Prieš 530 metų mirusiam palaimintajam Mykolui Giedraičiui skirtas renginys į Videniškių bažnyčią buvo sutraukęs šimtus žmonių iš įvairių pasaulio kampelių.
A. Balandos, A. R. Kučinskaitės, Molėtų muziejaus archyvo nuotr.
Savitas kraštas
Besižvalgydamas po vaizdingomis vietovėmis ir ežerais garsėjantį Molėtų rajoną negali neatkreipti dėmesio ir į istorinį jo palikimą. Užtenka susipažinti su vienu įdomiausių ir savičiausių šio krašto miesteliu – Videniškiais – ir supranti, kokie svarbūs įvykiai, reikšmingos permainos kadaise čia vyko, kokie žmonės vaikščiojo šia žeme ir kokį pėdsaką jie paliko.
Pirmą kartą Videniškiai paminėti Vartbergės kronikoje 1373 metais. Yra žinoma, kad miestelis du kartus – tais metais ir dar 1375-aisiais – buvo nukentėjęs nuo kryžiuočių.
Videniškiai priklausė Nalšios sričiai, ją tada valdė kunigaikštis Daumantas. Spėjama, kad čia jis buvo pastatęs pilį.
Videniškiai daugelį vilioja ir žavi legendomis apie čia buvusias pilis, griaudėjusius mūšius, užgriuvusius tunelius. Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė atkreipia dėmesį, kad Videniškiai – savita Lietuvos vietovė.
„Tai kunigaikščių Giedraičių giminės tėvonija. Ji turi gilias istorines ir kultūrines šaknis“, – sako direktorė.
Atvykus į Videniškius, traukos centras, be abejo, bus Švento Lauryno bažnyčia ir vienuolynas.
Iki šiol čia stūksanti šventovė pastatyta 1620 metais. Pirmąją bažnyčią privačiame Videniškių miestelyje Motiejus Giedraitis buvo pastatęs 1549-aisiais – maldos namai buvo mediniai su dviem koplyčiomis, o šalia stovėjo mūrinė varpinė.
Vienuolyną aplankė ir Giedraičių giminės palikuoniai, vienas iš jų – aktorius Rimantas Giedraitis.
Muziejaus vadovė pasakoja, kad sumanymas Videniškiuose statyti naują bažnyčią apie 1600 metus kilo Ukmergės seniūnui, Obelių laikytojui, karvedžiui Martynui Marcelijui Giedraičiui. Tai idėjai pritarė jo brolis – Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Statybos užsitęsė dėl Martyno Marcelijaus dalyvavimo kovose – lietuviai ir lenkai kariavo su švedais. Švedai buvo sumušti, o kunigaikštis už pasižymėjimą kautynėse buvo pakeltas į Mstislavlio vaivadas. Lankydamas įvairius Mstislavlio vienuolynus, jis sumanė naująją Videniškių bažnyčią skirti savo giminaičio palaimintojo Mykolo Giedraičio garbei.
Statybomis pradėta rūpintis, kai į Videniškius iš Krokuvos atvyko augustijonų vienuolis Ipolitas Žepnickis.
Vienuolynas veikė 1618–1783 metais, o buvo uždarytas 1832-aisiais. Žinoma, kad iki kunigo Petro Valiušio laikų (1909–1913) iš vienuolyno klebonijos antro aukšto tiesiai į bažnyčią ėjo dengtas viadukas. Ar lyjant, ar sningant, juo galėjai patogiai pasiekti į bažnyčią. Kunigas P. Valiušis šį viaduką panaikino.
Videniškių vienuolynui priklausė daug žemių, čia dirbo nemažai baudžiauninkų.
Beveik visi vienuoliai buvo lietuviai.
Ligonių ir zakristijonų globėjas
Laikas iš atminties neištrynė Giedraičių vardo ir šimtmečiams prabėgus Videniškiuose jis gyvas.
Šių metų gegužę gausybė žmonių iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių buvo suvažiavę į Videniškių bažnyčią ir vienuolyną. Čia buvo minima iš šio krašto kilusio palaimintojo Mykolo Giedraičio (1420–1485) 530-ųjų mirties metinių diena.
Pasak istoriko Dariaus Barono, žmonės buvo kviesti prisiminti „didį Lietuvos sūnų šią jo mirties, o iš tikrųjų – gimimo dangui dieną“.
