Vinsentas van Gogas – viena įdomiausių, dramatiškiausių ir paslaptingiausių asmenybių meno istorijoje. Jo gyvenimas buvo kupinas kontrastų: skurdo ir genialumo, meilės ilgesio ir vienatvės, dvasinių ieškojimų ir psichologinių krizių.
Per visą gyvenimą šis menininkas pardavė tik vieną paveikslą – 1890 metais nutapytą drobę „Raudonasis vynuogynas“. Didžioji šlovė atėjo tik po mirties.
Nors buvo nuskurdęs, dabar jo kūriniai aukcionuose kainuoja dešimtis milijonų. Pavyzdžiui, „Portretas su šiaudine skrybėle“ ar „Žvaigždėta naktis“ yra meno istorijos ikonos.
Van Gogo paveikslų serija su saulėgrąžomis šiandien – vienas labiausiai atpažįstamų meno simbolių pasaulyje. Tai buvo dovana draugui Poliui Gogenui, kurio atvykstančio van Gogas labai laukė ir su kuriuo baigėsi vienas garsiausių bei mistiškiausių įvykių jo biografijoje.
Van Gogui diagnozuota įvairių sveikatos problemų – bipolinis sutrikimas, epilepsija, nustatyta šizofrenijos požymių ar net apsinuodijimas dažais. Gyvenimo pabaigoje jis savanoriškai gydėsi psichiatrijos ligoninėje.
O šiandien V. van Gogas yra vienas žymiausių dailininkų visame pasaulyje, per savo trumpą tapytojo karjerą sukūręs daugiau nei du tūkstančius meno kūrinių.
Mirusio brolio šešėlis
Vinsentas van Gogas gimė 1853-iųjų kovo 30 dieną mažame Nyderlandų miestelyje Ziunderte ir buvo vyriausias iš šešių vaikų. Tėvas Teodoras van Gogas buvo olandų reformatų bažnyčios pastorius, motina Ana Kornelija – tyli, meniškos sielos moteris, mėgusi piešti.
Šeimos istorija jau nuo pradžių buvo paženklinta netektimi: lygiai prieš metus iki gimstant Vincentui ir netgi tą pačią dieną van Gogai susilaukė savo pirmojo sūnaus ir pavadino Vinsentu. Tačiau kūdikis neišgyveno.
Šis makabriškas sutapimas persekiojo van Gogą visą gyvenimą – jo vardas jau buvo iškaltas ant kapo akmens vos už kelių žingsnių nuo tėvų namų.
Šeimoje dar augo jaunesni vaikai – seserys Ana, Elizabeta, Vilemina ir broliai Teodoras, arba Teo, bei Kornelis.
Artimiausias visą gyvenimą Vinsentui buvo Teo, ne tik palaikęs dailininką psichologiškai, bet ir rėmęs finansiškai.
Vaikystėje Vinsentas buvo tylus, uždaras, bet stebėtinai jautrus berniukas. Jis daug laiko leido vienas, klaidžiodamas po laukus, miškus ir upių pakrantes, stebėdamas gamtą.
Jau tuomet išryškėjo jo gilus ryšys su aplinka – spalvos, šviesa, peizažai jį traukte traukė.
Visgi būsimasis menininkas ne iškart pasuko į kūrybą.
Vinsentas mokėsi berniukų mokykloje Zevenberge, vėliau – Vilemo II aukštojoje mokykloje Tilburge.
Mokykloje sekėsi vidutiniškai. Jis nebuvo išskirtinis moksleivis, bet turėjo polinkį į kalbas, ypač prancūzų ir anglų, bei stiprią vaizduotę.
Svetimas pasauliui
Būdamas 16-os, van Gogas, dėdės padedamas, įsidarbino meno prekeiviu „Goupil & Cie“ galerijoje Hagoje. Tai atvėrė jam kelią į meno pasaulį, nors dar tik kaip stebėtojui.
Paauglystėje ir jaunystėje Vinsentas klajojo ne tik po Nyderlandų miestus, bet ir po savo vidinį pasaulį – ieškodamas tapatybės, pašaukimo ir vietos tarp žmonių.
Iš pradžių gana sėkmingai dirbęs meno prekeiviu, jis buvo perkeltas į filialus Briuselyje, Londone ir Paryžiuje. Atrodė, kad karjera yra stabili, tačiau van Gogas vis dažniau jautėsi svetimas šiame pasaulyje. Nors turėjo galimybę gyventi didmiesčiuose ir jį supo menas, būsimasis dailininkas nepatyrė nei vidinės ramybės, nei bendrystės.
