Francas Kafka niekada nesiekė tapti literatūros simboliu. Jis buvo drovus, ligotas, nepasitikintis savimi žmogus, kuris rašė lyg būtų vienintelis savo kūrybos skaitytojas – dažniausiai naktimis, pasislėpęs nuo pasaulio. Tačiau būtent tai, ką jis rašė, vėliau sukrėtė visą XX a. literatūrą.
Francas Kafka niekada nesiekė tapti literatūros simboliu. Jis buvo drovus, ligotas, nepasitikintis savimi žmogus, kuris rašė lyg būtų vienintelis savo kūrybos skaitytojas – dažniausiai naktimis, pasislėpęs nuo pasaulio. Tačiau būtent tai, ką jis rašė, vėliau sukrėtė visą XX a. literatūrą.Darbdaviai veikiausiai neįtarė, kad santūrus, per dienas švarko alkūnes kontoroje zulinantis Francas Kafka gyvena dar vieną gyvenimą. Visgi tektų nuvilti tuos, kurie tikisi pikantiško kąsnelio, nes tai nebuvo koks nors nuodėmingas užsiėmimas.
Ištaikęs laisvą valandėlę, vyras sėsdavo rašyti.
Jis rašė apie biurokratijos beprotybę, kaltės jausmą be priežasties, apie žmones.
Kūrybą F. Kafka laikė fantazijos, pasąmonės, sapno, vizijos – subjektyviausių ir paslaptingiausių menininko gelmių – išraiška.
Kafka ne tik padarė didžiulę įtaką XX a. literatūrai, bet ir tapo simboliu visiems susiduriantiems su nerimu, egzistenciniu beprasmybės jausmu, biurokratiniu absurdu.
Jo pavardė tapo epitetu – „kafkiška situacija“ apibūdina absurdišką, nevaldomą, slegiančią realybę.
Vaikystė tėvo šešėlyje
Francas Kafka gimė 1883 m. liepos 3-iąją Prahoje, tuometės Austrijos-Vengrijos imperijos teritorijoje.
Jis buvo pirmagimis vidurinės klasės žydų šeimoje, kalbančioje vokiškai – nors aplinkoje dominavo čekų kultūra.
Vėliau Kafka tapo trikalbis – kalbėjo vokiečių, čekų ir prancūzų kalbomis.
Per visą savo gyvenimą jis retai išvykdavo iš gimtojo miesto.
F. Kafka buvo taktiškas, subtilių, santūrių manierų žmogus, visus žavėjęs originaliu mąstymu, dvasingumu ir nepriekaištinga etika. Mėgo irstytis laiveliu, vaikščioti po mišką ar Prahos apylinkes. Dalyvavo Prahos politinių ir kultūrinių klubų renginiuose.
Tačiau jis jautėsi svetimas visur: tarp vokiečių – dėl žydiškos kilmės, tarp čekų – dėl vokiečių kalbos ir kultūros, tarp asimiliuotų žydų, kokia buvo jo šeima, – dėl prarasto ryšio su gilesnėmis judaizmo tradicijomis, kurias vėliau bandė atrasti.
Šis jausmas, kad nepriklausai niekur, kad esi amžinas svetimšalis, vėliau pavadintas „trigubu Prahos getu“, giliai persmelkė jo kūrybą, ypač susvetimėjimo ir izoliacijos temas.
Kaip F. Kafka rašė 1921 m. dienoraštyje, jam tik labai retai pavykdavo peržengti sieną tarp vienatvės ir visuomenės. Svetimas jis jautėsi ne tik visuomenėje, gimtajame mieste, bet ir šeimoje.
Kafka augo griežto ir autoritariško tėvo Hermano Kafkos ir turtingos čekų šeimos palikuonės Julijos Kafkos šeimoje.
Jo tėvas Hermanas, kilęs iš neturtingos kaimo žydų šeimos, tapo gana sėkmingu verslininku Prahoje. Ji buvo pirklys, turėjo savo krautuvėlę.
