Įprasta sakyti, kad vasara – atostogų metas. Menininkai
gyvena kiek kitokiu ritmu ir jiems šis laikas neretai būna geras metas imti
kūrybinį derlių. Birželio pabaigoje Lietuvos radijo teatre buvo pastatyta ir
kelis kartus transliuota panevėžietės Liudos Jonušienės (Tilės Vakarės) pjesė
“Raudona lapė skylėtame danguje”, o liepą “Vagos” leidykla išleido naują jos
romaną “Bimsas”. Tačiau su žurnaliste ir rašytoja kalbėjomės ne vien apie tai.
– Kas lėmė jūsų dramaturginį debiutą Lietuvos radijuje?
– Kai laimėjau LRT skelbto radijo pjesių konkurso pagrindinį prizą, radijo teatras pakvietė tą pjesę statyti Kauno kamerinio teatro režisierių Vytautą Balsį. Spektaklyje vaidina Kauno teatrų aktoriai Asta Steponavičiūtė, Sonata Visockaitė, Audronė Daugėlytė, Saulius Bagaliūnas, Donatas Šimukauskas, Andrius Žiūrauskas, Ramūnas Šimukauskas. Beje, Vytauto Balsio režisuotas spektaklis “Kas yra Fokas Lyveris?” buvo apdovanotas kaip geriausias 2004 metų radijo vaidinimas, todėl jo darbas su mano kūriniu – man didelė garbė ir įvertinimas. Kaip ir apskritai – būti pastebėtai Lietuvos radijo teatre. Jį palyginčiau su savotiška aukštąja mokykla toli gražu ne vien pradedantiesiems dramaturgams.
– Apie ką jūsų pjesė?
– Pasakysiu taip, kaip ją pristatė pats radijas: “Trijų veiksmų dramoje “Raudona lapė skylėtame danguje” pasakojama apie artėjančią Apokalipsę, kurios fone menki žmonių kivirčai ir buitis netenka jokios prasmės, o į pirmą planą iškyla filosofinis klausimas apie sąžinės ir kaltės jausmo nemarumą”. Taip sutapo, kad nepraėjus nė mėnesiui po premjeros Londone, vėliau Egipte nugriaudėjo teroristų savižudžių sukelti sprogimai, pasaulis vėl sukluso ir susigūžė lemtingos mirties akivaizdoje. Mano pjesės veiksmas vyksta esant analogiškai situacijai. Nejauku, lyg būčiau įsikalbėjusi kokią ligą ar mačiusi regėjimą… Tačiau literatūroje, apskritai mene, tokie dalykai atsitinka, ko gero, nuolat.
– Įkėlėte koją į lietuviškos dramaturgijos dirvonus. Ką planuojate ateityje?
– Parašiau keletą pjesių ir dabar planuoju nebe aš. Režisierius Vytautas Balsys siūlo teatrui pritaikyti tą pačią “Raudoną lapę…” Su kitu tekstu dirba prodiuserė Alicija Žukauskaitė. Planų turi ir “gimtasis” Juozo Miltinio dramos teatras. “Vagos” redaktorių nuomone, tos pjesės neblogai “skaitosi” ir jas vertėtų išleisti atskira knyga, bet pirmiausia norėčiau kurią nors jų pamatyti teatro scenoje.
– Jūsų ankstesnis romanas “Išnara” – sunkoka, niūroka ir nelabai vasarai tinkama knyga, o naujasis romanas “Bimsas”?
– Mano dukra, beje, pavasarį taip pat išleidusi pirmąją savo knygą, skaitytojų jau beveik išgraibstytą visai neprastą erotinį meilės romaną “Rožių sala”, apie “Bimsą” atsiliepė taip: “Pagauna”. Man tai tikras komplimentas, jais ypač jaunimas, kaip žinoma, nesižarsto. Naujoji knyga – visiškai kitokia, nei nuo publicistikos dar neatitrūkusi “Išnara”. Šiek tiek mistinė, šiek tiek siurrealistinė, šiek tiek primena trilerį. Vasarai ir atostogoms – pats tas. O prierašo “Neskaityti prieš miegą” paisyti, žinoma, nebūtina.
– O kas tai yra Bimsas? Skamba kaip žaidimo pavadinimas.
