Sudėtingą Lietuvos istoriją atspindi nevienodo dydžio, bet kultūriškai margi etnografiniai regionai: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Mažoji Lietuva. Aukštaitija, kurios sostine tituluojamas Panevėžys, laikoma Lietuvos valstybės pamatu, ant kurio buvo klojama valstybingumo istorija. Didžiausias etnografinis regionas išsiskiria ne tik turtingu kultūriniu paveldu, vaizdinga ir legendomis apipinta gamta, etnokultūrine įvairove, bet ir į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktomis sutartinėmis.
Trūksta dėmesio etnografiniams regionams
Lietuva žavi ne tik savo nuostabia gamta, bet ir neišsemiamais folkloro aruodais: įvairiaspalviais drabužiais, skambiomis dainomis, pasakų ir sakmių gausa, tarmių įvairove, kulinariniu paveldu, kai kuriais gyvensenos ir elgsenos bruožais. Ši įvairovė ypač ryškiai atsispindi etnografiniuose regionuose.
Lietuvoje istoriškai susiformavo penkios etnografinės sritys: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Mažoji Lietuva. Deja, Lietuvos etnografiniai regionai yra tik istorinis ir kultūrinis palikimas, Europos Sąjungoje Lietuva pristatoma kaip vienas etnografinis regionas, nors kaimynai latviai ir lenkai jau seniai prisistato kaip šalys, turinčios kelis savitus etnografinius regionus.
Pasak Etninės kultūros globos tarybos specialistės Aukštaitijos regionui ir Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyriausiosios muziejininkės Vitalijos Vasiliauskaitės, Lietuvoje regionų politika plėtojama apskričių principu, o daugelis Europos Sąjungos šalių regioninę politiką plėtoja per istoriškai ir kultūriškai susiformavusius etnografinius regionus. Lietuvoje tai padaryti trukdo ne tik tam tikti nesusikalbėjimai ir ambicijos, bet ir etnografinių regionų nevienodumas. Nors ne kartą aukščiausiuose valdžios sluoksniuose buvo diskutuojama apie regioninę reformą, kad ji galėtų vykti etnografinių regionų principu, tačiau šis klausimas taip ir liko neišspręstas.
„Pagrindinė priežastis, kodėl etnografiniai regionai lieka daugiau kultūrinė sąvoka, tai, kad jie labai nevienodi dydžiu. Pavyzdžiui, Aukštaitijos regionas apima 205 seniūnijas ir 22 savivaldybes, o Mažosios Lietuvos regionas realiai jau yra išnykęs, nes nebėra gyvos nei vakarų žemaičių donininkų, nei lietuvininkų tarmės, nebėra tų Mažosios Lietuvos tradicijų tęsėjų, jų likę tik vienetai“, – „Sekundei“ sakė V. Vasiliauskaitė.
Kiekviena šalis istoriškai susiformavusiems regionams skiria ypatingą dėmesį, kai kuriose jų net įvairūs kelio skiriamieji ženklai pažymėti skirtingo regiono simbolika, o Lietuvoje etnografiniai regionai yra tik kultūrinė sąvoka.
Pamatas, ant kurio augo valstybė
Etnografiniai regionai Lietuvoje susiformavo XIX a. viduryje, tačiau jų šaknys siejamos su gentimis. V. Vasiliauskaitės teigimu, Aukštaitija pirmą kartą paminėta XIII a., Žemaitija – dar anksčiau, o Sūduva – net IV a.
„Mes turime labai seną kultūrinę ir istorinę regionų tradiciją. Nors regionai galutinai susiformavo XIX a. viduryje, istoriškai jie yra labai seni – išaugo iš gentinio palikimo. Regionai taip ryškiai vienas nuo kito skiriasi, nes susiformavo skirtingų genčių pagrindu: žemaičiai – iš kuršių genties, suvalkiečiai – iš sūduvių, aukštaičiai – iš žiemgalių, sėlių, aukštaičių ir lietuvių genčių“, – teigė V. Vasiliauskaitė.