Tėvas, nepripažinęs nieko kito, išskyrus materialinę sėkmę ir kilimą karjeros laipteliais, tapo viena svarbiausių sūnaus ir gyvenimo, ir kūrybos figūrų.
Hermanas buvo stambus, valdingas, praktiškas ir nepaprastai reiklus žmogus. Priešingai nei sūnus – lieknas, jautrus, drovus ir filosofiškai mąstantis.
F. Kafka nuolat jautėsi „nepakankamas“ tėvo akyse.
Vaikystėje Francas netgi gėdydavosi kartu su juo maudytis – lygindamas savo liesą kūną su stambiu tėvo, jautėsi menkas.
Tėvo dominavimas padarė milžinišką poveikį Francui – jis jautėsi nuolat menkinamas, kaltas ir nepakankamai geras.
Šis konfliktas buvo tokio masto, kad F. Kafka parašė garsųjį „Laišką tėvui“ – beveik 50 puslapių psichologinės analizės, kurios niekada neišdrįso išsiųsti.
„Mano tėvas yra tikra gyvenimo jėga – kaip žemės grumstas. O aš – tik dulkė“, – rašė F. Kafka.
Jis turėjo du jaunesnius brolius – Georgą ir Heinrichą, bet jie mirė netrukus po gimimo.
Rašytojas taip pat turėjo tris jaunesnes seseris: Gabrielę, Valeriją ir Otiliją.
Gabrielė ir Valerija su šeimomis 1941 m. spalį buvo išsiųstos į Lodzės getą, o 1942 m. – į Kulmhofo naikinimo stovyklą.
Spėjama, kad Otilija buvo išsiųsta į Terezienštato, o vėliau į Aušvico koncentracijos stovyklas. Visos trys seserys mirė koncentracijos stovyklose.
Literatūros daigai
F. Kafka mokėsi vokiečių berniukų gimnazijoje, ten pradėjo domėtis literatūra. Dar paauglystėje rašė trumpas pjeses, kurios buvo vaidinamos šeimos šventėse, ypač per gimtadienius. Jo ankstyvieji darbai nėra išlikę, greičiausiai juos sunaikino pats.
Francas buvo stropus ir pavyzdingas mokinys. Baigęs mokyklą 1901 m. įstojo mokytis teisės į Prahos Karlo Ferdinando universitetą. Tuo labai pradžiugino tėvą, nes sūnaus literatūriniai bandymai jam atrodė tik svaičiojimai.
Vienas iš pirmųjų rimtų F. Kafkos kūrinių buvo „Apvaizdos palankumas“, kurį rašė studijų metais.
Nors pats niekada nebuvo iki galo patenkintas savo darbais, artimi draugai – ypač rašytojas ir publicistas Maksas Brodas – matė jame genijų jau tada.
F. Kafka baigė teisės studijas, nors šios jam atrodė nuobodžios. Toks pasirinkimas buvo daugiau kompromisas su tėvu – kad galėtų gauti stabilų darbą. Taip ir nutiko.
Po studijų Francas įsidarbino draudimo bendrovėje, kurioje dirbo net 14 metų.
Dienomis F. Kafka dirbo, o naktimis rašė.
Būtent šis darbas inspiravo daugybę jo kūrybos detalių – biurokratijos absurdą, bejėgiškumą, žmogaus susidūrimą su „sistema“. Tai ypač ryšku romane „Procesas“ ar „Pilis“.
Nors rašytojas skaudžiai išgyveno dėl tokio „dvigubo gyvenimo“, kai atsidėti savo pašaukimui – kūrybai – gali tik naktimis ar savaitgaliais, tarnyboje jis buvo iniciatyvus, bendradarbių mėgstamas ir gerbiamas darbuotojas.
To meto standartais F. Kafka buvo turtingas. Pajamos leido jam gyventi gana pasiturimą gyvenimą, būdingą aukštesniajai vidurinei klasei Prahoje.
