Respublikos ir A. Mackevičiaus gatves jungianti trumpa siaurutė miesto atkarpa jau šimtą metų saugo žymaus kūrėjo Kristijono Donelaičio vardą.
Bet ne tik. Ji garsėja ir kaip talentingo vargonų meistro Martyno Masalskio gyvenimo bei darbo vieta. Net septyneri jo pagaminti vargonai pripažinti Lietuvos kultūros vertybėmis.
Poeto vardu
Lietuvoje turbūt niekam nereikia aiškinti, kas buvo Kristijonas Donelaitis.
Garsiosios poemos „Metai“ autoriaus, lietuvių grožinės literatūros pradininko, evangelikų liuteronų kunigo kūryba jo vardą įamžino visiems laikams.
K. Donelaitis minimas pačiomis įvairiausiomis progomis ir pateikiamas įvairiausiais pavidalais. Tarp jų – gatvių pavadinimais.
Daugelyje Lietuvos miestų, pagerbiant didįjį kūrėją, driekiasi jo vardu pavadinta gatvė.
Štai Kaune viena pagrindinių jau nuo 1919-ųjų vadinama K. Donelaičio gatve. Yra tokio vardo gatvių ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, ir kituose miestuose.
Panevėžys taip pat turi savąją.
Ne pačią judriausią, ne pačią žinomiausią, ne svarbiais pastatais garsėjančią ar gausybę lankytojų sutraukančią, tačiau jos raudonplyčiai mūrai saugo patį tikriausią Panevėžio pasididžiavimą.
Kuklutė, iš Respublikos gatvės išsukanti ir į A. Mackevičiaus įsikertanti gatvelė į miesto istoriją įrašyta kaip kūrybingų, darbščių žmonių – tarp jų ir visoje Lietuvoje garsaus vargonų bei fisharmonijų meistro Martyno Masalskio gyventa vieta.
Daug vargonų, gabaus panevėžiečio sumeistrautų K. Donelaičio gatvėje veikusiose dirbtuvėse, iki šiol tebegaudžia ne vienoje šalies šventovėje.
K. Donelaičio vardu gatvė Panevėžyje vadinama beveik šimtą metų ir yra iš tų, kurių pavadinimas jokiai valdžiai neužkliuvo.
Net sovietai „Metų“ autoriaus pavardėje nematė jokios grėsmės savo idėjoms ir paliko smetoninį gatvės pavadinimą.
Viena raide per daug
Panevėžio kraštotyros muziejaus žiniomis, nėra tiksliai nustatyta, kada gatvė pradėta vadinti K. Donelaičio vardu.
Kaip sako Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, 1919 metų miesto gatvių protokole tarp 66 tuomečių Panevėžio gatvių K. Donelaičio dar neminima.
Tačiau netrukus tas vardas įvairiuose dokumentuose jau atsiranda.
Štai 1923 metais lapkričio mėnesį dešimt K. Donelaičio gatvės gyventojų miesto valdybai pateikė prašymą pratęsti jų gatvę iki Plūkių (dabartinės A. Mackevičiaus) gatvės.
„Gyventojai skundėsi ne tik per trumpa, bet ir labai nepatogia gatve. Rašyta, kad jos būklė labai prasta, gatvė per siaura, sunku vaikščioti ir važiuoti, nėra šaligatvių. Tad prašyta ne tik pailginti, bet ir paplatinti“, – pasakoja muziejaus darbuotojas.
Matyt, į skundą įsiklausyta ir kažkokių veiksmų imtasi, mat 1926 metų šaltiniuose fiksuota, kad gatvė buvo tvarkyta, išgrįsta.
O 1929 metų miesto plane ši gatvė jau rodoma kaip K. Duonelaičio.
Taip tuo metu – su viena papildoma raide – kunigo pavardė buvo užrašyta, taip ir vadinta.
Tik gerokai vėliau pradėta rašyti teisingai.
1935 metų plane nurodyta, kad gatvė tuo metu buvo 287 metrų ilgio.
Anūko dovana
Kalbėdami apie K. Donelaičio gatvę, neabejotinai minėsime jos 6-uoju numeriu pažymėtą namą. Prie jo pritvirtinta memorialinė lenta skelbia, jog čia 1914-1954 metais gyveno ir dirbo vargonų ir fisharmonijų meistras Martynas Masalskis.
Panevėžio, Pasvalio bažnyčiose tebegaudžia vargonai, dar prieš karą pagaminti nagingo meistro dirbtuvėlėje šioje K. Donelaičio gatvėje.
M. Masalskio anūkas Algimantas Bajarūnas Panevėžio kraštotyros muziejui dovanojo šeimos dokumentus, fotografijas.
Nors anūkas gimė tais pačiais metais, kai senelis mirė, tad bendrauti jiedviem neteko, apie vargonus gamindavusio senelio likimą anūkas sužinojo iš artimųjų pasakojimų, šeimos išsaugotų vertingų dokumentų.
