Šiltasis metas duoda naują impulsą nekilnojamojo turto rinkai – suaktyvėja sodybų ir sodų pardavimai.
Daugėja ieškančiųjų galimybės bent trumpam pabėgti ar net visam laikui įsikurti arčiau gamtos.
Ši tendencija daro pastebimą poveikį ir tuštėjantiems kaimams: apleistos ir negyvenamos sodybos virsta vasaros poilsiavietėmis.
Nors tokio sodų ir sodybų pirkimo bumo, koks buvo per pandemiją, nekilnojamojo turto rinkos ekspertai nebesitiki, tačiau pabrėžia: lietuvių noras turėti bent lopinėlį žemės niekur nedingo.
Tuščių nebeliko
Pagrindinius nacionalinius duomenis tvarkantis Registrų centras šių metų pradžioje paskelbė, kad per ketvirtį amžiaus gyventojų sparčiai daugėjo Vilniuje, Šiauliuose ir Kaune bei šalia jų esančiuose priemiesčiuose.
Tačiau atokiau nuo didžiųjų miestų esantys kaimai, Registrų centro duomenimis, traukiasi ir nyksta.
Kaip vienas labiausiai sumažėjusių miestelių, per 25-erius metus netekusių 370 gyventojų, įvardyta Krekenava.
Visgi Krekenavos seniūnas Vaidas Kaušakys tvirtina, kad statistika šįkart neatspindi realios situacijos.
„Sodus irgi perka, ypač vyresnio amžiaus klientai. Sodyboje reikia daugiau fizinių jėgų, tad jų labiau dairosi jaunesnio ar vidutinio amžiaus žmonės.“
V. Šukys
Palei vaizdingą Nevėžio upės vagą išsidėsčiusi Krekenava ir aplinkiniai kaimai nėra tušti.
Į sutvarkytas ir prižiūrimas sodybas dažniausiai atvykstama vasaroti, o tai reiškia, kad gyventojai čia nėra registruoti.
„Turime nemažai vienkiemių palei Nevėžio upę. Pandemijos metais žmonės man net skambindavo ir klausdavo, gal žinau, kas parduoda sodybas. Tada išties buvo didžiulis pirkimo bumas. Dabar situacija pasikeitė, bet tikriausiai ir nebėra, ką pirkti. Kiek teko pravažiuoti, tokių tuščių ir apleistų sodybų gal net neliko“, – pasakoja V. Kaušakys.
Tarp statistikos ir realybės
Seniūnas priduria, kad žiūrint į statistiką reikėtų vertinti ne tik skaičius, bet ir kas už jų slypi.
Per ketvirtį amžiaus Krekenava prarado nemažai gyventojų, tačiau šiuos pokyčius padiktavo pats gyvenimas. 1979-aisiais šalia miestelio pastatytas didžiausias Baltijos šalyse kiaulių kompleksas. Jame dirbti pagal paskyrimus buvo siunčiama daugybė specialistų. Vienu metu Krekenavoje gyveno per trys tūkstančiai žmonių.
„Bet dabar nebereikia tiek darbo jėgos ir specialistų, tad dalis atvykusiųjų pagal paskyrimus išvyko iš, kaip jie sako, šios tremties. Kadangi Krekenava yra tarp dviejų didžiulių pramonės miestų – ir iki Panevėžio, ir iki Kėdainių – apie 30 kilometrų, toks atstumas nebėra kliūtis. Pačiam teko darbuotis Vokietijoje, ten labai panašūs miesteliai kaip Krekenava vadinami miego miesteliais – čia ilsimasi, mėgaujamasi gamtos prieglobsčiu ir ramybe, o dirbti važiuojama į miestą. Arba atvykstama tik vasaroti. Dabar ta pati tendencija matoma ir pas mus. Krekenavos apylinkės virsta vasaros rezidencijomis“, – sako V. Kaušakys.
Platus kainų diapazonas
Aplinkui Panevėžį parduodamų sodybų ir sodų kainų diapazonas – labai platus.
Vienas populiariausių skelbimų portalų skelbia, kad sodą sodininkų bendrijoje už Bernatonių su šešių arų sklypu ir nedideliu bei ganėtinai apleistu karkasiniu namuku galima įsigyti už 10 tūkst. eurų. Kuklūs, bet šiek tiek sutvarkyti sodo namukai Panevėžio rajone esančiose sodininkų bendrijose su prižiūrimu sklypu kainuoja 15–20 tūkst. eurų, o jei norima tinkamo nuolat gyventi, piniginę teks praverti plačiau.
Sodybos paprastai parduodamos su gerokai didesniais žemės sklypais, tad ir jų kainos kiek aukštesnės.
Už 69 kvadratinių metrų senutėlį namą Vadokliuose su 40 arų sklypu prašoma 20 tūkst. eurų.
Dar mažiausiai tiek tektų investuoti, kad sodyboje būtų galima gyventi, tektų nemažai pridėti ir savo rankų.
Už daugiau kaip šimto metų senumo rąstinę sodybą, bet aptvarkytą, su 50 arų sklypu netoli Miežiškių prašoma beveik 50 tūkst. eurų.
Panašios sumos – 55 tūkst. Eur – norima ir už Raguvos seniūnijos Pramislavos kaime esantį vienkiemį su nuosavu tvenkiniu. Tiesa, matyti, kad ši sodyba turi rūpestingus šeimininkus.
Patogumų nori ir gamtoje
Nekilnojamojo turto agentūros „Rumvi“ įkūrėja, ilgametė nekilnojamojo turto brokerė Sandra Kavaliauskienė teigia, kad sodybų ir sodų pardavimų pikas buvo ankstyvą pavasarį.
Jų pirkėjams svarbu suspėti ir šiltnamį pastatyti, ir pasodinti daržovių, kad kuo anksčiau būtų galima imti derlių.