Be kita ko, jis galėjo sau leisti keliones po Europą.
Išsaugojo kūrybinį palikimą
F. Kafka nuolat kovojo su nemiga, nerimu, savasties krize ir egzistencinėmis abejonėmis. Dėl uždaro būdo ir polinkio laikytis nuošaliai nuo žmonių rašytojo asmenybę iki šiol gaubia paslapties aura.
Jam literatūra tapo būdas susikalbėti su savimi ir chaotišku pasauliu.
F. Kafka vadino kūrybą savąja „malda“ .
Rašė noveles, apsakymus ir romanus – visų neužbaigė. Jis buvo nepaprastai drovus ir savikritiškas – vos ne visus savo tekstus laikė nevertais dėmesio. Prieš mirtį netgi liepė savo ištikimam draugui M. Brodui sudeginti visus jo kūrinius.
Laimė, šis nepaisė šio prašymo. Tai jo dėka pasaulis pažino „Metamorfozę“, „Procesą“, „Pilį“ ir kitus šedevrus, nors dėl šio poelgio etiškumo diskutuojama iki šiol.
F. Kafkos garsioji „Metamorfozė“ – vienas žinomiausių jo kūrinių – pasakoja apie pardavėją Gregorą Samsą, kuris atsibunda paverstas didžiuliu vabzdžiu ir sunkiai prisitaiko prie šios būklės, kaip ir jo šeima.
Nors daugelis mano, kad pagrindinis veikėjas virto į tarakoną, F. Kafka niekada to neįvardijo. Vokiečių kalboje jis vartojo žodį „Ungeziefer“ – tai nurodo nešvarų, neįvardytą padarą, o ne konkretų vabzdį. Rašytojas netgi draudė knygų leidėjams iliustruoti Gregorą, kad skaitytojai įsivaizduotų jį patys.
Jis rašė greitai – dažnai vienu ypu, tarsi apimtas transo. „Metamorfozė“ buvo parašyta per tris savaites.
F. Kafka niekada neparašė visiškai baigto romano – tiek „Procesas“, tiek „Pilis“ liko be pabaigos. Tačiau jo trumpi kūriniai ir neužbaigti rankraščiai tapo modernizmo simboliu ir turėjo įtakos tokiems rašytojams kaip Alberui Kamiu ar Haruki Murakami.
Keistuolis romantikas
F. Kafkos asmeninis gyvenimas – tai drama, kupina prieštaravimų: jis troško artumo, bet negalėjo pakęsti įsipareigojimų. Rašė aistringus laiškus, bet vengė realaus intymumo.
Asmeninis rašytojo gyvenimas buvo paženklintas nuolatinio nerimo, nepasitikėjimo savimi, vienišumo jausmo, hipochondrijos ir liguistumo.
Jis kelis kartus buvo susižadėjęs, tačiau visus kartus sužadėtuves nutraukdavo, kamuojamas vedybų baimės, abejonių dėl savo gebėjimo gyventi „normalų“ gyvenimą ir tikėjimo, kad šeima trukdys kūrybai. Jo sudėtingi santykiai su moterimis atsispindi laiškuose.
F. Kafkos laiškai – tai milžiniškas literatūros archyvas: šimtai puslapių, pilnų neurozių, meilės, kaltės ir baimės.
1912 metų vasarą, per susitikimą pas tą patį bičiulį M. Brodą Prahoje, Kafka sutiko Felicę Bauer – žydų kilmės tarptautinės įmonės Berlyne darbuotoją. Ji užėmė atsakingas pareigas – vadovavo skyriui, susijusiam su pardavimais ar administravimu. Ir buvo finansiškai nepriklausoma, to meto moterims tai buvo gana retas reiškinys.
Nepaisant, kad F. Kafka ją apibūdino gana dviprasmiškai – „kaulėtas veidas, tuščia išraiška“ – netrukus jai parašė pirmąjį laišką.