XII–XIII a. gentys, puldinėjamos kryžiuočių ordino, sunyko, bet jų žmonės su savo materialine kultūra ir dvasiniu paveldu integravosi į kuriamą Lietuvos valstybę.
Aukštaitija, didžiausias etnografinis regionas, buvo tas pamatas, ant kurio augo Lietuvos valstybė. Būtent šiose žemėse apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri vėliau tapo galingiausia baltų kunigaikštyste.
Aukštaičių vardas pirmą kartą buvo paminėtas XII a. Petro Dusburgiečio kronikoje. Jis, aprašydamas kryžiuočių kovas su lietuviais, žemes už Nevėžio vadina Aukštaitija, Lietuvos karaliaus žeme. Vytautas Didysis Aukštaitijos vardą aiškino, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu aukščiau nei žemaičių.
Kalbininkai, tokie kaip Zigmantas Zinkevičius, aiškina, jog Aukštaitijos pavadinimas susijęs su Neries ir Nemuno upių aukštupiais, kad būtent šiose žemėse išteka abi upės. Tik XV a. Aukštaitijos vardas Lietuvos administracinėje struktūroje visiškai sunyko ir Aukštaitija imta vadinti tiesiog Lietuva.
Turi dvi sostines
Archeologų duomenimis, aukštaičių gyvenama sritis VI – XII a. beveik sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros teritorija. Aukštaitijos krašto branduolys buvo Vilniaus–Ašmenos aukštumos, Nalšios ir Deltuvos žemės. Šiauriau Pasvalio, Svėdasų, Utenos ir Salako gyveno sėliai, už Mūšos upės – žiemgaliai, tačiau pralaimėję kovose su Livonijos ordinu, neteko savo etniškumo ir galiausiai ištirpo aukštaičiuose.
Istorinė Aukštaitija, arba „tikroji Lietuva“, buvo viena iš keturių pagrindinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalių.
Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etninės kultūros įvairove, nes yra paveldėjusi didelių etninių darinių palikimą. Savitumus lėmė ir ankstyvi kultūriniai ryšiai su rytų slavais.
Dabar dėl Aukštaitijos sostinės vardo varžosi du miestai – Panevėžys ir Utena. Panevėžys, nuo XVI a. tapęs administraciniu centru, iki šiol yra vienas didžiausių Šiaurės Lietuvos miestų. Esantis patogioje geografinėje padėtyje Panevėžys turi ekonominiu, kultūriniu bei švietimo požiūriu regioną organizuojančią reikšmę.
Pasak muziejininkės, Panevėžyje ir rajone gyvena beveik ketvirtadalis Aukštaitijos regiono gyventojų, o Utenoje – tik 1 procentas. Tačiau Utena pasižymi stipria aukštaitiška savimone ir pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 300 metų anksčiau nei Panevėžys.
„Ką vadinti Aukštaitijos sostine, yra daugiau diskusijų ir susitarimo reikalas. Aukštaitijos regionas yra labai didelis, todėl kultūriškai skyla į dvi dalis. Galima sakyti, kad mes turime dvipolį – dvi sostines. Utena yra daugiau Rytų Aukštaitijos sostinė, o Panevėžys – Šiaurės“, – teigė V. Vasiliauskaitė.
Vytis ir angelai
Aukštaitijos herbas ir vėliava Lietuvos heraldikos komisijos buvo patvirtinti palyginti neseniai, 2006 m. Jie sukurti remiantis Žygimanto Augusto laikų Lietuvos mažuoju antspaudu.
Pasak V. Vasiliauskaitės, nors oficialiai šie heraldiniai ženklai buvo patvirtinti prieš beveik septynerius metus, jų ištakos siekia labai senus laikus. Vytis yra svarbus valstybingumą liudijantis ženklas visiems šiuose kraštuose gyvenantiems žmonėms. Raudona jo spalva simbolizuoja gyvybę, meilę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują, o sidabrinė – kilnumą, sąžiningumą, dorą.
