Prieš Naujuosius metus netoli nuo Velžio esančioje
Reginos Gritėnienės sodyboje – liūdnos atsisveikinimo nuotaikos. Meiliai Bariuku
vadinamo Lietuvai egzotiško gyvulio – asilo šeimininkė su savo numylėtiniu
nesiskirtų nė už ką. Tačiau moters apsisprendimą pakoregavo pats gyvenimas –
pavasarį amžinojo poilsio atgulė jos sutuoktinis. Visą vasarą asiliuku
R.Gritėnienė rūpinosi viena. Be jo, tvarte – kelios ožkos, kiaulės, riebus,
animacinio filmo herojų Garfildą primenantis katinas ir trys ramybę saugantys
šunys. “Man vienai – per sunku”,- sprendimo išsiskirti su Bariuku priežastį
paaiškino ponia Regina. Kad parduoda asilą, ji paskelbė viename miesto
dienraštyje, tačiau rimtų pirkėjų kol kas neatsirado.
Bariukas – kantrybės ir darbštumo įsikūnijimas
Šiltame tvarte žiemojantis gyvulys džiaugsmingai kinknojo galva, išvydęs šeimininkę. “Kad jūs matytumėt, kas darosi, kai prie jo einu su duonos kriaukšlele. Tiesiog krykštauja iš džiaugsmo. Duona – pats mėgstamiausias jo skanėstas”,- meiliai Bariuką glostė R.Gritėnienė.
Į Velžį asilas atkeliavo iš Pasvalio rajono. Skelbimą apie parduodamą egzotišką gyvulį perskaitęs ponios Reginos vyras nė nedvejojo – asilas bus jo. “Ankstesnis šeimininkas Bariuko atsisakė, nes asiliukas niekaip nesutarė su šeimininko žmona – jautė piktumą moterims. Tačiau man nepasitenkinimo jis neparodė – be galo ji myliu. Gyvuliai tai jaučia ir įvertina”,- pasakojo velžietė.
Nagingasis ponios Reginos sutuoktinis padirbo specialiai Bariukui skirtą vežimaitį, darbinius ir išeiginius pakinktus. Asilas tapo tikru šeimos padėjėju ūkio darbuose – vežiojo žolę, dirbo kitus, atrodo, tik arkliams įveikiamus darbus. “Matote šią priekabą? Bariukas ja vežiojo molį. Jis – labai ištvermingas ir stiprus. Daug stipresnis už tokio ūgio arklį”,- meiliai žiūrėdama į numylėtinį be paliovos jį gyrė šeimininkė.
Išdabintais pakinktais ir dailiu vežimaičiu Bariukas tapo laukiamas įvairiose masinio susibūrimo vietose. “Kur tik šventė – ten mano vyras su Bariuku. Vaikai tiesiog apguldavo jų vežimaitį. Asiliukas – ne koks ponis, veždavo 110 kg svėrusį mano vyrą ir dar tuntą vaikų. Jis ir prie fotoaparatų įpratęs, nes norinčiųjų nusifotografuoti su Bariuku atsirasdavo nemažai”,- kalbėjo R.Gritėnienė.
Ji savo augintinį pavadino pačiu gudriausiu gyvuliu, kokį tik jai teko sutikti. Asiliukui nieko nereikia sakyti du kartus – atrodo, tarsi laukia, ką palieps šeimininkas, ir iš karto puola dirbti. Bariukas, pasak jo šeimininkės, neturi asilams įgimto užsispyrimo. “Visą tą laiką, kiek jis pas mus gyvena, dar nė karto nebuvo iškrėtęs tokių asiliškų pokštų”,- tikino velžietė.
Bariukas paneigia posakį “kvailas kaip asilas”. Anot ponios Reginos, proto jos asilui galima tik pavydėti. Jis be niekieno pagalbos grįžta į namus. “Kartą nutrūkęs parėjo iš ganyklos namo. Nieko nebuvo, kas įleistų pro vartus. Bariukui pabodo stovėti, grįžusi atradau prigulusį prie vartų”,- net susigraudino apie išmintingą asilą kalbėdama R.Gritėnienė. “Sekundei” moteris tvirtino, jog Bariukas – kaip žmogus, tik kad nekalba.
Išleidžia su kraičiu
Už protingąjį asilą R.Gritėnienė prašo 1500 litų. Iš namų Bariukas neišeis nuogas plikas. Naujajam jo šeimininkui teks ir dailusis vežimaitis, specialiai asiliukui dirbti darbiniai ir išeiginiai pakinktai. “Jei pirkėjas pageidaus – galėsiu parduoti ir priekabėlę, roges. Žiemą Bariukas gali jomis vežioti”,- sakė ponia Regina.
Greitai dešimties metų sulauksiantis asilas nė karto nesirgo. Ėda nedaug. Šienas, desertui – avižos ir kriaukšlė duonos, viskas, ko jam reikia. “Litrą avižų rupšnoja visą dieną”,- neįnoringojo įnamio girti nesiliovė šeimininkė.
Iš tvarko į lauką išvestas Bariukas džiaugėsi sniegu – šokinėjo, bliovė, netgi priklupęs žiūrėjo į baltą žemę. Trumpai sustingęs prieš fotoobjektyvą, asilas mėgavosi netikėta permaina, kasomas nesipriešino, į viršų stryktelėjo tik palietus ausis. “Nemėgsta”,- paaiškino ponia Regina.
Kol kas moteris besidominčiųjų egzotišku gyvuliu skambučių sulaukė nedaug. “Žadėjo atvažiuoti apžiūrėti, bet taip ir nesulaukiau. Gal šventės sutrukdė”,- svarstė velžietė. Beje, jos žiniomis, Lietuvoje asilus namuose laiko gal dvi ar trys šeimos. Ištverminguoju ir protinguoju Bariuku galėtų susidomėti kaimo turizmo sodybų savininkai – išlepintiems ir niekuo nebesistebintiems miestiečiams Bariukas taptų dar neregėta atrakcija. Didelių išlaidų nereikalaujantis asilas puikiai tiktų ir ūkio darbams. Tačiau bene didžiausias jo šeimininkės rūpestis – kad numylėtasis gyvulys patektų į geras rankas. “Jis mums – kaip šeimos narys: mylimas ir lepinamas. Vienintelė sąlyga pirkėjui – jis turi būti geros širdies ir mylėti gyvulius”,- teigė R.Gritėnienė.
Bariukas į ją pažvelgė liūdnomis ir, kaip į žmonių kalbą išvertė šeimininkė, sau nemielą situaciją suvokiančiomis akimis. Tarsi šunelis iki vartų palydėjęs korespondentus, asilas prigludo prie šeimininkės, bandančios jį įvilioti atgal į šiltą tvartą, šono.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
