Žodžio laisvė neabejotinai yra viena svarbiausių demokratinės visuomenės vertybių. O žiniasklaida, dar vadinama ketvirtąja valdžia, turi nemažą autoritetą formuojant žmonių nuomonę. Tačiau neretai ir ji pati tampa informacinio karo įkaite bei galingiausiu ginklu.
Informaciniame kare žiniasklaida neretai tampa mūšio lauku ir kartu pagrindiniu karo įrankiu, todėl jai tenka didžiulė atsakomybė.
Šiuolaikiniame pasaulyje ginklai nebėra svarbiausia priemonė, sprendžiant tarp šalių kylančius konfliktus. Galingiausių valstybių vadovai jau suprato, kad yra kur kas pigesnių, bet veiksmingesnių ginklų, kurie gali būti nukreipti į visą visuomenę, o ne tik į priešakinėse linijose stovinčius kareivius. Informacija ir tinkama komunikacija – nepalyginti pažangesni metodai. Jų paskirtis – pasitelkiant žiniasklaidos priemones daryti poveikį visuomenei.
Kaip teigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto docentas, daktaras, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys Mantas Martišius, net neabejojama, kad ateities konfliktų – informacinių karų – išskirtinumas tas, kad jie gali būti naudojami ir taikos metu. Šio karo tikslas – visuomenės nuomonės formavimas propagandistams reikiama linkme, tai lemia, ar jos piliečiai valstybei svarbiu momentu sugebės susitelkti ir pasipriešinti agresoriui.
Propaganda ir informacinis karas nėra tik Rusijos pamėgtas ginklas. Šį būdą, pasitelkdamos viešąją diplomatiją, informacinę politiką ir panašias priemones, naudoja ir kitos didžiosios valstybės, kad pateiktų tam tikrus savo politikos tikslus viešojoje erdvėje. Tačiau gerokai skiriasi priemonės ir tikslai. Rusijoje informacinis karas naudojamas kaip papildomas užsienio politikos įrankis ir paprastai per žmogaus protą ir jausmus daromas poveikis masinei sąmonei. Tam sukurta visa sistema. Čia praktiškai visos žiniasklaidos priemonės vienaip ar kitaip priklauso nuo valdžios, jeigu ne tiesiogiai, tai per artimą verslui aplinką.
Žiniasklaida – politikos įrankis
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto docento, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nario Manto Martišiaus teigimu, informacinis karas pavojingas tuo, kad per įvairias komunikacijos priemones žmonės tarsi sujungiami į bendrą erdvę, kurią užnuodijus galima sugriauti visą visuomenę. Delfi nuotr.
Kitas dalykas, kad pats Kremlius kuria priemones, kurios skirtos rusiškai žiniai nešti į kitas šalis, dažniausiai buvusias Sovietų Sąjungos respublikas ar anglakalbes valstybes. Ir toks pasirinkimas nėra atsitiktinis – vis dar nemažai aukštų valdžios vyrų įsitikinę, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didelė klaida ir iš jos pabėgusios šalys, susiklosčius palankiai geopolitinei situacijai, turėtų grįžti į Rusijos glėbį ar bent priklausyti nuo Kremliaus politikos. Buvusiose posovietinio bloko šalyse propagandai palankią terpę sudaro tai, kad šių šalių gyventojai, bent jau vyresni, supranta rusiškai.
„Galiausiai pati valdžia priima sprendimus ir nustato taisykles, kad kitokia nuomonė Rusijos vidaus erdvėje necirkuliuotų. Kitokiai nuomonei pasirodyti tiesiog neįmanoma, o jeigu atsiranda opozicinė žiniasklaida, imamasi visų priemonių, kad ji negalėtų dirbti: atimami dažniai, draudžiamas platinimas, atribojama nuo reklamos bei kitų finansinių šaltinių ar imamasi kitų veiksmų, kurie stabdo „kitokių“ žiniasklaidos priemonių egzistavimą“, – teigė M. Martišius.
Daugelis šalių taip pat turi valstybinius kanalus, kurie skirti formuoti ir skleisti užsienio politiką. Pavyzdžiui, Vokietija turi „Deutsche Welle“, finansuojamą iš biudžeto. Nors čia daug pasaulio bei šalies aktualijų, bet nemažai vietos palikta vokiečių kultūros plėtrai ir šalies reprezentacijai užsienyje. Tačiau, skirtingai nei Rusijos, Vokietijos valdžia neriboja kitų rinkos žaidėjų atsiradimo.
