vienalytė, visos povisatės turi apytiksliai vienodą medžiagos kiekį. Ir ta medžiaga visur sudaryta iš tų pačių dalelių: protonų, neutronų, elektronų.
Kitaip tariant, kiekviename kibire yra vienodas skaičius kaladėlių su ta pačia abėcėle.
Kiekgi tuomet skirtingų tekstų iš jų galima sudėti?
Fizikai linkę manyti, kad nors galimų tekstų įvairovė ir neįsivaizduojamai didelė, ji vis dėlto yra baigtinė. O pasaulių-kibirų skaičius, kaip jau išsiaiškinome, – begalinis. Tai jeigu kiekvieno galimo teksto tikimybė nenulinė, vadinasi, bet kuriai elementariųjų dalelių kombinacijai – taigi ir daiktams, įvykiams, gyvoms būtybėms – atsiras sava povisatė. Ir net ne viena!
Vadinasi, kažkur turi egzistuoti ir antroji, „išvirkštinė“ Žemė, galbūt net apgyvendinta pabaisų (jei tik tokių būtybių egzistavimas neprieštarauja pagrindiniams fizikos dėsniams).
Maža to: begalinėje povisačių virtinėje tokių pabaisiškų „išvirkštinių“ Žemių gali būti kiek tik nori. Kaip ir gerokai malonesnių mūsų planetos kopijų, kur kokioje nors Žemėje 2.0 jūs suvaidinote pagrindinį vaidmenį seriale „X failai“.
Baisiai tolimos pabaisos
Ar toli reikėtų nukeliauti, kad galėtumėte pasidžiaugti savo antrininko pasiekimais Žemėje 2.0?
Mokslininkai atviri: bet kuris skaičius būtų smarkiai apytikslis ir sąlyginis, bet neišvengiamai – baisiai didelis.
Pagal vieną iš fizikų vertinimų, norint išreikšti atstumą iki savo kopijos kilometrais, po vieneto reikėtų užrašyti daugiau nulių nei yra vandens lašų visuose pasaulio vandenynuose. Ir tai tik nulių skaičius, o ne patys kilometrai!
Tad nors mes visatoje greičiausiai nesame vieni, tie kiti yra labai toli nuo mūsų. Iki artimiausios Žemės kopijos gali būti ir 101029 kilometrų. Tokio atstumo negali įveikti net šviesa.
Juo labiau kad visata plečiasi, ir taisyklė „niekas nėra greitesnis už šviesą“ šio proceso greičiui negalioja. Kuo toliau yra galaktika, tuo greičiau ją nuo mūsų neša visatos plėtimasis.
Už tokių atstumų, apie kuriuos čia kalbame, galaktikos jau skrieja virššviesiniu greičiu.
Todėl ne tik apsilankyti – net pažvelgti į paralelinį pasaulį per teleskopą nepavyktų: jis tolsta nuo mūsų greičiau, nei juda šviesa.
Būrimas iš pasaulių
Aišku, visa tai anaiptol nėra faktas – tik trapi ir ginčytina hipotezė.
Pavyzdžiui, toli gražu ne visi fizikai sutinka, kad kaladėlės-dalelės kibiruose-povisatėse yra permaišomos bent kiek atsitiktinai.
Egzistuoja absoliučiai ir kardinaliai priešinga pozicija, kurios besilaikantys mokslininkai tiki, jog visi įvykiai yra griežtai nulemti gamtos dėsnių, ir nutinka tik tai, kas privalo nutikti.
Jeigu tai tiesa, tada visuose tuose nesuskaičiuojamuose pasauliuose mūsų antrininkai nugyvena tą patį gyvenimą. Ir mes iš tikrųjų nieko tame gyvenime nesprendžiame – mums tik taip atrodo.
Dar viena silpnoji vieta – hipotezė, kad gali būti tik baigtinis skaičius skirtingų dalelių konfigūracijų – „tekstų iš kaladėlių“. Neatmestina, jog ir ši įvairovė yra begalinė. Tuomet begalinis povisačių skaičius jau nieko negarantuoja. Net ir to, kad dar bent vienoje iš jų egzistuoja gyvybė, jau nekalbant apie Žemę ir žmones.
Samprotaujant apie tokius dalykus lengva išklysti toli už patikrintų faktų ir patikimų teorijų ribų. Todėl nenuostabu, kad net tarp mokslininkų nėra vienos nuomonės apie paralelinių tikrovių „burbulus“ ir mūsų galimybes kada nors jose apsilankyti.