Vienas svarbiausių lūžių įvyko Londone, kur jis pirmą kartą rimtai įsimylėjo – jaunutę šeimininkų dukrą Eženi Lojer.
Deja, ši meilė liko be atsako: mergina jau buvo susižadėjusi su kitu.
Vinsentas skaudžiai išgyveno atstūmimą – tai tapo pirmuoju iš daugelio gyvenimo nusivylimų ir pirmuoju smūgiu jo psichinei pusiausvyrai.
Po šios nesėkmės jaunuolis dar labiau užsisklendė, tapo religingas iki fanatizmo ir galiausiai metė prekybą menu – iš pradžių taip aistringai priimtas darbas jam pasidarė tuščias ir svetimas.
Šventasis kvailelis
Grįžęs į Nyderlandus, van Gogas nusprendė sekti tėvo pėdomis – studijuoti teologiją. Deja, bandymas stoti į Amsterdamo universitetą baigėsi nesėkme.
Vėliau jis mokėsi misionierių mokykloje Briuselyje, tačiau mokslų taip pat nebaigė.
Galiausiai Vinsentas rado būdą padirbėti Belgijoje misionieriumi: lankė ligonius, pamokslavo ir mokytojavo vargingame angliakasių kaimelyje.
Čia Vinsentas iš arti pamatė skurdą ir buvo labai sujaudintas.
Jis pats atsisakė gyvenimo kepėjo namuose ir persikraustė į lūšnelę, atidavė bendruomenei viską, ką turėjo vertingo, – išdalijo ne tik pinigus, bet ir drabužius. Gyveno asketiškai kartu su darbininkais. Vietiniai jį laikė keistuoliu ir „šventuoju kvailiu“.
1879-ųjų liepą Bažnyčia nušalino jį nuo šių pareigų.
Vis labiau nusiviliančiam religinėmis institucijomis van Gogui šis laikotarpis buvo vienas tamsiausių gyvenime, tačiau ir esminis: tada jis suprato, kad visą savo jautrumą, empatiją ir vidinius prieštaravimus gali išreikšti piešdamas.
Pradėjo nuo angliakasių, jų sunkios buities vaizdavimo, kūrė kaimo peizažus.
Menas tapo ne tik išraiška, bet ir išsigelbėjimu. Būtent tada, būdamas jau 27 metų, van Gogas pirmą kartą suvokė, kad nori būti menininku.
Tikriausiai jam kilo idėja, kad kurdamas meną gali tarnauti žmonėms ne prasčiau nei pamokslaudamas.
Tamsoje atrado šviesą
Pasiryžęs tapti dailininku Vinsentas 1880 metų spalį persikėlė į Briuselį, kur nesėkmingai bandė įstoti į vietos dailės mokyklą.
Neturėdamas jokio formalaus meninio išsilavinimo, ėmė mokytis savarankiškai – kopijavo senųjų meistrų darbus, piešė iš natūros ir intensyviai studijavo žmogaus kūno sandarą.
Jis valandų valandas praleisdavo piešdamas.
Svarbiausiu Vinsento ramsčiu tapo jo jaunesnysis brolis Teo, kuris ne tik finansiškai palaikė menininką visą šio gyvenimą, bet ir buvo jo moralinis kompasas bei vienintelis, kuris suprato.
Jų susirašinėjimas – išlikę per 700 laiškų – dabar atveria neįtikėtinai subtilų van Gogo vidinį pasaulį: mintis apie meną, tikėjimą, kančią, šviesą ir spalvas.
Laiškuose Vinsentas dažnai dalijosi ne tik idėjomis apie tapybą, bet ir emociniais nuopuoliais, abejonėmis, viltimis.
1885 metais Vinsentas van Gogas nutapė vieną iš pirmųjų žymesnių savo darbų – „Bulvių valgytojai“: pavaizdavo skurdžią valstiečių šeimą, vakarieniaujančią prie stalo.
Tai buvo tamsus, niūrus paveikslas, atspindintis jo ankstyvąją, realizmo įkvėptą kūrybą.
Darbas nebuvo gerai sutiktas: kritikai laikė jį negrakščiu, nepatraukliu.
