Dėkojame aktyvioms mamoms, išsireikalavusioms vaikams tokių populiarių žaidimo aikštelių. Nuoširdus ačiū ir miesto vadovams, palaiminusiems šiuos statinius. Tiesa, jie ne visai apgalvotai buvo statomi.
Turiu omeny aikštelę prie judrios Parko gatvės. Pro šalį veda asfaltuotas takas į Tulpių gatvę ir į parką. Įrenginiai labai arti vienas kito. Vasarą nėra jokio medelio pasislėpti nuo saulė močiutei, prižiūrinčiai žaidžiantį anūkėlį. Tik du suoliukai prisėsti.
Nėra jokio užrašo, kur dėti atsivestus šuniukus. Atrodytų, anokia čia problema dėl šunelių. O buvo taip. Kartą nuėjau ryte, kol vaikų dar nėra, pasimankštinti. Norėjau pasidėti rankinę ant suoliuko, bet nepastebėjau, kas po juo. Na ir čiupo tas „pasuolinis“ šunelis. Laimei, nedidelis, bet kojas neblogai apibraižė. Tada, mano paraginta, šeimininkė nuvedė jį pririšti prie toliau esančio krūmo. O ten, pasirodo, jau pririštas didžiulis šuo. Aš jo iki tol nepastebėjau. O jei būčiau ėjusi pro šalį? Nelaimės būčiau neišvengusi.
Rytais su treniruokliais labai malonu mankštintis ir vyresniems panevėžiečiams. Bet daugelis praeivių varsto niekinamais žvilgsniais, rodo grimasas ar kažką murma. Kartą viena trisdešimtmetė iškoneveikė visus. Galiausiai, išsiilgusi kolūkių, pasiūlė eiti kelti žemės ūkio. O vyriškis išplūdo ir pažadėjo „lazdomis uždaužyti“.
Tad kas galėtų atsakyti, galima ar ne ir vyresniems pasimankštinti, kai nėra vaikų? O gal ši graži ir sveikatai naudinga iniciatyva galėtų, labai pataupius (pvz., fejerverkų sąskaita), atsirasti netoli ekstremalų aikštelės, tolėliau nuo kelio, nuo piktų akių, parke?
Panevėžietė
