Karmelio kalno Švenčiausiosios Mergelės Marijos ordinas visame pasaulyje turi daugiau kaip tris šimtus veikiančių vienuolynų. Pakruojo rajone, Linkuvoje, stūksančio vienuolyno tame sąraše nebėra jau seniai – beveik du šimtus metų.
Klebonas Edvardas Zeidotas veda į čia pat stūksantį Linkuvos karmelitų vienuolyną. Palikę savo celes vienuoliai pro čia eidavo į bažnyčią.
Takelis į bažnyčią
Linkuvoje apsilankiusiųjų dėmesį tikrai patrauks netoli garsiosios Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios stūksantys seni, mūrine tvora aptverti pastatai – buvęs karmelitų vienuolynas. Nereikia ilgai vaikščioti aplinkui, kad suprastum, jog vienuolynas seniai neveikiantis, negyvenamas ir nenaudojamas jokioms reikmėms. Naujai pakilti iki pamatų nesugriauti vienuolių namai gal ir galėtų, tačiau labai negreitai. Laiko, gamtos ir žmonių šimtmečiais žalotiems seniesiems statiniams atgaivinti prireiktų labai daug lėšų, o kol kas jų užtenka tik nuo tolesnio nykimo saugoti.
Prie vienuolyno esančios Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonas Edvardas Zeidotas mano, kad vargu ar būtų įmanoma, įsiklausius į pasiūlymus, bandyti įrengti buvusiame vienuolyne muziejų – išlaidos būtų didžiulės, o jo išlaikyti nebūtų iš ko.
„Sekundė“ domėjosi Linkuvos karmelitų vienuolyno situacija, jo istorija, vaikščiojo kadaise šio ordino brolių išmintais takais, suko į čia pat esančią Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią.
Už šitų, dabar lentomis užkaltų langų kadaise savo celėse suklupę melsdavosi Linkuvos karmelitų vienuoliai.
Karmelitai Linkuvoje įsikūrė 1689-aisiais, tačiau maždaug po metų jų turėtas medinis vienuolynas sudegė. Pradėjus statyti mūrinį pastatą, darbai užsitęsė ir maždaug iki 1754 metų vienuolių gyvenamąjį namą sudarė su bažnyčia sujungtas vienas rytinis korpusas. Vėliau jis buvo pailgintas, rekonstruotas. Tik 1773-iaisiais mūrinis vienuolyno pastatas baigtas statyti ir įrengti.
Dabar, nuo tų laikų prabėgus kiek daugiau nei 240 metų, zakristijos duris pravėręs Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonas E. Zeidotas rodo takelį, vedantį vienuolyno durų link. Juo broliai karmelitai kasdien kelis kartus skubėdavo į bažnyčią melstis ir grįždavo. Aišku, nebuvo jis tuomet nei plytelėmis klotas, nei asfaltuotas. Tada ir pati bažnyčia buvo kiek mažesnė – altorius stovėjo arčiau žmonių, ties ir dabar tebestūksančiomis kolonomis. O ta vieta, kur dabar yra presbiterija – paaukštinta šventovės dalis, skirta didžiajam altoriui, anksčiau buvo kukli karmelitų maldos vieta.
„Jie čia ateidavo trumpiau ar ilgiau pasimelsti po kelis kartus per dieną, – pasakoja klebonas. – Kartu su visais susirinkusiaisiais bažnyčioje prie didžiojo altoriaus vienuoliai melsdavosi sekmadieniais ir per šventes.“
Karmelitų pėdomis
Viešpačiui pasišventusių ir vienuoliais tapusių vyrų ar moterų gyvenimas visai kitoks nei pasauliečių. Juk didžiąją savo laiko dalį šie žmonės, palikę žemiškuosius rūpesčius, skiria vien tik maldoms, bendrauti su Dievu.
Ypatingą pagarbą ir meilę Švenčiausiajai Mergelei Marijai išreiškiantys vienuoliai karmelitai pasižymi dideliu dvasingumu, laikosi atsiskyrėliško gyvenimo būdo.
Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje altorius anksčiau stovėjo toje vietoje kur dabar yra kolonos.
Šio ordino pavadinimas siejamas su Karmelio kalno vardu. Teigiama, kad Palestinoje ant Karmelio kalvos susibūrusi atsiskyrėlių bendruomenė ir davė pradžią Karmelitų ordinui.
„Karmelis yra kalvotas kyšulys, jis prasideda Viduržemio jūros Haifos įlankoje ir baigiasi Esdrelono lygumoje Jėzaus žemėje“, – aiškina Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonas E. Zeidotas.