„Čia ir yra didžiausias skirtumas, kad Vakarų demokratinėse šalyse žodžio laisvė suvokiama kaip galimybė vystytis demokratiškai visuomenei, o Rusijoje žiniasklaida tampa politiniu įrankiu, naudojamu tiek vidaus kontrolei, tiek ir siekiant užsienio tikslų“, – pažymi docentas.
Nevykėlių šalis
Kokios nors priemonės, kuri padėtų iššifruoti propagandą, nėra. Kai akivaizdžiai meluojama, tokią propagandą nesunku atpažinti. Grėsmę kelia ta propagandinė žinia, kurią įvardyti sunku, nes ji įvilkta į kitokios nuomonės rūbą.
„Būtent kompleksiškumas, sudėtingumas atpažinti, sugebėjimas dangstytis kita nuomone ir sudaro prielaidas įtarti, kad galbūt vyksta informacinis karas. Aišku, visada galima pasižiūrėti, kam tokia informacija naudinga ir kas už to gali slypėti, bet ir tai dar neidentifikuoja propagandos. Tai sudėtingas procesas, ir norint jį susekti, reikia pastangų. O situacija tokia, kad paprastas žmogus dažniausiai neturi nei laiko, nei noro“, – kalbėjo M. Martišius.
Informacinio karo tikslas – palaužti ar sumažinti šalies gyventojų pasitikėjimą savo valstybe. Ir tai daroma skleidžiant daug negatyvių žinių, kurias, pati to neįtardama, platina ir vietos žiniasklaida. Pavyzdžiui, praktiškai kasmet pasirodo žinia, kad lietuviai yra viena nelaimingiausių tautų, kitas tyrimas teigia, kad lietuvių vaikai taip pat yra patys nelaimingiausi. Nors objektyviai išmatuoti laimę vargu ar įmanoma, tyrimų patikimumu niekas neabejoja. Ir beveik visos žiniasklaidos priemonės kone su pasimėgavimu šią žinią paskleidžia.
„Galbūt tie žmonės iš tiesų pasakė, kad yra nelaimingi, bet kai ta pati žinia kartojama beveik kasmet, supranti, kad tai gali būti ir propagandinis dalykas. Pasaulyje tikrai yra daug blogesnių vietų gyventi, bet kažkodėl formuojama nuomonė, kad esame visiški „lūzeriai“. Propagandistų taktika aiški – faktus, kurie nenaudingi valstybingumui ir identitetui stiprinti, reikia dar labiau akcentuoti ir sutirštinti spalvas, kad žmonėms atrodytų, jog visa, kas blogiausia, yra tik pas mus. Tad barstykime galvą pelenais ir gulkime kryžiumi, nes esame visiški nevykėliai. Tokių faktų suradimas ir nuolatinis pumpavimas jau gali būti Rusijos tarnybų įtakos produktas“, – mano propagandinių karų specialistas.
Vaikosi sensacijų
Atskirti, kur yra tikros žinios, o kur propaganda, kartais būna sudėtinga, nes visada galima pasislėpti už nuomonių įvairovės.
Dabartinė Lietuvos žiniasklaida yra gana geras įrankis propagandai platinti. Praktiškai visa žiniasklaida Lietuvoje komercinė, tad jos pagrindinis tikslas – ne pateikti objektyvią ir nešališką informaciją, o gerą turinį, kurį galima parduoti.
„Geras turinys yra ne tada, kai šuo įkanda žmogui, o kai šis – šuniui“, – ironizuoja M. Martišius.
Didelė dalis žiniasklaidos priemonių orientuojasi į sensacijų vaikymąsi ir skandalingas antraštes. Ne taip retai galima išgirsti paaiškinimą, kad skandalai ar neigiamos žinios padeda greičiau sudominti ir pritraukti skaitytoją ar žiūrovą. Todėl iš bet kokios informacijos stengiamasi ištraukti tik tai, kas neigiama. Pavyzdžiui, kasmet skelbiami visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad pasitikėjimas policija auga, tačiau galima išvysti ir tokią antraštę: „Policija nepasitiki dar kas trečias lietuvis“. Tas pats pasakytina apie politines partijas, Seimą, Vyriausybę. Neigiamą atspalvį turinčios žinios tarsi šaukte šaukia, kad valstybė negali susitvarkyti su socialinėmis, politinėmis ar ekonominėmis problemomis. Todėl lietuviai masiškai emigruoja svetur.
