Lionė Lapinskienė jau nuo trylikos metų svajojo būti mokytoja arba vertėja. Karjeros kelias pasisuko taip, kad moteris pasiekė abiejų tikslų: dirba lietuvių kalbos mokytoja ir visai neseniai pasirodė jos išversta bei redaguota Azerbaidžano literatūros klasiko Kamalo Abdulos knyga „Stebukladarių slėnis“. Tai pirmoji lietuvių galimybė pažinti Nobelio premijos nominanto kūrybą.
Netikėtas pasiūlymas
Lionės Lapinskienės dėka panevėžiečiai pirmieji Lietuvoje turėjo progą pavartyti prieš pat Vilniaus knygų mugę lietuvių kalba išleistą azerbaidžaniečio rašytojo Kamalo Abdulos knygą.
„Dirbau labai intensyviai. Iškėliau sau tikslą, kad jei verčiu, tai knyga privalo būti išleista iki Vilniaus knygų mugės. Juokavome, kad šios mugės siūlo galas pirmą kartą atvingiavo į Panevėžį, nes mūsų mieste žmonės galėjo susipažinti su pasaulyje žinomu rašytoju“, – „Sekundei“ sakė L. Lapinskienė.
Pedagogė prisimena, kad pasiūlymas versti kūrinį atėjo labai netikėtai. Praėjusių metų rugsėjo pabaigoje Mykolo Karkos pagrindinėje mokykloje svečiavosi Edukologijos universiteto profesoriaus Vido Kavaliausko lydimas azerbaidžanietis kalbininkas Namigas Gafarovas, Baku slavų universiteto Filologijos fakulteto prodekanas, ir jo kolega Ikramas Gasimovas.
L. Lapinskienė svečiams aprodė miestą ir netikėtai besišnekučiuojant paaiškėjo, kad būtent šio universiteto rektorius yra akademikas, rašytojas Kamalas Abdula.
„Tą pavardę aš žinau, nes, be pagrindinio darbo, turiu ir dvasios pomėgių, o vienas iš jų – domėjimasis Nobelio premijos laureatų, nominantų kūryba. Svečiai nustebo, kad Lietuvoje, Panevėžyje, kažkas žino jų universiteto vadovo pavardę, ir po ilgų pokalbių sulaukiau pasiūlymo rizikuoti ir išversti vieną Kamalo Abdulos kūrinį“, – prisimena L. Lapinskienė.
Anot pedagogės, išsirinkti, kokį kūrinį versti, nebuvo lengva užduotis. Iš pradžių ji perskaitė K. Abdulos dramas, kurios dėmesio susilaukė ne tik Azerbaidžane, bet ir Gruzijoje, Estijoje, Turkijoje. Paskui – romanus.
„Stebukladarių slėnį“ pedagogė versti nusprendė tik perskaičiusi jį trečią kartą.
„Romanas mane pagavo ir pasirodė apibendrinantis rašytojo kūrybą. Tad nusprendžiau sutikti ir versti darbą jau į penkioliktą užsienio kalbą“, – kalbėjo mokytoja.
Reikia išmanyti kalbą
Procesas nuo idėjos iki išversto kūrinio truko keturis mėnesius. Šiuo laikotarpiu L. Lapinskienė analizavo ir K. Abdulos kūrybą, ir vertimo teoriją. Pedagogė jau buvo redagavusi 15 įvairaus žanro kūrinių, tačiau „Stebukladarių slėnis“ – pirmasis jos ir redaguotas, ir verstas romanas.
Anot jos, rizikingiausia imtis šio darbo buvo todėl, kad versti reikėjo ne iš originalios, o iš rusų kalbos.
„Labai gerai suprantu, kokia atsakomybė iškilo, nes versti per tarpinę kalbą – pavojinga. Ramino tai, kad į rusų kalbą romanas buvo išverstas pagal šiuolaikinius vertimo teorijos reikalavimus, stengiantis išlaikyti autoriaus sakinį, tekstą, kalbos ritmą. Darbą atliko labai gerai žinoma rusų literatūrologė“, – pabrėžė L. Lapinskienė.
Vertėja, norėdama išsaugoti autoriaus stiliaus savitumą, taip pat laikėsi šiuolaikinės vertimo teorijos reikalavimų. Negana to, nuolatos palaikė ryšį su autoriumi, pasitikslindavo dėl neaiškių epizodų.
„Jėgų teikė ir stiprino tai, kad aš pati tekstą redagavau. Buvau atsakinga už kiekvieną išverstą žodį ir už jo padėjimą į tinkamą vietą, tinkamu lygmeniu, kad išlaikyčiau tą gražumą“, – sakė pedagogė.
