Septynias dienas Panevėžio apskričiai vadovaujanti “valstietė” Gema Umbrasienė jau įprato prie naujojo darbo specifikos: dabar po jos sparnu – ne tik miesto, bet ir visos apskrities džiaugsmai, rūpesčiai, skauduliai. Pareigos šios moters būdo dar nespėjo pakeisti – tuo įsitikino “Sekundės” korespondentai, penktadienio rytą pravėrę jos kabineto duris. Šiltas žvilgsnis, nuoširdi šypsena ir nesuvaidintas atvirumas – šie G.Umbrasienės bruožai panevėžiečius žavėjo jai tapus pirmąja miesto mere, padėjo pelnyti miestelėnų pasitikėjimą būnant Savivaldybės tarybos nare.
Kelios minutės fotosesijai (ją ponia Gema kaip įmanydama stengėsi sutrumpinti su tik moterims būdinga diplomatija ir įtaiga primindama fotografui apie auštančią kavą) ir ilgas pokalbis: apie vaikystę, geometriją, salotinį moskvičių, meilę, karjerą, laimę ir grožį.
“Ko nenorėjau, tą ir gavau”
“Tėvams rūpesčių nekėliau, buvau geras vaikas”,- rankomis skėstelėjo G.Umbrasienė, paprašyta prisiminti vaikystės išdaigas. Jai, tėvų vienturtei, meilės netrūko, tačiau, kaip pasakoja ponia Gema, visa kita buvo palikta jos atsakomybei ir supratingumui: “Tėvai – paprasti darbininkai, dirbti jiems teko daug, nebuvo laiko rūpintis mano auklėjimu”.
Iš kūdikystės nuotraukų žvelgia pūstažandė, didžiaakė mergytė, tvirtai įsikibusi į lovelės kraštą. “Anksti pradėjau vaikščioti, o polinkis į pilnumą, matyt, iš kūdikystės”,- taip vieną pirmųjų savo vaikystės nuotraukų komentavo apskrities viršininkė.
Savo nepalenkiamą ir tvirtą charakterį mažoji Gemutė parodė, kai jai sukako šešeri – rugsėjo 1-ąją šiek tiek vyresni kaimynų vaikai skubėjo į pirmąją klasę. Nebegalėdama sustabdyti šešiametės upeliais srūvančių ašarų, mama, vedina apsiašarojusia dukra, pravėrė pirmos klasės duris. “Mokytoja pasitaikė supratinga. Mamai davė praktišką patarimą: “Tegul ateina. Uniformos nepirkite. Pabus porą savaičių, pasiklausys, kai nusibos, pasiimsite”,- apie neįprastą mokslų pradžią pasakojo G.Umbrasienė. Geroji mokytoja, kaip ją vadina apskrities vadovė, buvo neteisi. Nenusibodo. “Pirkite uniformą”,- vėl patarė pedagogė. Būtent tada gimė pirmoji ponios Gemos svajonė – užaugusi ji save įsivaizdavo tik mokytoja – tokia pat gera ir supratinga, kaip toji – neatstūmusi besiaikštijančios šešiametės.
Valdininkė neslėpė: mokslo šaknys nebuvo saldžios – pažymių knygelėje šalia labai gerų pažymių įsisukdavo ir dvejetų, tačiau matematikoje ji buvo nepralenkiama, o geometrijos teoremas krimto tarsi riešutus. “Už klasės draugus darydavau geometrijos namų darbus. Atsidėkodami jie tvarkydavo mano rašomąjį stalą”,- šypsojosi moksleiviškus laikus prisiminusi G.Umbrasienė. Puikus tiksliųjų mokslų išmanymas neleido išsipildyti dar vienai apskrities viršininkės svajonei – tapti žurnaliste. “Tvirtai tikėjau, kad būsiu žurnalistė, tik su šia profesija susietą mano gyvenimą matė ir aplinkiniai”,- sakė “Sekundės” pašnekovė. Ji pasirinko ekonomiką: ten pirmasis stojamasis egzaminas – iš tiksliųjų mokslų.
