Buvo laikas, kai Molėtų krašto žmonės net bijojo prisipažinti esą lietuviai, tačiau visus išbandymus perėjo išdidžiai ir lietuvybę išsaugojo.
Dvarininkų šeimos mauzoliejus pastatytas Didžiokuose, vaizdingoje vietoje.
Prie demarkacijos linijos, sienos su Lenkija, kadaise buvusių Giedraičių gyventojai ilgai buvo primygtinai lenkinami, tačiau sugebėjo nenutautėti. Tam daug įtakos turėjo ir aktyvi vietos šviesuolių veikla. Ji skatino nepamiršti savo prigimties, didžiuotis ja.
Apie vieną iš garbingiausių lietuvybę puoselėjusių šeimų – Graužinius – žino dažnas Molėtų krašto gyventojas. Ir nors dvaras, kuriame ši šeima kadaise gyveno, dabar sunykęs, žinios ir atsiminimai apie Graužinių veiklą, jų indėlį į krašto gyvenimą išliko iki šiol.
Važiuojant kaimo keliuku, netruks pasiekti netoli nuo seniūnijos centro Giedraičių esančius Martyniškius – mažą kaimelį. Ant jo ežero kranto stūksantį dvarą Graužiniai 19-ojo amžiaus pabaigoje nupirko iš dvarininko Komaro ir lenkinamame krašte įkūrė lietuvybės židinį.
Šiame dvare skambėjo lietuvių kalba, samdiniai taip pat kalbėjo lietuviškai. Iš čia sklido idėja reikalauti, kad pamaldos bažnyčioje vyktų ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba.
Šiandien Martyniškių dvaras – tik griuvėsiai. Viena, net stogo nebeturinti pastato pusė privatizuota, bet naujam gyvenimui nekeliama. Pusės dvaro savininkai gražiai sutvarkė aplinką, čia pat pasistatė namą.
Sklinda kalbos, kad iš senosiose Giedraičių kapinėse esančio pastato tuneliu buvo galima patekti į Martyniškių dvarą.
Savivaldybei priklausanti namo pusė dar dengta ir net turinti laikinai besiglaudžiantį gyventoją. Tačiau žiūrint į šį dvarą sunku įsivaizduoti, kad praeityje čia kunkuliavo aktyvus, spalvingas ir prasmingas gyvenimas. Daug lengviau numatyti, kokia ateitis laukia pastato.
Lietuvybės oazė
Laimė, laiko srovė nenunešė į užmarštį žinių apie šio krašto žmones, jų gyvenimą ir veiklą. Apie Graužinius ir kitus krašto šviesuolius daug galima sužinoti Antano Jaroševičiaus gimnazijoje įkurtame Giedraičių krašto muziejuje. Čia sukaupta gausi medžiaga apie krašto praeitį, žymius Giedraičių žmones.
Istorikė, muziejaus darbuotoja Donata Vertinskienė pasakoja, kad anuomet pagrindiniai krašto lenkinimo židiniai buvo būtent dvarai – dvarininkai kalbėdavo lenkiškai, samdiniai taip pat. Tačiau Martyniškiuose buvęs dvarininkų Kazimiero ir Marijonos Reginos Graužinių dvaras buvo išimtis – jis net buvo pramintas buvo lietuvybės oaze.
Šiame dvare rinkdavosi tautinio atgimimo veikėjai, čia vykdavo pasitarimai, repetuodavo bažnyčios lietuviškas choras.
1913 metų birželio mėnesį Graužinių klojime buvo surengtas pirmasis šiose apylinkėse lietuviškas vakaras.
„Graužinių šeima nuoširdžiai stengėsi sustabdyti gyventojų lenkinimą, dažni svečiai jų dvare buvo knygnešiai“, – pasakoja istorikė.
Vietiniai kalba, kad senosiose Giedraičių kapinėse stūksantis pastatas – nedidelė koplytėlė – buvo slaptas išėjimas iš Graužinių dvaro. Užklupus nelauktiems svečiams taip neva buvo galima pasislėpti – tuneliu atbėgus iki koplyčios, ramiai išeiti.
Tiesa, to patvirtinančių įrodymų nėra, tačiau daugelis tiki, kad toks išėjimas tikrai buvo.
Paslapties greičiausiai niekas neišaiškins, dvaras, metams bėgant, veikiausiai sunyks.
Yra priimtas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas, jame teigiama, kad buvusio dvaro sodybos fragmentams, esantiems Martyniškių kaime, teisinė apsauga nereikalinga.
Laikas ir santvarkų permainos pastatams buvo negailestingi, tačiau jame gyvenusių žmonių atminimo jis neištrynė. Net ir visai sugriuvus Martyniškių dvarui, Giedraičių krašte bus žinomos ne tik čia kadaise gyvenusiųjų pavardės, bet ir jų darbai.
Iš kadaise lietuvybes oaze vadinto Graužinių dvaro liko griuvėsiai.
Ne tik pavardės
Vienas garsiausių žinomos šeimos vyrų – Martyniškiuose gimęs Kazimieras Graužinis – nepriklausomos Lietuvos diplomatas, buvęs prezidento Antano Smetonos sekretorius. Žinoma, kad ir pats prezidentas yra viešėjęs vaizdingoje vietoje įkurtame Martyniškių dvare.