Į dvigubas – garsiojo kraštiečio atminimo paminėjimo ir atnaujinto vienuolyno atidarymo – iškilmes atvyko garsios Giedraičių giminės atstovai, tarp jų buvo ir dvidešimt pirmosios kartos palikuonio Mykolo Giedraičio žmona Rosy Giedroyc iš Oksfordo. Renginyje dalyvavo ir vienuolės iš Krokuvos, Karalienės Jadvygos ordino, besirūpinančio palaimintojo Mykolo Giedraičio atminimu, seserys, ir garsūs istorikai, mokslininkai.
Vienuolyno atidarymo ir palaimintojo Mykolo Giedraičio pagerbimo renginyje susitiko (iš kairės) profesorė Aldona Prašmantaitė, sesuo Ana iš Krokuvos, Rosy Giedroyc ir Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė.
„Dalyvaudami jo garbei skirtame minėjime tarsi grąžinome palaimintąjį Mykolą Giedraitį į savo gyvenimą, į Videniškius. Minėjimą rengėme su žmonėmis, kurie puoselėja palaimintojo Mykolo Giedraičio kultą, yra beatifikacijos proceso tęsėjai. Juk palaimintojo kanonizacijos procesas nėra baigtas“, – pasakoja V. Kazlienė.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų kunigaikščių giminės atstovas palaimintasis Mykolas Giedraitis – regulinių atgailos kanauninkų vienuolis, kildinamas iš Videniškių. Jo tėvas pagal kroniką yra kunigaikščio Daumanto sūnus.
Mykolas Giedraitis garbinamas kaip ligonių globėjas ir zakristijonų patronas. Jis buvo žmogus, atsisakęs kunigaikščio titulo, turtų ir šlovės, gyvenęs tik dvasinį gyvenimą, pripažintas vadinamuoju intelekto šventuoju. Ikonografijoje jis vaizduojamas kartu su šv. Kazimieru – Lietuvos globėju.
Pasak V. Kazlienės, atidarius Videniškių vienuolyną planuojama kiekvieno mėnesio 4 dieną rengti mišias ir per jas melstis už šį palaimintąjį. Yra parengta net speciali litanija.
M. Giedraičio kultas labai gyvas Lenkijoje, Krokuvoje. Šiame mieste jis mokėsi, gyveno, mirė ir palaidotas Šv. Morkaus bažnyčioje.
Žvakės iš vienuolyno
Tą palaimintojo garbei skirtą dieną buvo surengtas ir iškilmingas Videniškių vienuolyno atidarymas.
„Daugybę metų uždarytas Videniškių vienuolynas nuo seno masino pakeleivius, visiems buvo įdomus. O dabar jis jau atviras“, – sako V. Kazlienė.
Vienuolynas turi kuo didžiuotis – čia kadaise gyveno ir kūrė iškiliausia lietuvių baroko asmenybė, garsiojo XVIII amžiaus kūrinio, senosios lietuvių raštijos paminklo „Broma atverta ing viečnastį“ (1753 m.) autorius Mykolas Olševskis. Tada vienuolyne buvo saugoma 400 knygų biblioteka.
Vienuolyno atidarymo proga dainavo ir iš Molėtų krašto kilusi Vaida Genytė.
Simboliška, pasak V. Kazlienės, kad į vienuolyno atidarymo ceremoniją buvo ateita su knyga – pristatytas specialiai tai progai išleistas istorikės Arimetos Vojevodskaitės kūrinys „Iš kunigaikščių Giedraičių istorijos (istorinis pasakojimas apie Videniškius)“.
A. Vojevodskaitė tyrinėja Videniškius ir kunigaikščių Giedraičių giminę, o ši knyga – jos darbo rezultatas ir gražiausia dovana palaimintojo Mykolo Giedraičio jubiliejui.
Per vienuolyno atidarymą buvo surengta improvizuota ekskursija po kuriamą muziejų. Jame, įgyvendinant projektą, atsiranda Vienuolyno amatų centras.
„Molėtų muziejininkai liejo kvapias vaškines žvakes į ką tik pagamintas silikonines skulptūrines formas. Širdis ir kryžius, kentauras, Giedraičių lelija – tai žvakės, tampančios Videniškių vienuolyno simboliais. Čia jau galima savomis rankomis nulieti krikšto žvakę, dalyvauti kitose edukacinėse programose“, – pasakoja muziejaus direktorė.