„Nesusimąstoma, kad tie blogi ar skandalingi faktai iš tiesų yra naudingi priešiškai valstybei kurstant informacinį karą. O propagandistai, pajutę, kad yra neigiamų žinių poreikis, pasirūpins, kad tokių netrūktų. Kita vertus, pati žiniasklaida kerta šaką, ant kurios sėdi. Jeigu sugrius valstybė, ir žiniasklaidos priemonių kaip tokių nebeliks. Todėl reikia siekti, kad žiniasklaida išliktų nešališka ir kiek galima analitinė. Ne visada skandalai yra gerai, nes jie gali užgožti išties svarbius dalykus. Kaip yra pasakęs vienas iš BBC vadovų, BBC nepraneša nieko, ką nori žmonės girdėti, tik svarbiausią turinį“, – kalbėjo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys.
Tačiau galima pasidžiaugti, kad, nors didesnioji dalis žiniasklaidos orientuota į sensacijų vaikymąsi, Lietuvoje nemažai yra analitinės ir tiriamosios žiniasklaidos, kuri turi savo nišą ir atitinkamo svorio.
„Kiekvienas žmogus gali pasirinkti pagal savo sugedimo laipsnį. Juk kai žiniasklaidos priemonėje, kurioje aprašoma daug skandalų, nevengiama provokuojančių antraščių, pasirodo informacija apie politinius procesus, kaip skaitytojas turėčiau suprasti, kad spalvos čia gerokai sutirštintos, nes ji orientuota į tokį turinį. Reikia mokėti įvertinti visą gaunamą informaciją“, – patarė M. Martišius.
Šviesa tunelio gale
Lietuvos žiniasklaidoje vis dar matoma tik pustuštė stiklinė. Nors visose gyvenimo srityse mūsų šalis padarė didelę pažangą – nuo priklausymo įvairioms tarptautinėms organizacijoms, kas reiškia, kad valstybės balsas yra svarbus sprendžiant Europos lygio problemas, iki augančio bendrojo vidaus produkto ar mažėjančio karo keliuose. Tačiau kažkodėl akcentuojami tik neigiami dalykai.
„Atgavus nepriklausomybę lietuvių buvo apie tris su puse milijono. Tuo metu tikrai nebuvo lengva – perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką, kolūkių žlugimas, gamyklų uždarymas paliko žmones be darbo. Bet tokia pati situacija buvo visoje posovietinėje erdvėje. Per tuos metus Lietuva tikrai pasiekė daug – tapo Europos Sąjungos, NATO, įvairių tarptautinių organizacijų nare, o, pavyzdžiui, Moldova ar Ukraina, su visa pagarba šioms šalims, nepasiekė nė pusės tiek. Mes sprendžiame jau kitokio lygio problemas ir pas mus nepalyginti geriau yra gyventi. Deja, kažkodėl to nenorima matyti“, – kalbėjo propagandos specialistas.
Docento teigimu, į žiniasklaidos palaikomą neigiamą informaciją negalima žiūrėti pro pirštus. O kuo didesnis neigiamos informacijos ir purvo kiekis žiniasklaidoje, tuo labiau auga nepasitikėjimas savimi ir savo valstybe. Baisiausia, kad visa tai veikia sniego gniūžtės principu – tuo pesimizmu ir neigimu užsikrečia net ir tie, kurie iš principo neturėtų kuo skųstis.
„Būtent dėl šios priežasties iš Lietuvos išvyko apie tris šimtus tūkstančių mūsų tautiečių. Žinoma, išvykti vertė realios priežastys – žmonės neteko darbo, bet yra ir psichologinių dalykų – kai nebematoma išeities iš situacijos, o ir vilties nėra, nes Lietuvoje viskas tik blogai, belieka išvažiuoti. Būtent to nevilties jausmo kurstymas bei palaikymas ir privertė didelę dalį lietuvių palikti savo šalį“, – mano M. Martišius.
Ir nors pesimizmo nuotaikos visuomenėje gana ryškios, vilties, kad kažkada lietuviai pradės didžiuotis savo valstybe, yra. Anot pašnekovo, mums daugiau reikia tokių kaip Rūta Meilutytė ir vyrų krepšinio komanda, kurių pergalės bent kuriam laikui uždega patriotiškumo, didžiavimosi savo šalimi, vieningumo jausmus. Tokių pergalių mums reikia ir moksle, literatūroje, kultūroje ar bet kurioje kitoje srityje.
„Mums reikėtų daugiau pakelti akis nuo žemės į dangų. Kodėl mums taip rūpi vyrų krepšinio rinktinės pergalės? Ogi todėl, kad tai konkurencingas pasaulinėje rinkoje esantis produktas ir kiekviena pergalė atneša pasididžiavimo jausmą, jog ir maža šalis gali sukurti ką nors aukšto lygio. Jeigu turėtume daugiau tokių rinktinių ir kitose srityse, be abejo, tai didintų pasitikėjimą savimi ir savo šalimi“, – neabejoja M. Martišius.
Inga SMALSKIENĖ