„Kada buvo svarstoma, kokius heraldinius ženklus pasirinkti Aukštaitijos regionui, ne veltui sustota prie Vyčio. Ženklo, kuris labai svarbus šitame krašte gyvenusiems žmonėms – lietuvių ir aukštaičių gentims, davusioms pagrindą ir lietuvių valstybei“, – sakė V. Vasiliauskaitė.
Aukštaitijos herbą laiko angelai. Anot muziejininkės, toks įvaizdis pasirinktas neatsitiktinai. Angelai – krikščionybės simbolis, krikščionybė Lietuvoje prasidėjo būtent nuo Aukštaitijos – Jogaila krikštą pradėjo į rytus nuo Vilniaus. Angelai taip pat yra gynėjai, saugotojai.
„Sąmoningai buvo ieškoma panašumų į Lietuvos valstybės herbą. Dėl vyčio nekilo jokių abejonių, tik dėl herbo laikytojų – angelų kilo nemažai diskusijų. Vytis yra kaip valstybingumo ženklas, karys, kuris gynė ir įtvirtino šito krašto būtį, o angelai yra šio krašto dangiškieji palydovai“, – kalbėjo V. Vasiliauskaitė.
Herbo apačioje lotyniškai užrašyta: „Patriam tuam mundum existima“, kuris lietuviškai reiškia „Savo tėvynę laikyk visu pasauliu“, primenant, kad pasaulis prasideda nuo gimtosios žemės.
Ežerų ir kalnų kraštas
Aukštaitija iš kitų etnografinių regionų išsiskiria savo kraštovaizdžiu – čia stūkso ir aukščiausi Lietuvos „kalnai“, ir veriasi žemė, čia daugiausia ežerų. Vakarinė Aukštaitijos dalis plyti vidurio Lietuvos lygumoje, o rytinė yra ežerų, kalvų ir miškų kraštas.
Čia glūdi legendomis apipintos Labanoro, Ažvinčių-Minčios, Šimonių girios, nusėtos pilkapiais, o rytinėje dalyje stūkso aukščiausi Lietuvos „kalnai“: Juozapinė ir Aukštojas. Šiaurės Lietuvoje – priešingai: žemė po kojomis veriasi.
Pasvalio ir Biržų kraštai garsėja ne tik aludariais, bet ir įvairiomis karstinėmis įgriuvomis. Aukštaičių aukštumoje susidarė ištisi ežerynai: Molėtų, Dubingių, Zarasų. Čia telkšo didžiausi, giliausi ir ilgiausi ežerai šalyje.
Nuo Ladakalnio, ant kurio kadaise galbūt aukota deivei Ladai, atsiveria šešių ežerų akys. Luokesų ežeras slepia prieš 250 metų ant vandens stovėjusių gyvenviečių paslaptį. Tačiau dar įdomesnė šio ežero paslaptis – čia gyvenusios mergos-raganos. Tai pusiau žuvys, pusiau moterys, kurių dainavimą išgirdęs žmogus mirštąs.
Nė vienas akmuo Lietuvoje negali lygintis su Puntuku. Tačiau ne mažiau įdomūs Aukštaitijoje gulintys akmenys, vadinami mokais. Jie gali judėti iš vietos į vietą, moka plaukti, sugeba kalbėti, turi jausmus, o svarbiausia – jie turi ypatingą žinojimo galią ir gali pasidalinti su tais, kurie geba tinkamai to paprašyti.
„Dar vieni ypatingi aukštaičių akmenys – šiaurinėje ir vakarinėje Aukštaitijoje paplitę smailiadugniai dubenuoti akmenys, vadinami aukštaitiškais aukurais. Vaizduotę kaitina Kukaveičio vietovė Deltuvos apylinkėse – čia pagal senovinius papročius buvo iškilmingai deginami didikų bei kunigaikščių palaikai“, – pasakojo V. Vasiliauskaitė.
Jos teigimu, visi Aukštaitijos dvarai ir pilys, miestai ir miesteliai, bažnyčios ir vienuolynai saugo savo istoriją. Bene pats žinomiausias Aukštaitijos krašto pasididžiavimas – seniausias Lietuvoje Stelmužės ąžuolas.