Beje, tai – ne vienintelės sudužusios G.Umbrasienės svajonės. Likimas ir toliau kvatojosi jai į veidą. “Augau Šiauliuose. Dažnai tekdavo praeiti pro mėsos kombinatą. Kiekvieną kartą eidama pro šį pastatą mintyse sau kartojau: “Čia niekada nedirbsiu”. Tokios pačios mintys lįsdavo į galvą einant pro tuometį vykdomojo komiteto pastatą. Buvau įsikalusi: čia mano kojos nebus. Ir dar. Buvau nusprendusi, kad mano pirmas automobilis bus tik, kaip man tada atrodė, prašmatnios vyšninės spalvos. Ką jūs manot? Ko labai nenorėjau – tą ir gavau”,- apie likimo akibrokštus nebesulaikydama juoko kalbėjo ponia Gema. Juokai menki – pirmoji jos darbovietė – mėsos kombinatas. Vėliau jai teko dirbti… vykdomajame komitete. Tačiau bene daugiausia realybė pakoregavo valdininkės apmąstymus apie “prašmatnios” spalvos mašiną – vietoj sapnuose matyto vyšninio limuzino teko vairuoti salotinį moskvičių. “Viso to nepavadinčiau svajonėmis. Tai – mano nuostatos. Ir jos sugriuvo. Neneigsiu – tam tikro blaškymosi mano gyvenime buvo, nes jis susidėdavo iš vidutinės trukmės planų. Tai – gyvenimas su šuoliuojančiais tikslais. Amžius daro savo ir viskas stojo į savo vietas”,- sakė apskrities vadovė.
Šeima ir karjera – tik kartu
G.Umbrasienei neteko spręsti dilemos ką pasirinkti – šeimą ar karjerą. “Nereikia rinktis. Tai puikiausiai suderinama. Yra vienas “bet”. Moterims būdingas maksimalizmas. Tai susiję su atsakomybe. Labai dažnai tas maksimalizmas atsisuka prieš pačias moteris ir prieš vaikus”,- įsitikinusi “Sekundės” pašnekovė. Jos nuomone, meilė nėra nuolatinė globa ir nuolatinis artimų žmonių gyvenimo reguliavimas. Jei motina meilę vaikui įsivaizduoją kaip nuolatinę globą, užaugę jie tai vertina kaip nelaisvę. Būtent šiais kriterijais vadovaudamasi ponia Gema auklėja dvylikametį sūnų Arūną. “Jis turi mokėti pasirūpinti savimi, jei atsitiktų taip, kad manęs nebebūtų”,- mano G.Umbrasienė. Sūnus, anot jos, žino – mama jį stebi, tačiau sprendimus priimti turi jis pats.
Kalbai pakrypus apie ponios Gemos sutuoktinį, ji ilgai rinko tinkamiausius žodžius jų tarpusavio santykiams apibūdinti. “Mes susipažinome tautinio atgimimo laikais. Girdėdama jo sakomas mintis supratau: mes labai panašus. Jis labai dažnai pasako tai, apie ką galvoju. Todėl daugelį dalykų mes jaučiame kaip savaime suprantamus, kuriems nereikalingi žodžiai”,- kalbėjo G.Umbrasienė.
Ji nė nebandė slėpti: kiekvienos jos naujos pareigos – visų pirma nedidelis stresas šeimai. Tačiau būtent šeima – vyras, sūnus ir motina – didžiausi padėjėjai ir rėmėjai. “Štai kad ir ketvirtadienio vakarą – susėdome visi vakarienės. Buvau pavargusi. Atsikėlusi nuo stalo apie indus nebegalvojau, nors šiaip man dažniausiai tenka juos plauti”,- apie mielą, šiluma užliejantį šeimos dėmesio ženklą papasakojo “Sekundės” pašnekovė.