– Tai pagrindinio herojaus – serijinio savižudžio, savižudžio maniako vardas. Specialiai parinkau tokį – kiek pretenzingą, dirbtinoką, primenantį kamuolio – žmogaus gyvenimo, kuris juk irgi apvalus – bumbsėjimą. Bet jūs taikliai pastebėjote, knygos siužetas, visas pasakojimas panašus į savotišką žaidimą. Romanas nedidelis, bet jame telpa daug prasmių, daug netikėtumų. Yra ir lyrikos, ir paradoksų, ir, kaip minėjau, intriguojamų trilerio elementų. Pačiai buvo įdomu: kiek toli gali nuvesti nevaržoma fantazija ir tarsi savaime rašanti ranka. Bet ir vėl – kiek tai pavyko, ar pasiteisino, spręs skaitytojas. Autoriui lieka laukti ir tikėtis…
– Tai tikriausiai nereiškia, kad sėdėsite sudėjusi rankas?
– Nesu iš tų žmonių, kuriems reikia daug išorinio veiksmo. Tebesidžiaugiu kiekviena valanda, praleista dirbant prie tekstų ir knygų. Tai unikalus ir neaprėpiamas pasaulis, į kurį, man rodos, pamažu sugrįžta ir ateina vis daugiau žmonių. Vienoje internetinėje literatūrinėje svetainėje yra užsiregistravę beveik 7 tūkstančiai nuolatinių įvairius dalykus rašančių lankytojų. Ir tai – mūsų mažytėje, gerokai po pasaulį išsivažinėjusioje Lietuvėlėje!.. O jeigu pagalvotume apie konkurenciją..? Kitais metais noriu parengti dar vieną eseistinę proginę knygą. Gali tekti imtis ir samdomo redakcinio darbo. Guodžia mintis, kad tas darbas bus šiek tiek naudingas miestui.
– O ką šiuo metu veikia Indrė Jonušytė?
– Indrė gavo VU Tarptautinio verslo mokyklos bakalauro diplomą ir, kaip daugelis mūsų vaikų, paliko Lietuvą. Paliko, kiek žinau, skaudama širdimi. Ir ne tik todėl, kad nežinia kada sugrįš, bet ir todėl, kad gimtasis miestas nebuvo jai, kaip jaunai rašytojai, draugiškas ir svetingas. Mes, jo senbuviai, esame apsipratę su savo klanų ypatybėmis, su kūrybinės bendruomenės nebuvimu, su meno, menininkų ir pačios savęs negerbiančia kai kuria vietine žiniasklaida. Jauniems tai sunkiai suprantama. Šiandienos debiutantai ir pretendentai nėra nei sentimentalūs, nei sėslūs. Dabar jie gali rinktis iš daugybės kelių, todėl nėra linkę tuščiai švaistyti laiką, jėgas ir ieškoti savo vietos priešiškoje ir vulgarioje provincijos aplinkoje. Jie ima ir skrenda ten, kur gyventi, kurti taip pat nėra lengva, bet tai daryti yra kur kas įdomiau ir perspektyviau.
– Panevėžys pretenduoja į didmiesčio statusą. Gal kas nors keisis ir jo kultūriniame gyvenime?
– Kol kas nematau jokių požymių. Tampame civilizuotesni, turtingesni. Madingai rengiamės, patogiau gyvename. Nuolat daugėja pramogų ir “plataus vartojimo” renginių. Pramogauti važinėjame į kitus miestus ir kitas šalis. Tačiau mūsų pačių kūrybinis gyvenimas yra skurdus ir pilkas. Apsižvalgai ir matai: ant pirštų suskaičiuojami, senstantys bei išsisemiantys menininkai, nežymios ir menkavertės kultūrinės akcijos, vegetuojančios kultūros ir meno įstaigos. Užtat sėkmingai babilonėjam…
– Bet menininkai visą laiką linkę dejuoti ir dramatizuoti.
– Dvasiškai jautresni ir pastabesni žmonės, nebūtinai menininkai, retai būna optimistai. Bėda, kad jie nusivilia, prisitaiko, kartais visiškai kažkur dingsta. Galvojant pragmatiškai ir kalbant nuvalkiotai: yra taip, kaip yra. Kol kas mūsų miestas turi nepatenkintą poreikį materialiems dalykams. Ilgainiui, man rodos, vis daugiau žmonių norės rimtesnių ir amžinesnių vertybių. Tuomet visuomenė natūraliai skirs daugiau laiko, dėmesio ir pinigų kultūrai. Daugės menų ir menininkų, bus įdomiau ir prasmingiau gyventi. O gyvenamosios vietos statusas tikrai nebeturės jokios ypatingos reikšmės. Reikšmingi bus tik joje gyvenantys žmonės ir jų darbai.
– Ačiū už pokalbį ir optimizmą.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