Vinsentas į tai atsakė: „Aš norėjau perteikti jų rankų šiurkštumą, nes jos lupo bulves – nebuvo jokio reikalo viską dailinti.“
Lemtingas pjūvis ir kūryba beprotnamyje
Po šio laikotarpio Vinsentas išvyko į Paryžių ir susidūrė su visai kitu pasauliu: impresionistais, spalvų teorija, Japonijos estampų įtaka, nauju požiūriu į šviesą ir erdvę.
Ten jis susipažino su žymiausiais to meto dailininkais: Poliu Gogenu, Anri de Tulūzu-Lotreku, Edgaru Dega, padariusiais jam didžiulę įtaką.
Van Gogo darbai pradėjo šviesėti – atsirado ryškių spalvų, drąsesnių potėpių. Ir kompozicija buvo laisvesnė. Deja, publika kūrinių nevertino.
Net ir tarp bohemos menininkas jautėsi be galo vienišas.
Norėdamas ramesnės aplinkos ir kūrybinio atgimimo, 1888-aisiais van Gogas persikėlė į Arlį Pietų Prancūzijoje. Jis tikėjo, kad čia sukurs savotišką menininkų bendruomenę – studiją po saule.
Tas laikotarpis išties buvo vienas produktyviausių kūrėjo gyvenime: per metus jis nutapė daugiau nei 300 darbų, tarp jų – „Geltonasis namas“, „Saulėgrąžos“, „Miegamasis“, „Kavinės terasa naktį“, „Žvaigždėta naktis“. Bet tuo pat metu pradėjo ryškėti ir psichinės sveikatos problemos – nerimas, haliucinacijos, emociniai lūžiai.
Jis įkalbėjo į Arlį atvykti bičiulį P. Gogeną, tačiau laikui bėgant tarp menininkų ėmė daugėti ginčų.
P. Gogenas greitai pasijuto įkalintas Vinsento emocinio nestabilumo. O po vieno aršaus jų konflikto tapytojas, ištiktas psichologinės krizės, nusirėžė dalį ausies.
Maža to, ausies galiuką jis įteikė vienai iš viešnamyje dirbančių prostitučių ir liepė saugoti kaip savo gyvybę.
Tiesa, be šios, labiausiai paplitusios versijos, egzistuoja ir kitų. Pagal vieną jų van Gogui ausį supykęs nurėžė pats P. Gogenas.
Šis nutikimas tapo vienu labiausiai mitologizuotų van Gogo gyvenimo momentų, simbolizuojančiu tiek jo beprotybę, tiek neviltį, tiek menininko auką.
Po to įvykio Vinsentas kelis kartus buvo hospitalizuotas, o vėliau pats pasiprašė būti gydomas psichiatrijos ligoninėje Sen Remyje.
Iki šiol nesutariama, koks negalavimas kankino menininką: bipolinis sutrikimas, šizofrenija, epilepsija ar viskas vienu metu. Bet kai ligos priepuoliai nuslopdavo, Vinsentas tapydavo. Būtent čia, tarp vienuolyno gydyklos sienų, jis sukūrė žymiąsias savo drobes, jo darbai darėsi vis ekspresyvesni, vizionieriškesni.
Meilė iš užribio
Meilės srityje van Gogui sekėsi ne ką geriau.
Pirmąja aistra tapusi mergina susižadėjo greičiau, nei dailininkas spėjo jai pasipiršti, vėliau jis pamilo savo pusseserę, įkyriai ją persekiojo ir dėl to pykosi su giminaičiais.
Galop apsigyveno su nėščia prostitute, bet ir šie santykiai nutrūko.
1881 metų balandį, neturėdamas jokio pajamų šaltinio, Vinsentas grįžo į tėvų namus Eteno kaime. Jis kantriai mokėsi piešti, dirbo naktimis.
Tų metų vasarą pas tėvus lankėsi Vinsento pusseserė, našlė Kornelija Vos-Striker – jis iš karto įsimylėjo.
Kornelija, septyneriais metais vyresnė ir turinti aštuonmetį sūnų, atmetė meilinimąsi, tačiau Vinsentas nenorėjo palikti giminaitės ramybėje. Įtampa šeimoje kaupėsi, kol po rimto konflikto su tėvu van Gogas buvo priverstas išvykti į Hagą.
Ten 1882-ųjų kovą Vincentas susipažino su moterimi vardu Klasina Hornik, vadinta tiesiog Sina.
Ji buvo prostitutė su mažu vaiku ant rankų ir dar vienu įsčiose, gyveno skurde, turėjo sudėtingą praeitį – dirbo gatvėje ir pozavo menininkams, kad išmaitintų save ir dukrelę.