Anot L. Lapinskienės, reikia puikiai mokėti kalbą, iš kurios verti. Neužtenka pirminių susikalbėjimo atspalvių, reikia išmanyti sinonimus, jausti frazeologizmus. Rusų kalbą vertėja moka labai gerai – jau maždaug 30 metų didelę jos skaitomos literatūros dalį sudaro rusiški leidiniai.
Pritrūko žodžių
„Didžiausias kuriozas tas, kad pritrūkau lietuviškų žodžių. Esu lituanistė iki panagių. Užaugau Lazdijų rajone, kaime. Ten žmonių mąstymas nebuvo pagadintas XX amžiaus antrosios pusės, tad turiu kalbos jausmą. Tačiau žodžių vis vien pritrūko“, – apie darbo niuansus kalbėjo pedagogė.
Lietuvių kalba gana vaizdinga ir turtinga, tačiau ne visi romane paminėti žodžiai turėjo atitikmenis. Vertėjai teko sukurti keletą visiškai naujų žodžių: vienumos laikas, dvidienis nelygių jėgų susirėmimas, priešrytinė žara, stebuklauti.
Net verčiant kūrinio pavadinimą teko gerokai paieškoti atitikmens
„Žodyne pirmasis romano pavadinimo žodis turi kelias reikšmes: kerėtojas, žynys, burtininkas. Tačiau įsivaizduokite, jei tokį romaną pavadintume „Burtininkų slėniu“. Burtų ir burtininkų dabar pilna visur, ir tas žodis jau nuvalkiotas, net kitokią reikšmę turi“, – apie pasirinkimo svarbą pasakojo L. Lapinskienė.
Moteris suvokė, kad pavadinus romaną „burtininkų“ ar „kerėtojų“ slėniu nebūtų atskleista tikroji knygos reikšmė.
„Ten viskas vaizduojama dvasiniu lygmeniu. Tinkamą pavadinimą parinkti padėjo labai nuoširdus paties autoriaus palaikymas, bendravimas.
Domėjausi, kodėl jis pasirinko tokį pavadinimą, ir išsiaiškinau, kad „Stebukladarių slėnis“ – geriausias variantas“, – teigė pedagogė.
Literatūra – tarsi mama
L. Lapinskienė prisimena, kad vertimo darbas buvo itin intensyvus, net pamirštant, jog reikia pavalgyti arba eiti miegoti. Didelę atsakomybę jautė ir dėl to, kad verčiamas romanas buvo parašytas puikiai mokslo, kultūros ir literatūros pasaulyje žinomo asmens.
Tačiau galutiniu darbu vertėja džiaugiasi ir tikisi, kad lietuviams šis kūrinys atvers naują literatūros pažinimo puslapį.
Anot vertėjos, ši knyga puikiai atskleidžia Azerbaidžano kultūrą, be to, tai kūrinys, kuris lietuviams artimas savo akcentuojamomis vertybėmis.
„Jeigu romanas būtų visiškai priešingas mūsų šalies pasaulėjautai, gyvenimo būdui arba būtų diegęs nepriimtinas vertybes – nebūčiau vertusi. Iš šio kūrinio daug ko galima pasimokyti, ypač mūsų dienų pasaulyje. Mes pasiduodame iš Vakarų ateinančioms tendencijoms, moraliniam palaidumui, savo principų, idealų nesilaikymui. Tarsi nuvertiname tradicines lietuvių vertybes. Romanas kalba apie ilgaamžes vertybes: tvirtą šeimą, tikrą dvasinę meilę, begalinę pagarbą vyresniam arba aukštesnes pareigas užimančiam asmeniui. Tai dvasinis gyvenimo vadovėlis“, – tikina L. Lapinskienė.
Pedagogė pažymi, kad literatūra – pasaulis, auginantis žmogų. „Dirbu mokykloje ir matau, kaip atrodo, kaip mąsto, kaip rašo, kaip elgiasi su kitais visiškai knygų neskaitantis vaikas, o matantis tik mobiliojo telefono ekranėlį. Visai kitaip atrodo, kitokiomis akimis prieš mane sėdi skaitantys vaikai. Net sakyčiau, kad literatūra – antroji mama. Pirmoji ta, kuri augina, o antroji – knyga, kuri dvasiškai pakrauna“, – apie literatūros reikšmę samprotavo L. Lapinskienė
Živilė RAŠKAUSKAITĖ