M. Masalskis buvo apdovanotas retu muzikalumu, pasireiškusiu jau nuo vaikystės.
Kiek paaugęs ir susižavėjęs vargonais, savamokslis jaunuolis pats pasidirbino kambarinius vargonėlius, o jau netrukus taisė bažnyčių vargonus, vėliau ir naujus pradėjo gaminti.
Tokius jis sumeistravo ir įrengė Vadaktuose, Panevėžiuke, Kaltinėnuose, Jurbarke ir kitur.
Panevėžyje M. Masalskis apsigyveno apie 1900 metus, jau būdamas pripažintas, patyręs meistras.
O per 1904–1905 metus Panevėžyje rengtas parodas dar kartą įrodė savo meistriškumą – už išskirtinių instrumentų gamybą buvo apdovanotas sidabro medaliu ir diplomais.
Gyvenamąjį namą ir sandėlį dabartinėje K. Donelaičio gatvėje meistras pasistatė 1914 metais.
Čia su šeima gyveno, taip pat įsirengė vargonų ir fisharmonijų dirbtuves, kuriose pagaminta labai daug instrumentų.
1934 m. miesto spaudoje rašyta, kad garsus Panevėžio meistras jau pagamino 73-ejus didelius vargonus ir 402 fisharmonijas. Jo vargonai gaudžia netgi Varšuvoje, Vitebske, Ramygalos, Pušaloto, Pasvalio bažnyčiose ir kitur.
M. Masalskio namas K. Donelaičio gatvėje išliko iki šių dienų.
2008 metais ant jo atidengta memorialinė lenta.
Masalskio namas K. Donelaičio gatvėje
išliko iki šių dienų. P. Židonio nuotr.
Kultūros vertybių sąraše
Prasidėjus sovietinei okupacijai, vargonų meistro padėtis darėsi sudėtinga.
Pokariu M. Masalskio vargonų dirbtuves perėmė karinis dalinys ir galiausiai išsivežė visus įrenginius.
Dirbtuvės Panevėžyje uždarytos apie 1947–1948 metus.
Tarp meistro anūko muziejui dovanotų dokumentų nemažai datuotų 1946–1949 metais. Juose užfiksuoti M. Masalskio vargonų ir fisharmonijų dirbtuvėse buvę įrenginiai, raštai dėl šių dirbtuvių uždarymo ir pan.
Nuo 1950 metų lapkričio staklės ir staklių įrenginiai tapo Karo ministerijos nuosavybe.
„Gyventojai skundėsi, kad K. Donelaičio gatvė per trumpa ir labai nepatogi.“
D. Pilkauskas
Bėgant laikui, daug medžiagos, liudijančios apie ypatingų gabumų meistro gyvenimą, išsibarstė, buvo sunaikinta. Dalį dokumentų sudegino pati šeima, kai saugumas sulaikė A. Bajarūno mamą. Laimė, moteris netrukus buvo paleista – pavyko išsisukti.
Meistras M. Masalskis nugyveno ilgą gyvenimą – jis mirė 1954 metų rugsėjo mėnesį, sulaukęs 95 metų.
Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
Per savo ilgą gyvenimą vargonų meistras pagamino dešimtis vargonų bažnyčioms ir šimtus fisharmonijų mokykloms bei privatiems asmenims. Nemažai instrumentų išliko iki šiol.
Šiuo metu į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių sąrašus įrašyti net septyneri M. Masalskio pagaminti vargonai.
Remtas krašto inteligentų
Dar viename K. Donelaičio gatvės name taip pat vyko ypatingi dalykai.
Šios gatvės 11-uoju numeriu tuo metu pažymėtame name 1922 metų pradžioje įsikūrusi redakcija pradėjo leisti pirmąjį Panevėžyje periodinį leidinį lietuvių kalba „Meilės keliais“.
To meto skaitytojus turėjo sudominti netikėtai pasirodęs žurnalas, kurio viršelį
puošė skulptoriaus Juozo Zikaro piešinys, ant viršelio buvo nurodyta ir leidinio paskirtis: „Laikraštis dvasinei kultūrai kelti“.
Susirūpinusiems dvasinės kultūros kėlimu, deja, pavyko išleisti vos keturis numerius.
Pirmasis išėjo 1922 metų kovą, antrasis – balandį, trečiasis – gegužę ir birželį, ketvirtasis – rugpjūtį.
„Leidinys buvo prenumeruojamas ir kainavo 48 auksinus metams. Jį galėjo užsisakyti ir Amerikos lietuviai, JAV prenumeratos kaina metams – 1 doleris“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Svarbiausi žurnalo „Meilės keliais“ sumanytojai – mokytojas Balys Dūda bei Liaudies universiteto studentas Pranas Vikonis.