Jis primena, kad karmelitams būdingas atributas yra vadinamasis škaplierius – ant kaklo nešiojamas audeklo gabalėlis, ypatingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei ženklas. Ordino nariams jis yra abito dalis.
Karmelitai – Kristaus liudytojai, jie savo gyvenimu ir veikla skelbia Evangeliją visame pasaulyje, ragina melstis Marijai, Karmelio kalno Karalienei.
Nuo seno Lietuvoje
Savo pradžią skaičiuojantys nuo dvyliktojo amžiaus, Lietuvoje karmelitai atsirado septynioliktajame amžiuje. Iki aštuonioliktojo amžiaus vidurio mūsų krašte jie įkūrė kelis karmelitų, karmeličių, priklausančių ir senos regulos atšakai, ir basiesiems karmelitams, vienuolynų. Šiuo metu šalyje iš jų teliko vienas – Paštuvos seserų karmeličių vienuolynas, atkurtas 1994-aisiais.
Nustatyta, kad pirmieji karmelitai į Lietuvą atvyko iš Lenkijos. Anuomet veikę 45 vienuolynai sudarė atskirą nuo Rusijos karmelitų provinciją. 1756 metais ji buvo padalinta į dvi – Švento Jurgio Lietuvos ir Voluinės.
Šioje erdvėje skambėdavo jaunų karmelitų noviciatų žingsniai, girdėjosi jų balsai.
Lietuvos teritorijoje karmelitų vienuolynai veikė Vilniuje, Linkuvoje, Pumpėnuose, Kėdainiuose, Raseiniuose, Tabariškėse, Kražiuose.
Karmelitai buvo aktyvūs to meto žmonės: jie dirbo mokyklose, vadovavo parapijoms, steigė prieglaudas. Gailestingi, jautrūs kitų bėdoms vienuoliai šelpdavo vargšus, suteikdavo pirmąją pagalbą ligoniams, išlaikė prieglaudas.
Linkuvoje vienuolyno lėšomis buvo pastatyta medinė mokykla, joje dažnai mokytojaudavo patys vienuoliai.
„Marija yra karmelitų dvasinio kelio vadovė, kreipianti į meilės mistiką. Škaplierius yra ryšio su Ja ir saugios vilties ženklas“, – rašoma leidinyje, pasakojančiame apie Karmelio šeimą.
Tokių kilnių tikslų siekę, prasmingą veiklą plėtoję ordino vienuolynai ne visiems įtiko. Po 1831 metų sukilimo dalį karmelitų vienuolynų Lietuvoje – tarp jų ir Linkuvos – caro valdžia uždarė, o po 1863-iųjų sukilimo toks pat likimas ištiko ir kitus.
Svarbus asmuo
Linkuvos klebonas E. Zeidotas rodo bažnyčioje iki šiol saugomą ypač jo gerbiamo žmogaus Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio portretą. J. Sobieskis valdė dvidešimt dvejus metus nuo 1674-ųjų iki 1696-ųjų.
Linkuvos bažnyčioje saugomas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio portretas.
„Šiam žmogui turime būti dėkingi ir už bažnyčią, ir už vienuolyną. Ypatingi nuopelnai jam priskiriami už tai, kad padėjo susigrąžinti bažnyčią ir jos fundacijas iš evangelikų“, – pasakoja klebonas.
Pradėjęs dirbti Linkuvoje, E. Zeidotas daug dėmesio skyrė J. Sobieskiui, skaitė apie jį, rinko medžiagą, o vieną vasarą išvyko į kelionę aplankyti šio iškilaus žmogaus gimimo vietos, Olesko pilies Lenkijoje.
Žvelgiant į tolimą praeitį matyti, kad Linkuvos senosios regulos karmelitų vienuolyną fundavo, tai yra įsteigė ir išlaikė, Žemaitijos vyskupas Jurgis Tiškevičius. O po poros dešimtmečių fundaciją patvirtino vyskupas Petras Parčevskis, vėliau Aleksandras Sapiega, taip pat Lietuvos didysis kunigaikštis J. Sobieskis
Karmelitų ordino reikšmė miestelio gyvenime buvo didelė, vienuoliai užsiėmė parapinėmis misijomis ir rekolekcijomis. Švenčiausiąją Mergelę Mariją karmelitai laiko savo globėja, suteikusia ordinui ypatingą privilegiją. Tikintiesiems, kad būtų verti šios malonės, reikia įsirašyti į Šv. Škaplieriaus broliją, nešioti škaplierių, pamaldžiai ir dorai gyventi.
