Vasarvydis kviečia linksmintis ir pažinti

Sulaukę ilgiausios metų dienos ir trumpiausios nakties žmonės prisimena senąsias tradicijas ir renkasi pabūti kartu, pasilinksminti. Kada, jei ne per Jonines – iš tolimos senovės atėjusią šventę – labiausiai tinka prisiminti lietuvių tautos tradicijas, atkartoti papročius, susipažinti su šimtmečiais puoselėtais amatais. Tokios nuomonės ir Panevėžio krašto tautodailininkai.

Šį vakarą Skaistakalnio parke tarp gausybės Joninių linksmybių, akcijų bei atrakcijų tradiciškai pasirodys ir krašto tautodailininkai. Šioje šventėje jie demonstruos savo sugebėjimus bei kitus mokys amato paslapčių.

„Kalvystė, šaukštų drožimas, juostų pynimas, molio puodų žiedimas – tokius darbus šiemet pamatys į Vasarvidžio šventę susirinkusieji“, – sako Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos vadovas Saulius Kronis.

Kiekvienais metais birželio 23-iosios vakarą Skaistakalnio parke rengiamoje Vasarvidžio – arba Joninių, Rasos šventėje krašto tautodailininkai stengiasi būtinai dalyvauti. Ir visada sulaukia dėmesio, būna apsupami smalsuolių, stebinčių, kaip meistrai dirba.

Dažnas šventės dalyvis ir pats mielai ima į rankas kūjį, peilį, molio gabalą ar siūlą ir taip pat bando amato skonį. Ne kiekvienam pavyksta iš karto – tik žinių ir patirties vedama įgudusi ranka gali per trumpą laiką sukurti įspūdingus darbus. Tačiau pažintis būna labai įdomi ir naudinga.

Šiemet juostų pynimo amato mokys žinoma audėja Irena Ona Vilienė. Ilgametė Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, respublikinių ir tarptautinių parodų dalyvė puikiai išmano audimo paslaptis.

O tautines juostas ji geba kurti ne vienu, o net keliais būdais – jas pina, riša, audžia. Ši meistrė moko amato Upytės tradicinių amatų centre ir turi gabių, daug pasiekusių mokinių.

„Aš lenkiu galvą prieš tokius mokytojus, sugebančius sudominti, įkvėpti meilę kūrybai, paskatinti ilgas valandas praleisti prie kruopštaus darbo. Kartais rezultato greitai nepamatysi, pavyzdžiui, jeigu audi juostas – tenka susikaupus sėdėti gana ilgai. Vis dėlto yra vaikų, visa galva neriančių į tautodailės pasaulį“, – apie I. O. Vilienę ir kitus šiame centre dirbančius tautodailininkus yra sakiusi centro direktorė Aušra Sidorovienė.

Vienas iš populiaresnių edukacinių užsiėmimų „Molio draugystė“ supažindina centro lankytojus su puodžiaus amatu. Užsiėmimus veda Romas Galiauskas.

Šis keramikas taip pat dalyvaus Vasarvidžio šventėje Skaistakalnyje – jis žies molio puodus, atskleis puodžių paslaptis ir norintiesiems leis patiems pabandyti prisilietus prie molio iš jo kažką sukurti.

Puodžiaus amatas – vienas seniausių pasaulio amatų. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau 13 amžiuje puodininkystė Lietuvoje gyvavo. Puodininkystės centrai susikūrė tose vietovėse, kur buvo tinkamo molio.

O iš molio, kaip žinoma, galima sukurti daugybę naudingų, gražių, vertingų daiktų. Žinoma, pirmiausia tai yra indai, tinkami maistui ruošti, vartoti ir laikyti, taip pat žaislai, papuošalai, suvenyrai, buities reikmenys.

Visiems po šaukštą

Šventėje bus galima išvysti dar vienos senosios meno šakos – medžio drožybos – atstovą tautodailininką Vilmantą Varanavičių. Jis demonstruos, kaip galima išsidrožti medinį šaukštą – nepakeičiamą ir būtiną senosios Lietuvos gyventojų buities palydovą.

Dabar reikalingesni dekoratyviniai šaukštai, įsigyjami dovanoms, interjerui papuošti. Tačiau nors viralą retas medinuku srebia, šaukštai vis dar populiarūs ir buityje, žmonės jų drožyba domisi.

Daugelyje švenčių dalyvavęs meistras sako, kad dažniausiai domimasi techniniais dalykais. Smalsuoliai meistro klausinėja, kokių drožėjui įrankių reikia, kokį medį geriausia rinktis, kiek laiko užtrunka drožybos procesas.