Žurnalo leidybą rėmė iškiliausi Panevėžio krašto inteligentai, pavyzdžiui, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė paaukojo 52 auksinus.
Tariant pirmąjį žodį
Leidinys „Meilės keliais“ propagavo garsaus rusų rašytojo Levo Tolstojaus, kurio sekėjų judėjimas susiformavo XIX a. 9 dešimtmetį, idėjas – smurto, keršto ir kitokio blogio pasmerkimą, visuomenės moralės tobulinimą.
Panevėžiečiai leidėjai taip pat svajojo ir siekė formuoti šviesią, susipratusią, dorą visuomenę.
Paties pirmo numerio kreipimesi į skaitytojus, pavadintame „Pirmąjį žodį tariant“, leidėjai taip prisistatė: „Klaikiu metu mums tenka tarti pirmąjį žodį. Girtybė, paleistuvystė, gobšumas, plėšrumas, valdingumas ir begėdiška prievarta vis giliau leidžia šaknis į žmonių sielas. Žmonės, apsvaigę saldybių smagybių troškimu, nesipriešindami patenka vis didesnių geismų vergijon.“
Skaitytojai buvo raginami sustoti, rimtai pagalvoti, atsikvošėti ir žengti teisingu keliu, nes „atsiras didžiausias dvasinis regresas ir turės žlugti visas kuriamas dabarties darbas. O to, aiškus dalykas, niekas iš mūsų nenori – visi nori gyventi gražiai, laimingai. Visi nori sulaukti šviesesnės ateities – išbristi iš šios ašarų pakalnės“.
Leidėjai prisipažino, jog pirmąjį numerį išleidžia gerai nežinodami, „kiek rasis Lietuvoj tikrai trokštančių absoliutinės tikrosios laisvės“.
Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.
Skirtingi likimai
Laikraščio leidėjas mokytojas, švietėjas, esperantininkas Balys Dūda, deja, nesulaukė tokių permainų. Susirgęs džiova mirė po poros metų nuo žurnalo pasirodymo 1924-aisiais, būdamas vos 28-erių.
Vis dėlto ir per tokį trumpą gyvenimą jis nuveikė nemažai ir liko įrašytas į istoriją.
Gimęs 1896 metais Subačiaus valsčiuje, 1915-aisiais B. Dūda jau buvo įgijęs pradžios mokyklos mokytojo cenzą ir mokytojavo Kupiškio valsčiuje Dubliškiuose, vėliau Surdegyje, Milaišiuose.
Kartu jis dirbo „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje korektoriumi bei „Kibirkštėlės“ bendrovėje, leidusioje knygas jaunimui, taip pat žurnaluose „Meilės keliais“, „Atgimimas“.
Kupinas iškilių sumanymų, dalyvaudamas tolstojininkų judėjime, jaunas idealistas planavo įkurti žemės ūkio kooperatyvą.
1923–1924 metais B. Dūda tarnavo kultūros bendrovėje Šiauliuose, tame mieste jis ir mirė.
Žurnalo „Meilės keliais“ redaktorius Pranas Vikonis (1897–1959) kilęs iš Rokiškio rajono.
1920–1925 metais jis Lietuvos universitete studijavo lietuvių ir latvių kalbas, daug rašė, dalyvavo leidybinėje veikloje.
P. Vikonis žinomas kaip vadovėlio „Lietuvių kalbos pamokos svetimtaučiams“ autorius, taip pat prisidėjęs leidžiant „Lietuvių-rusų kalbų žodynėlį“, redagavęs žurnalą „Mokykla ir gyvenimas“.
Lietuvos mokytojų profsąjungos Centro valdybos narys P. Vikonis nuo 1926 metų pradėjo dirbti Raseinių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju.
Tais pačiais metais aktyvus ir drąsus jaunuolis išrinktas III Seimo atstovu ir buvo vienas jauniausių Seimo narių.
Po valstybės perversmo grįžo į Raseinius, dirbo mokykloje.
P. Vikonis 1927 metų rugsėjo 9 dieną vykusio sukilimo – nepatenkintų Lietuvos naująja Vyriausybe, atėjusia į valdžią po 1926 m. perversmo, dalyvis, jis vienas iš Raseiniuose turėjusių vykti veiksmų organizatorius.
Pučui nepasisekus, emigravo į Latviją, Rygoje leido laikraštį „Laisvas žodis“.
O 1928 metais jaunas lietuvis išvyko į Urugvajų ir ten tęsė kultūrinę veiklą – redagavo „Naująją bangą“, buvo leidinių „Darbas“, „Keleivis“, „Naujienos“ bendradarbis.
Mirė P. Vikonis 1959 metais Montevidėjuje (Urugvajus).