K. Graužinis dirbo ne tik prezidentūroje, bet ir Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto, buvo nepaprastuoju įgaliotiniu Pietų Amerikoje, daugelyje kitų šalių.
Muziejaus vadovė pasakoja, kad paskutinį kartą gimtinėje K. Graužinis lankėsi 1939 metais.
Dar viena garsi Giedraičių krašto šviesuolių pavardė – Valeikų.
Žinoma, kad vaistininkas Matas Valeika, 1918 metais grįžęs į Giedraičius, organizavo savanorių būrį, aprūpino juos ginklais. Už aktyvią veiklą kovoje su lenkais jis tarpukariu buvo apdovanotas Gedimino ordinu.
Pėdsaką Giedraičiuose paliko ir Malvina Valeikienė, viena ryškiausių ir šviesiausių to krašto asmenybių, buvusi pirmoji Giedraičių vidurinės mokyklos direktorė. Daug laiko ir jėgų ši moteris atidavė našlaičių globai, steigė lietuviškas mokyklas. Lenkams labai nepatiko lietuviškumo plytimas, jie keršijo, degino knygas, laužė mokyklos inventorių, buvo perdavę aktyvius lietuvybės puoselėtojus, taip pat ir M. Valeikienę, karo lauko teismui. Jai grasinta net mirties bausme.
Mokytoja M. Valeikienė daug nuveikė kovų su lenkais metais. Kai 1920 metais ties Giedraičiais vyko mūšiai su Želigovskio daliniais, ji gabeno iš lauko sužeistuosius, juos slaugė, gydė.
Ant baltos paklodės užsiuvusi raudoną kryžių, mokytoja išgabeno visus sužeistuosius. Manoma, kad tai buvo vienas pirmųjų Raudonojo Kryžiaus vėliavos panaudojimo Lietuvoje atvejų.
Be to, iš sužeistųjų sužinojusi, kad lenkų okupuotame kaime liko paslėptas iždas, dokumentai, mokytoja perėjo fronto liniją, surado pinigus bei dokumentus ir grąžino juos į Giedraičius. Į žygį ji leidosi persirengusi elgeta ir vos neįkliuvo, kai lenkų kareiviai atkreipė dėmesį į gražius apdriskusios moters nagus. Laimė, ji spėjo pabėgti.
1927 metais už nuopelnus M. Valeikienė buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu. Tai bene vienintelis atvejis, kai kariniu ordinu buvo apdovanota moteris mokytoja, o ne karė.
D. Vertinskienė pasakoja, kad vokiečių okupacijos metais M. Valeikienė slėpė ir gelbėjo žydus.
Giedraičių krašto muziejuje sukaupta medžiaga ir apie daugelį garbingų žmonių – dailininką, visuomenės veikėją, pedagogą Antaną Jaroševičių, keramiką Vaclovą Miknevičių, tautodailininkę, poetę Vandą Giedrytę, išgarsėjusią unikaliais margučiais, karpiniais, paveikslais, ir kitus. Muziejaus fonduose – ir šiuolaikinių krašto menininkų kūryba.
Liko tik koplyčia
Važiuojant iš Giedraičių, derėtų stabtelėti dar vienoje vaizdingoje vietovėje – prie senų, rudens nuspalvintų medžių supamos Didžiokų koplyčios.
Gaila, kad iš kadaise šiose vietose klestėjusio dvaro likęs tik šis apvalus raudonų plytų pastatas – mauzoliejus.
Žinoma, kad 19-ojo amžiaus pabaigoje grafas Kostas Jelenskis Didžiokų kaime pasistatė didžiulį dvarą, dvarvietėje pasodino daug medžių, įrengė įspūdingą parką, pastatė koplyčią – mauzoliejų. Jame buvo laidojama grafų Jelenskių giminė.
1936 metais šis dvaras buvo parduotas Mykolui Deveniui. Tačiau netrukus į šalį atslinko neganda. Atėjus 1940-iesiems, Deveniai buvo ištremti į Sibirą, o jų dvaras buvo nuniokotas, galiausiai susprogdintas. Dabar iš gražaus dvaro beveik nė ženklo nelikę.
Muziejaus vadovė Donata Vertinskienė rodo laukuose ties Kraujaleidžiais rastą demarkacijos linijos stulpelį.
O koplyčia tuomet buvo pradėta naudoti kaip atliekų sandėlis. Karstai su palaikais iš jos buvo išmesti.
Giedraičiuose dar prisimenama, kad 1965 metais koplyčią sutvarkė skulptorius Aloyzas Smilingis. Su studentais jis iškirto krūmokšnius, išvežė iš koplyčios šiukšles ir įkūrė joje kūrybines dirbtuves.
1991 metais skulptorius išvyko į Vilnių, ir pastatas kurį laiką buvo neprižiūrimas ir vėl niokojamas.
1998 metais atkūrus nuosavybės teises, dvaro žemė ir joje išlikusi koplyčia buvo grąžinta buvusio savininko Mykolo Devenio dukrai Daliai Devenytei-Bobelienei. Savininkė nuo 2001 metų leido koplyčioje įsikurti, ja rūpintis Molėtų menininkams, joje buvo įrengta meno galerija.
Koplyčia – 19-ojo amžiaus statinys, vietinės reikšmės architektūros paminklas – yra įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