Todėl ne veltui sakoma, kad vaizdinga gamta sukūrė ir linksmą aukštaičių būdą, o Aukštaitija dar vadinama poetų ir pasakininkų kraštu. Regionas išsiskiria savitomis senovinėmis giesmėmis, išlaikiusiomis archajišką muzikinę ir poetinę formą,– sutartinėmis, kurios pripažintos unikaliu tradicinės muzikos fenomenu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. 2010 m. sutartinės įtrauktos į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Aukštaitija nuo kitų etnografinių regionų skiriasi savo etnoarchitektūra. Žmonės čia gyveno vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose – ūlyčiose. Jose gyvenamieji namai galais išrikiuoti pagal kelią, o ūkiniai pastatai – sustatyti kiemo gilumoje. Kluonai – kitos kelio pusės rėžiuose.
Reta aukštaitiška sodyba neturėjo pirtelės, kuri buvo naudojama ne tik maudynėms ar mėsai rūkyti, bet ir įvairiems šeimos ritualams. Ir dabar dar Aukštaitijos regioniniame parke yra išlikę apie 40 tokių kaimų. Šiaurės rytinėje dalyje esama ir kupetinių kaimų, vadinamų salomis.
„Aukštaitiški namai išsiskyrė savo puošnumu: su langinėmis, gonkais, kurie būdavo išpuošti įvairiausiais ornamentais. O tarp gatvės ir namo būtinai paliekama vietos gėlių darželiui. Taip pat būdingi labai aukšti, puošnūs, turtingos ornamentikos aukštaitiški kryžiai, tik šiame regione sutinkami trijų pakopų stogastulpiai“, – pasakojo V. Vasiliauskaitė.
Puošti aukštaičiai mėgo ne tik savo namus, bet ir patys. Tai atspindi ir tradiciniai aukštaitiški drabužiai. Aukštaitijos moterų drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį kelia baltų lino audinių daugybė ir viduramžius primenantys nuometai, kuriuos ištekėjusios moterys ryšėdavo dar XX a. viduryje. Išskirtinis aukštaitiškų drabužių bruožas – lininiai drabužiai iki pat XX a. pradžios vis dar puošti vien tik įaustais raudonų siūlų – žičkų – geometriniais ornamentais.
Ypač puošnios buvo aukštaičių liemenės, jas siuvo iš brangių audinių: brokato, šilko, aksomo, rečiau – iš namie austų. Merginos puošėsi karūnėlėmis ir galionais, kurių galus užpakalyje sukryžiuodavo, o prisegti platūs raštuoti šilko kaspinai gražiai krisdavo ant nugaros. Aukštaitės mėgdavo puoštis sidabriniais karoliais.
Turtingas kulinarinis paveldas
Aukštaitija jau nuo seno garsėja kaip aludarių kraštas, kur alaus gaminimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Aukštaičių kulinarinis paveldas yra labai turtingas.
Šį kraštą reprezentuojantys valgiai – blynai ir virtiniai. Tikrieji aukštaitiški blynai yra paliepsniai, kurie kepami ant žarijų, tokiu būdu iš karto kepa abi pusės. Kitas aukštaitiškų blynų receptas – rauginti blynai. Jie užmaišomi iš vakaro, būtinai įtarkuojama bulvių. Po skerstuvių kepami kraujiniai blynai – į ruginę tešlą įmaišoma kraujo.
Labai mėgstami ir virtiniai – miltinės tešlos kukuliai su įdaru. Taip pat ir kakorai, kurie vis kitam Aukštaitijos pakrašty vis kitokie, bet pagrindas – virtos ir sutrintos bulvės bei miltai. Prie šių ir kitų patiekalų aukštaičiai pateikia daugybę dažinių: taukinį, kruopinį, bulvinį, kopūstinį, burokinį, kiaušininį, miltinį.
Lina DRANSEIKAITĖ