Linkuvoje, įsakius ordino generolui Liudvikui Berzoniui, Šv. Škaplieriaus brolijos pamaldos įvestos 1738 metais ir iškilmingai laikytos kiekvieno mėnesio antrąjį sekmadienį. Ta intencija surinkta daug lėšų iš įvairių geradarių bažnyčiai ir altoriui papuošti.
Pirmieji žingsniai
E. Zeidotas pasakoja, kad Linkuvos karmelitų vienuolyne buvo įsteigtas noviciatas, t. y. būsimieji vienuoliai čia žengdavo pirmuosius savo žingsnius – juk daug laiko turi praeiti nuo vienuolio kelio pasirinkimo iki tapimo juo.
Dabartinis bažnyčios klebonas Edvardas Zeidotas domisi Linkuvos karmelitų vienuolyno praeitimi.
Sėkmingai įveikę bandomąjį postulato laikotarpį, kandidatai patenka į noviciatą ir dar metus ar dvejus studijuoja ordino konstituciją, istoriją, gilina religinę patirtį. Po šio pasirengimo ir ugdymo noviciate leidžiama daryti įžadus, iš pradžių tik laikinuosius, paskui – jau amžinuosius.
Išlikę Linkuvos vienuolyno dokumentai liudija, kad novicijus rengė aukštus mokslo laipsnius turėję dvasininkai: teologijos daktarai, teologijos ir filosofijos profesoriai.
Karmelitų vienuolių gyvenimo tikslas – jungtis su Dievu nuolat meldžiantis, jų nuostatai labai griežti: praktikuojamas asketizmas, ribojamas žodinis bendravimas. Kaip jau minėta, ordine daug dėmesio skiriama Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbinimui. Taigi ir Linkuvos bažnyčioje daugybė pagarbą ir meilę jai rodančių ženklų: paveikslų, altorių, statulų.
Šimtai vertingų tomų
Klebonas E. Zeidotas primena, kad būtent su karmelitų vienuolynu Linkuvoje atsirado ir pirmoji biblioteka. Iš 1826 metais atlikto inventorių matyti vienuolyno lėšomis įsigytų knygų sąrašas: Biblijos, pamokslų rinkiniai, žodynai, oratorinio meno, filosofijos ir kiti veikalai.
„Manau, visi leidiniai buvo rimti, iš gatvės atėjusysis vargu ar galėjo juos skaityti. Iš viso, kiek žinau, suskaičiuota 560 tomų, jie buvo sudėti į dvi didžiules spintas“, – pasakoja klebonas.
Vienuolyną uždarius knygos dar buvo saugomos, tačiau vėliau buvo atimtos ir išvežtos.
Nuo to laiko pastatas daug ko matė – ir tuščias stovėjo, ir žmonės jame gyveno, ir sandėlis buvo. Kartkartėmis patvarkomas, palopomas pastatas, kurio celėse kadaise meldėsi gyvenimą Dievui paskyrę žmonės, išliko iki šių dienų.
Kai čia gyveno karmelitų vienuoliai, šulinys, be abejo, atrodė kitaip.
Karmelitų ordino kelyje būta daug sunkumų. Pavyzdžiui, per Didžiąją Prancūzų revoliuciją ordinas visai išvaikytas. Tik gerokai vėliau jis buvo atkurtas. Dabar karmelitų vienuolynų yra daugelyje Europos ir Amerikos valstybių.
Neseniai karmelitai minėjo svarbiausio savo atributo – škaplieriaus – 750 metines. Legenda byloja, kad 1251 metais apsireiškusi Mergelė Marija įteikė škaplierių vienam Anglijos karmelitų vienuoliui.
Dievo Motina pažadėjo, kad tie, kurie nešios jį, nepatirs pragaro kančių, tai bus pagalbos simbolis.
„Brangusis sūnau, imk šį savo ordino škaplierių kaip skiriamąjį mano brolijos ženklą ir tau bei Karmelio vaikams mano gautos privilegijos žymę. Tas, kuris mirs vilkėdamas šiuo drabužiu, bus išgelbėtas, jam niekada neteks kentėti amžinosios liepsnos. Tai – išganymo ženklas, apsauga nuo pavojų, ramybės ir amžinos sandoros garantija“, – sakiusi Švenčiausioji Mergelė.
Karmelitų ordino platinamą su škaplieriumi susijusią maldingą tradiciją sutvirtino popiežiaus Jono XXII bulė, paskelbta 1322 metais. Joje sakoma, kad visi, nešiojusieji škaplierių, patį pirmąjį šeštadienį po mirties bus išvaduoti iš skaistyklos.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