Visgi, anot pašnekovės, pardavimai nenutrūksta ir vasarą.
„Bet dažnai tokiu atveju susitariama, kad derlių būtų leista nusiimti ankstesniems savininkams“, – pažymi nekilnojamojo turto brokerė.
Pasak S. Kavaliauskienės, pastaraisiais metais sodybų Panevėžio krašte nuperkama mažiau, nes nėra pasiūlos.
Jei sodyba toliau kaip penkiolika kilometrų nuo miesto, panevėžiečiams jau toli. O vilniečiams ir 100 kilometrų – ne kliūtis.
Tas pats galioja ir sodams.
Panevėžio teritorijoje esantys „Ąžuolo“, „Klevo“ ar „Šermuto“ sodai – patys populiariausi tarp pirkėjų.
Kaip tvirtina brokerė, daugelis vyresnių žmonių nevairuoja, tad ieško sodo, kur galėtų nuvykti viešuoju transportu ar dviračiu.
„Sakyčiau, pirkimai labiau racionalūs. Toks nekilnojamasis turtas perkamas su mintimi naudotis ne tik vasarą, bet galbūt ateityje persikelti gyventi nuolat. Todėl svarbu ir patogumai. Jeigu yra valymo įrenginiai, patogumai, viskas įrengta, tokie objektai ilgai neužsibūna“, – tikina S. Kavaliauskienė.
Tokios sodybos ar sodai perkami ne tik kaip pirmas, bet ir kaip antras būstas. O ir jų kainos siekia panašiai kaip 1–2 kambarių buto.
„Šiuo metu pardavinėju sodą su mūriniu nameliu už 16 tūkst. eurų. Labai daug skambučių sulaukiu, ar viduje yra dušas ir tualetas. Norai geri, bet už tokią kainą būtų naivu tikėtis, kai tiek kainuoja pačios komunikacijos“, – teigė S. Kavaliauskienė.
Nueinanti karta
Brokerė sako, kad rinkoje atsiranda ir pandeminių pirkinių – sodybų ir sodų, nupirktų per pandemiją. Supratus, kad kiekvieną savaitgalį pjauti žolę ir ravėti daržus – mažai romantikos, dabar bandoma parduoti.
„Tokie pirkėjai neįvertino savo galimybės, pamatė, kad tik teoriškai smagu turėti sodą ir sodybą, o realybė tokia, kad tam reikia skirti labai daug laiko, jėgų ir finansinių resursų“, – kalbėjo S. Kavaliauskienė.
Anot pašnekovės, sodybos ir sodai gal labiau tinkami tiems, kuriems patinka sėslus gyvenimas, ne itin mėgstantiems keliauti. Tada kiekvienas savaitgalis sode ar sodyboje jiems teikia malonumą. Kad ir kaip būtų, mano brokerė, karta, kuri savo gyvenimo neįsivaizduoja be sodo ar sodybos, jau nueinanti.
„Jaunimo poreikiai kitokie. Vieną dieną jie Panevėžyje, kitą jau Vilniuje, o trečią – Graikijoje. Sodui ar sodybai taip pat reikia nemažų investicijų, tad žmonės skaičiuoja, kad gal tuos pinigus geriau skirti kelionėms – tada ir gamtoje pabūna, ir dvasiškai praturtėja, ir turi galimybę kaskart rinktis vis kitas kryptis“, – daro išvadą S. Kavaliauskienė.
Sodybos – jaunimui, sodai – senjorams
Nekilnojamojo turto agentūros „Hausitus“ biuro vadovas, brokeris Vaidas Šukys teigė, kad tokio pirkimo bumo kaip per pandemiją gal ir nebeverta tikėtis, tačiau sodai ir sodybos savo populiarumo nepraranda.
Brokeris svarsto: galbūt lietuvio toks mentalitetas, kad jam būtina įsigyti sodybą ar sodą, jį remontuoti, gražinti, puoselėti.
„Per karantiną pirkimai buvo suintensyvėję, bet ir dabar nenutrūko. Kas turi pirmą būstą mieste, ypač jei tai butas, dažnai pradeda dairytis nebrangios sodybos. Žinau, kad nemažai panevėžiečių dairosi į gretimą Anykščių rajoną, bet dažniausiai norima, kad sodyba nuo miesto nebūtų nutolusi daugiau kaip 20 kilometrų“, – sako V. Šukys.
Brokerio teigimu, sodai ir sodybos – labai skirtingos kategorijos.
Sodai arčiau miesto, bet paprastai gana ankšti, nuvykus savaitgalį girdėsi ne tik kaip kaimynas pjauna žolę, bet ir kas garsiau klausosi muzikos.
Sodybos paprastai stūkso atokiau nuo kitų kaimynų, ramesnėje vietoje, kur galbūt laikui bėgant galima nuolat apsigyventi.
„Bet sodus irgi perka, ypač vyresnio amžiaus klientai. Mat sodyboje dažnai vien žolės reikia nupjauti 40 arų, priežiūros reikalauja ir namas. Sodyboje reikia daugiau fizinių jėgų, tad jų labiau dairosi jaunesnio ar vidutinio amžiaus žmonės“, – teigia V. Šukys.
Anot jo, dažniau ieškoma nebrangių sodybų, kurias dar būtų galima prikelti savomis rankomis.
O jeigu būstas suremontuotas, perkama nuolat gyventi, bet tokio
kaina siekia jau nuo 50 tūkst. eurų.
„Sodyba – kaip balta drobė, kurioje nauji savininkai nori piešti patys. Visi ketina pridėti savo ranką, remontuoti pagal save, bet investavę nemažus pinigus paskui stebisi, kad nepavyksta brangiai parduoti“, – sakė V. Šukys.