Apie Mykolą Giedraitį
Besidomintieji palaimintojo gyvenimu žino, kad nuo vaikystės Mykolas Giedraitis buvo silpnos sveikatos, luošas, vaikščiojo su ramentais. 
Į atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje jis įstojo XV amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Noviciatą baigė ir amžinuosius įžadus davė Krokuvoje.
Manoma, kad 1461–1465 metais jis studijavo Krokuvos universitete ir įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Gyveno vienuolyne prie Šv. Morkaus bažnyčios Krokuvoje, buvo zakristijonas. Miręs buvo palaidotas prie didžiojo altoriaus.
Iš Videniškių kilęs vyras garsėjo šventumu, nuolankumu, pamaldumu. Daug laiko skyrė Nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus garbinimui. Turėjo aiškiaregystės dovaną – išpranašavo, kad sudegs Šv. Morkaus vienuolynas.
Yra duomenų, kad jo karstas pirmą kartą atvežtas 1521 metais – palaikai nebuvo suirę.
1625 metais jo relikvijos perkeltos į sarkofagą. Nuo tada Lietuvoje ir Lenkijoje M. Giedraitis laikytas palaimintuoju, jo biografija įtraukta į šventųjų gyvenimo aprašymus. Buvo pradėtas beatifikacijos procesas, bet 1634 metais, pasikeitus tvarkai, liko nebaigtas. XX amžiaus pabaigoje jo beatifikacijos procesas atnaujintas.
Iš Videniškių praeities
Molėtų krašto muziejaus direktorė pasakoja, kad būtent vienuolyno iniciatyva XVIII amžiaus pradžioje Videniškių miestelis gavo karališkąją privilegiją antradieninėms mugėms rengti. Tuo pat laiku pertvarkyta turgaus aikštė. Pagyvėjo miestelio gyvenimas, atsirado nemažai krautuvėlių.
Videniškių bažnyčios koplyčios altoriuje yra Mykolo Giedraičio paveikslas.
Atgailos kanauninkai, arba baltieji augustinai, prie vienuolyno Videniškiuose atidarė pirmąją pradžios mokyklą, 1770 metais joje mokėsi 20 vaikų.
Mokyklos pradžia sietina su vyskupo Merkelio Giedraičio, kilusio iš šių vietų, labdaringa veikla – jis davė lėšų mokyklai ir mokytojui išlaikyti. 1790 metais prie medinio su bokštu vienuolyno pastato prisiglaudė nedidelis mokyklos priestatėlis. 1800 metais vienuolių rūpesčiu buvo perstatyta bažnyčia.
1907-aisiais Videniškiuose buvo pastatyta ir iki šiol yra išlikusi medinė mokykla. 1949 metais buvusio vienuolyno pastate buvo įkurta septynmetė mokykla, po dešimtmečio prie jos pristatytas silikatinių plytų priestatas. Praėjus dar dešimtmečiui mokykla peraugo į vidurinę, o jos pirmoji abiturientų laida pradėjo tradiciją – sodinti medelių alėją. Vėliau buvo pastatyta nauja mokykla.
Kaulio lauke
Apie šio krašto garbingą praeitį byloja pasakojimas, kad kunigaikščio Daumanto pulkas su vokiečiais buvo susirėmęs Videniškių laukuose ir čia priešus sumušė.
„Tas mūšio laukas vadinamas Kaulio lauku. Senieji videniškiečiai šiuose laukuose išardavę daug kaulų, kardų, šalmų. Kunigaikščio Daumanto pulkuose tuomet kariavo ir videniškiečiai, pėsti ir raiti, ginkluoti kardais, akmeniniais ir geležiniais kirviais, durklais. Tuomet ir pats Daumantas, ir jo valdomi videniškiečiai dar buvę pagonys, todėl ir buvo puldinėjami kalavijuočių“, – pasakoja Molėtų krašto istorijos žinovė.
Tiesioginiais Daumanto palikuonimis save laikanti Videniškių Giedraičių šaka XVI amžiuje dar vadinosi Daumantais Giedraičiais – taip pabrėžė savo seną lietuvišką kilmę.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