Van Gogas ją priėmė į savo gyvenimą kaip partnerę, pozuotoją paveikslams ir artimą sielą.
Atsikraustė gyventi kartu su Sina, rūpinosi jos sveikata, maistu, vaikais, net padėjo gimdyti.
Jo ketinimai buvo nuoširdūs – net svarstė apie vedybas, nors pasipriešinimo būta didžiulio – ne tik šeimos, bet ir pažįstamų menininkų.
Tėvas ir brolis Teo kategoriškai nepritarė tokiam pasirinkimui. Be žalos reputacijai ir gėdos, jie būgštavo, kad tai dar labiau pakenks Vinsento psichinei būklei.
Tačiau van Gogui Sina buvo spėjusi tapti ne tik drauge, bet ir mūza.
Per jų santykių laikotarpį tapytojas sukūrė apie 60 piešinių ir akvarelių, vaizduojančių ją ir jos vaikus. Tai buvo jautrūs, realistiniai darbai.
Vis dėlto tas negalėjo ilgai tęstis. Vinsentas vis labiau kentė dėl nepritekliaus, augančios įtampos su šeima ir vis didesnio dvasinio išsekimo.
Teo, kuris finansiškai rėmė Vinsentą, spaudė santykius nutraukti – ne tik dėl Sinos nuodėmingos praeities, bet ir dėl to, kad tai kliudė jo meninei karjerai. Ir 1883 metais van Gogas paliko Hagą. Išvyko į Drentę – vienišą, pelkėtą Nyderlandų regioną. Sina liko su vaikais.
Išsiskyrimas buvo skausmingas, bet neišvengiamas. Vėliau Vinsentas pripažino, kad jų santykiai buvo pagrįsti gailesčiu, ne meile, – tiesiog tuo metu elgėsi taip, kaip liepė sąžinė.
Vos po pusantrų metų nuo pirmojo jų susitikimo Sina grįžo prie ankstesnio gyvenimo būdo.
Tapo pranašu
Ramybės taip niekuomet ir neradusio, sudėtingo charakterio, įvairių psichologinių ir materialinių problemų kamuojamo menininko, pardavusio vos vieną savo paveikslą, gyvenimas nutrūko 1890-ųjų liepą.
Išėjęs pasivaikščioti į kviečių laukus dailininkas, kaip teigiama, šovė sau į krūtinę.
Pagal kitą, mažiau populiarią versiją, van Gogą netyčia nušovė paauglys.
Revolverio kulka pataikė į šonkaulį ir veikiausiai žalos jokiems vidaus organams nepadarė. Tad 37 metų sulaukęs dailininkas mirė ne iš karto, prabėgus kiek daugiau nei parai po šūvio – nuo infekcijos.
Van Gogas dar spėjo išvysti jį aplankyti atvykusį brolį Teo, kuriam ištarė paskutinius žodžius: „Liūdesys yra amžinas.“
Tragiška tai, kad 1904-aisiais nusižudė ir Sina. Ji, kaip ir van Gogas, buvo pažeidžiama siela, kuri nepritapo prie pasaulio normų.
Iki XX amžiaus pradžios Vinsento van Gogo kūryba vertinta vangiai – ji buvo pernelyg ekspresyvi, „nebaigta“, keista akademinei dailės tradicijai.
Tačiau su modernizmo iškilimu, kai menas pradėjo ieškoti naujų formų ir autentiškumo, Vinsento van Gogo spalvų paletė, emocinis potėpis ir gilus vidinis pasaulis staiga tapo aktualūs.
Jo darbai pradėti vertinti kaip aplenkusieji savo laikmetį – van Gogas tapo ne tik dailininku, bet ir vizionieriumi, kuris matė tai, ko kiti dar nesuvokė.
Susidomėjimas genijaus gyvenimu ir darbais masiškai išaugo.
Pasirodė įvairių dailininko biografijų ir romanų apie jį, o pagal vieną iš knygų 1956 metais pastatytas ir „Oskarą“ laimėjęs filmas „Gyvenimo geismas“.
Daugybę menininkų įkvėpęs dailininkas pasidarė žinomas ir gerbiamas visame pasaulyje, jo milijonais įkainoti darbai atsidūrė brangiausių visų laikų dailės kūrinių sąrašuose, o muziejus Amsterdame tapo vienu lankomiausių.