Jie susirašinėjo beveik kasdien, kartais net po kelis kartus per dieną. Per virtinę susirašinėjimų – daugiau nei 500 laiškų – F. Kafka atviravo apie viską: savo neurozes, baimes, ligas, sapnus, kūrybą, o dažnai ir dvejones dėl pačios Felicės.
Laiškai atskleidžia jo vidinę priešpriešą: labai trokštąs artumo, bet kartu baimingai atsitraukiantis.
F. Kafka jautėsi nesaugiai – sakydavo, kad „turint rašymą, santuoka – tai lyg rėmas, ribojantis kūrybą“.
Rašytojui bendravimas laiškais buvo priimtiniausias, taip jis puoselėjo savotišką meilės romaną. 1914 m. balandį jiedu susižadėjo, bet F. Kafka vis rašė apie savo vidinį konfliktą.
Moterys surengė teismą
1914 m. liepos 12 d. rašytojas atvyko į Berlyną susitikti su Felice Bauer, nes jų sužadėtuvės buvo pakibusios ant plauko.
Tai – vienas keisčiausių ir psichologiškai įdomiausių epizodų F. Kafkos gyvenime.
Vietoje privataus pokalbio jis rado Felicę, jos seserį Erną ir bendrą pažįstamą Gretą Bloch – visos trys sužadėtinio laukė viešbutyje.
Moterys norėjo aiškumo – kodėl taip ilgai vilkina vestuves, kodėl toks prieštaringas, ką iš tiesų jaučia Felicei.
F. Kafka, užuot laikęs tai įprastu pokalbiu, kaip pats rašė, patyrė kaltinimų laviną, kuri jam priminė tikrą teismo procesą.
Po šio įvykio savo dienoraštyje jis brūkštelėjo: „Buvo kaip teisme. Aš buvau kaltinamasis. Buvo auditorija. Buvo protokolas. Buvo teisėjas. Buvo nuosprendis.“
Praėjus kelioms dienoms po šio „teismo“, F. Kafka nutraukė sužadėtuves su Felice.
Po trejų metų, 1917 m. liepą, jiedu vėl susižadėjo, bet vos po kelių mėnesių rašytojas vėl nutraukė santykius – šįkart dėl savo sveikatos. Jam diagnozuota tuberkuliozė – tuo metu nepagydoma liga.
Vėliau Felicė ištekėjo už kito vyro – Morico Marasos, susilaukė dviejų vaikų. 1936 m. emigravo į JAV bėgdama nuo nacių grėsmės.
Skausmas, kančia, mirtis, kuriuos F. Kafka dažnai vaizdavo savo kūriniuose, tapo gyvenimo realybe. Dėl ligos jam buvo reikalingas nuolatinis palaikymas.
Labiausiai ligos periodu jam padėjo šeima, o ypač sesuo Otilija.
F. Kafka labai bijojo, kad aplinkiniai žmonės pradės laikyti jį fiziniu ir protiniu ligoniu, nors kitiems darydavo teigiamą inteligentiško, ramaus žmogaus su puikiu humoro jausmu įspūdį.
Kafka, Milena ir kitas vyras
Nutrūkus sužadėtuvėms su Felice, F. Kafka pradėjo intensyvų laiškų romaną su čekų žurnaliste Milena Jesenska.
Milena jau buvo ištekėjusi už Ernsto Polako, žydų kilmės intelektualo ir literatūros vertėjo.
Polakas buvo bohemiškas, liberalus, intelektualus – bet emociniu atžvilgiu abejingas, dažnai finansiškai priklausomas nuo žmonos.
1919 m. Milena atrado F. Kafkos trumpąją novelę „Stokeris“ ir paprašė leidimo ją versti į čekų kalbą. Taip prasidėjo jų laiškų draugystė.
Nuo 1920 m. balandžio iki lapkričio jiedu beveik kasdien keitėsi laiškais – kartais net kelis kartus per dieną. O susitiko tik du kartus: 4 dienas praleido Vienoje ir 1 dieną Gmunde.