Meistras aiškina, kad medis apdirbamas naudojantis įvairių formų kaltais, raižytuvais, peiliukais, dildėmis. Mediena turi būti patvari, lengvai apdirbama, vientisa – dažnai naudojama liepa, klevas, ąžuolas, uosis.

Pats V. Varanavičius sako, kad jam ypatingų sąlygų, prašmatnių įrankių nereikia. Svarbu, kad būtų kirvis, kaltas, skaptukas, medžio gabalas ir bet kokį sumanymą galima įgyvendinti.

Dekoratyviniams šaukštams jis dažniau naudoja liepą, o tiems, kuriuos ketinama virtuvėje naudoti – klevo, vyšnios medį. Žinoma, tautodailininkas drožia ne tik šaukštus, jo kūrybiniame aruode yra įvairių dirbinių, yra sukūręs ne vieną skulptūrą.

Lietuvoje drožyba turi senas tradicijas – čia gausu medinių kryžių, koplytstulpių, rūpintojėlių. O kryždirbystė yra laikoma nacionaliniu šalies paveldu.

Kiekvienas medžio drožyba susidomėjęs žmogus dažniausiai pradeda nuo šaukšto. Nors ir jį nėra taip paprasta ir lengva išdrožti, bet kiekvienam įveikiama ir įdomu.

Dažnai šventėse dalyvaujantis V. Varanavičius sako, kad šaukštų drožyba domisi ir jauni žmonės, tačiau retas, net ir žinodamas, ko šiam amatui reikia, ryžtasi rimčiau užsiimti drožyba. Tai nėra pelninga veikla, o reikalauja nemažai pastangų, sugebėjimo. „Turi būti Dievulio šis tas duota“, – sako tautodailininkas.

Jis pats jaunystėje susidomėjęs drožyba pajuto jai nenugalimą trauką. Daugiausia mokėsi savarankiškai. Juokiasi, kad visagalio interneto, kuris dabar pamoko ir pataria bet kokiais klausimais, anuomet dar nebuvo, tekdavo atsakymų ieškoti pačiam.

Vyresni žmonės stebėdami drožiantį meistrą prisimena, kad ir jų šeimoje ar giminėje būta tokio šaukštų drožėjo. Dažnas pradeda pasakoti apie savo senelį, tėvą ar dėdę, taip pat gebėdavusį išdrožti gražių šaukštų.

Vasarvidžio šventės sulaukus ir Jonams bei Janinoms tinka po šaukštą dovanoti – o ypač savo rankomis išdrožtą.

Atsiveža mobiliąja kalvę

Per Jonines labai svarbus ugnies simbolis – tą vakarą būtinai kuriami laužai, sakoma, simbolizuojantys sveikatą ir šeiminio gyvenimo laimę. Tos laimės siekiantys ir jauni, ir seni per laužus šokinėja.

O kur ugnis, ten, žinoma, ir kalvis. Metalas paklūsta tik ugnimi kaitinamas.

Tad tarp tautodailininkų Vasarvidžio šventėje, o ir kituose susibūrimuose, sutiksi ir kalvį iš Velžio Saulių Kronį.

Vyras turi susimontavęs mobiliąją kalvę ir ją į šventes, muges ir į kitus renginius atsivežęs demonstruoja kalvystės amatą.

Vos tik žaizdre pradeda liepsnoti ugnis, pasigirsta kūjo ir priekalo melodija, kalvį tuoj apspinta žmonės – įdomu pažiūrėti, kaip jis dirba, kaip iš metalo gabalėlio atsiranda vinys, peiliai ar kiti darbeliai.

Žinoma, žiūrovai neišvys, kaip gimsta įspūdingiausi šio meistro darbai – saulutės, kryžiai. Jiems reikia įtempto darbo. Ilgas valandas meistras prie jų praleidžia savo kalvėje.

Velžietis yra surengęs ne vieną kryždirbystės darbų parodą rajone ir ne tik, yra atstovavęs Lietuvai tarptautiniame kultūros ir meno festivalyje Turkijoje, pleneruose Lenkijoje bei Italijoje.

Kalvystė – vienas seniausių amatų. Kalviai visose šalyse buvo gerbiami žmonės, kai kur net burtininkams prilyginami. Daug nuostabių, reikalingų daiktų gali nukaldinti kalvis.

Kalvystė seniai gyva ir Aukštaitijoje, Panevėžio krašte. Anksčiau nė vienas didesnis kaimas neapsieidavo be kalvio. Dabar mūsų krašte puoselėjantiesiems šį senovinį amatą suskaičiuoti pakanka vienos rankos pirštų.

S. Kronis – vienas iš jų. Kalvis sako, kad vienas iš jo tikslų ir yra saugoti, puoselėti senąsias tradicijas, stengtis kiek galima daugiau atskleisti tautos savastį, parodyti, ką sugebėjo, kaip dirbo mūsų seneliai ir proseneliai.

Tad per Jonines jis kartu su kitais tautodailininkais, pasitelkę šios šventes tradicijas, simbolius, per amatus pasakos tautos istoriją.

Joninių burtai

Paparčio žiedas – vienas mistiškiausių Rasos šventės, baltų mitologinių simbolių. Ko gi reikia ieškoti tą stebuklingą Joninių naktį? Juk papartis iš tikrųjų nežydi. Net dainose dainuojama: „akmuo be kraujo, vanduo be sparnų, papartis be žiedų“.

Paslaptingasis paparčio žiedas nėra vien šventinių pramogų ženklas, su juo susijęs visas pasaulio pažinimo kelias. Kaip sako tautosakos tyrinėtojai, paparčio žiedo paieškos – tai tikslas įžvelgti pačias giliausias būties prasmes. Paparčio žiedo radimas – gyvenimo išminties subrandinimas.

Juk kokiais laikais ir kur gyventum, ką beveiktum – išmintis, žinojimas atsiveria tik drąsiam, ryžtingam, darbščiam žmogui. Ieškoti žiedo gali ryžtis būtent toks – juk sakoma, kad jį saugo raganos.

O štai ir iš žilos senovės atėjęs patarimas: miško gilumoje suradus papartį, po juo reikia patiesti skarelę, aplink jį apibrėžti ratą šermukšnine lazda, padėti indą su šventintu vandeniu, uždegti žvakę ir melstis. Kai papartis vidurnaktį pražys, reikia nuskynus žiedą prasipjauti ranką ir įsikišti po oda.

Be paparčio žiedo ieškojimo, išlikę ir daugiau Joninių papročių ir simbolių. Tai ir vainikų pynimas, meilės burtai, vandens, ugnies, augmenijos simbolika.

Švento Jono dieną sveikinami ir vainikais puošiami visi tą vardą nešiojantieji.

Dar ir šiandien tikima, kad Joninių naktį žolės įgauna magiškų galių. Senovėje netekėjusios merginos Joninių naktį apsivilkdavo baltais lininiais drabužiais ir dainuodamos eidavo pinti gėlių vainikų, plukdydavo juos.

Gausybė Jonines lydinčių simbolių puikiai tinka pritaikyti tautodailės darbams ir teikia įkvėpimo meistrams.

Panevėžio krašto tautodailininkai senąsias tradicijas perduoda kurdami medžio, molio, vilnos, šiaudų, metalo, odos, popieriaus bei kitokius darbus.

Tautodailininkų kūryba – ne šiaip savo amatą išmanančių meistrų darbai, o gausius tautos paveldo turtus dabarties ir ateities žmonėms nešantys, senąsias krašto tradicijas atkartojantys kūriniai. Prasmė

išreikšta tomis pačiomis formomis, spalvomis bei raštais, kokie naudoti prieš šimtus metų.

Nors, kaip sako Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas S. Kronis, net ir puoselėjant senąsias tautos tradicijas, nūdienos įtakos nepavyksta išvengti. Tad labai svarbu laikytis tos mūsų dienas pasiekusios išraiškos.

Kuriantys pagal senąsias tradicijas tautodailininkai šiemet buvo surengę parodą „Tradicijos ir dabarties ryšys: Panevėžio krašto tautodailė“.

Panevėžio dailės galerijoje tradicinėje krašto tautodailininkų parodoje buvo eksponuojami patys įvairiausi tekstilės, medžio, tapybos ir kitų meno rūšių darbai.

Tautodailininkų darbus apžiūrėjusi Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja etnologė Vitalija Vasiliauskaitė priminė visiems, kad būtina kuo tvirčiau šlietis prie praeities, o ne prie dabarties – liaudies meno tradicija gerokai primiršta. Sunku išlaikyti šimtmečių tradicijas, tačiau būtent toks tautodailės siekis. Ji patarė kuriantiesiems dažniau katalogus pavartyti, muziejus aplankyti, susipažinti su paveldu, kad kuo mažiau būtų nutolta nuo tradicijų. Kai kuriuose eksponuojamuose darbuose tradicijos puikiai išlaikytos. „Todėl širdis džiaugiasi akiai atpažinus dabarties darbuose senuosius raštus, ornamentus, spalvas“, – sakė V. Vasiliauskaitė.