Laiškai tapo jų virtualiu intymumu – rašymas pakeitė fizinį ryšį. F. Kafka apibūdino jų laiškų santykį kaip „fantominę sąjungą“ .
Rašytojas sirgo tuberkulioze ir baimė turėti fizinius santykius atsispindi laiškuose: rašymas – būdas suvokti moterišką kūną jo nesant šalia.
Laiškai liovėsi 1920 m. lapkritį, kai F. Kafka nutraukė šiuos laiškų mainus – Milena nesutiko palikti sutuoktinio. Ši santuoka visą laiką buvo barjeras tarp jų.
Paskutinė stotelė
1923 m. liepą F. Kafka susipažino su Dora Diamant. Jiedu susitiko Gralio-Morico kurorte prie Baltijos jūros, kur rašytojas atvyko gydytis. Silpnos sveikatos dažnai tekdavo vykti į sanatorijas.
Dora, 25-erių žydų kilmės pedagogė iš Lenkijos, tuo metu dirbo vaikų vasaros stovykloje. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio: jiedu praleido kartu tris savaites, kiekvieną dieną vaikštinėdavo, skaitė ir planavo bendrą ateitį Berlyne.
Rudeniop F. Kafka su Dora persikėlė į Berlyną, kur kartu apsigyveno, rengė bendras vakarienes, literatūrinius pokalbius. Jis skaitydavo savo kūrinius, žaisdavo šešėlių teatrą.
M. Brodas jų gyvenimą apibūdino kaip idealų, pabrėždamas, kad Kafka buvo laimingas ir kupinas optimizmo.
Nepaisant poros glaudaus ryšio, F. Kafka vis dar jautėsi nesaugus dėl santykių su moterimi.
Visgi kai jo sveikata pablogėjo, nusprendė paprašyti Doros tėvo leidimo susituokti. Tačiau vietinio rabino patartas, Doros tėvas atsisakė suteikti palaiminimą.
1924 m. pavasarį F. Kafka išvyko į sanatoriją Austrijoje, kur paskutinius mėnesius buvo prižiūrimas Doros ir gydytojo Roberto Klopstoko.
F. Kafka, beje, pasirodė esąs griežtas vegetaras – tokį sprendimą paskatino tiek sveikatos, tiek moraliniai motyvai.
Kartą su Dora apsilankęs Berlyno akvariume, jis sustojo prie žuvų ir tarė: „Dabar aš galiu jums ramiai žiūrėti į akis – aš jūsų nebevalgysiu.“
Pasak jo draugo M. Brodo, tėvai bandė priversti jį valgyti mėsą, bet F. Kafka ryžtingai atsisakė, nes tai esą jam sustiprindavo ligos simptomus.
Birželio 3 d., likus mėnesiui iki savo 41-ojo gimtadienio, Kafka mirė ant D. Diamant rankų.
Mirties priežastis – tuberkuliozė.
Po jo mirties Dora skyrė savo gyvenimą jo atminimui ir kūrybos sklaidai. Ji dirbo su žydų kultūros organizacijomis ir teatro grupėmis visoje Europoje, siekdama pristatyti F. Kafkos darbus. Vėliau ji pabėgo į Sovietų Sąjungą, kur susituokė su komunistų aktyvistu Lucu Lasku, susilaukė dukters.
Nepaisant to, kad vengė kalbėti apie F. Kafką, D. Diamant išsaugojo daug jo rankraščių ir asmeninių dokumentų, kurie vėliau konfiskuoti gestapo.
D. Diamant mirė 1952 m. Londone, kur praleido paskutinius gyvenimo metus, puoselėdama žydų kultūrą ir F. Kafkos atminimą.
Doros gyvenimas ir santykiai su rašytoju buvo įkvėpimas įvairiems meniniams kūriniams. Pavyzdžiui, 2022 m. pasirodė filmas „Gyvenimo šlovė“, kuriame vaizduojama jų meilė ir paskutiniai gyvenimo metai kartu.