Šeima turi tradiciją – švenčiami visų gimtadieniai. “Tiesiog skanus maistas, šampanas, dovanos”,- taip šeimos šventes apibūdino valdininkė. Tiesa, virtuvę ji užleidusi savo mamai. “Savaitgaliais ir aš gaminu. Labiausiai sekasi ruošti mišraines – mėgstu maišyti daug produktu. Mano darbas – patiekalus papuošti”,- savo kulinarinius sugebėjimus atskleidė ponia Gema. Jai dažniausiai namuose patikimas darbų baras – neplauti indai ir dulkės (“Skalbia mašina”,- juokdamasi atsiduso apskrities viršininkė).
Kolekcionavo “paslaptis”
Su reikalais į apskrities viršininkę besikreipiantys interesantai gali pamanyti, kad ji tik principinga ir profesionali valdininkė, dieną naktį mąstanti apie valstybinės svarbos reikalus. Ponios Gemos pomėgių spektras – toks platus, kad galėtų būti atskiro pasakojimo tema. Dar visai neseniai drabužius ji siūdinosi pati. “Esu ne pati prasčiausia mezgėja. Sūnus nešiojo tik mano megztus megztinius. Dabar megzti jam reikia mažiau – mamos darbo megztiniu sunku apvilkti”,- pasakojo apskrities vadovė. Tai – ne visi ponios Gemos talentai. Ji – puikiai neria vąšeliu, netgi audžia tautines juostas. “Kitos moterys megzdamos ramina nervus, o man šis procesas reiškia visai ką kita – paėmusi į rankas virbalus jaučiuosi labai arti laimės būsenos”,- tvirtino talentinga moteris.
Prabilus apie kolekcijas, neliko neužmiršta pirmoji ir pati įspūdingiausia G.Umbrasienės kolekcija, tiesa, ji – po žeme. “Mano vaikystėje buvo populiaru po žeme užkasti stiklo šukę su po ja padėtu saldainio popierėliu”,- mintyse vėl į vaikystę sugrįžo valdininkė. Įtempus atminti, pavyko atgaminti, kad užkastasis “inkliuzas” buvo vadinamas paslaptimi. “Išrausėme visą žemę apie mūsų daugiabutį. “Paslaptis” užkasinėjome visur, kur tik buvo nors menkiausias žemės lopinėlis”,- juokėsi prisiminusi savo pirmąją kolekciją G.Umbrasienė.
Dabar jos namuose apstu varpelių. Varpelius draugai ir kolegos apskrities viršininkei parveža iš tolimiausių šalių, be jų iš kelionių negrįžta ir pati. “Kai kolegė paklausė, ką iš Ispanijos parvežti lauktuvių, daug nemąsčiusi atsakiau, kad varpelį. Pridariau jai rūpesčių. Pasirodo, Ispanijoje jai nepavyko atrasti mano pageidauto suvenyro. Teko kirsti Portugalijos sieną vien tam, kad išpildytų mano norą. Tai yra mano keistenybė – dievinu liepsną, ugnį, žvakes ir varpelius”,- pasakojo ponia Gema. Tuoj pat ji suabejojo, ar tai ir yra tikroji kolekcija, nes vertingų daiktų, paveikslų nerenkanti.
Senti smagu
Pasakojimas apie G.Umbrasienę būtų tikrai nieko vertas, jei liktų nepaminėta dar viena, kol kas neįgyvendinta jos nuostata. Prabilus apie moteriškus dalykus – drabužius, parduotuves, moteriško žavesio paslaptis – ponia Gema atvirai dėstė: žavisi moterimis, kurios moka rūpintis savo išvaizda. Kritika sau pačiai buvo itin žiauri ir negailestinga: “Aš to nemoku”. “Man visada buvo galvosūkis, kaip moteris net be veidrodėlio per keletą sekundžių sugeba pasiryškinti lūpas ir akis”,- šypsojosi apskrities viršininkė. Ji tvirtino jau ne vieną kartą sau pasižadėjusi išmokti gražiai atrodyti, tačiau laiko šiam siekiui įgyvendinti vis neatsirasdavo. “Vis pagalvoju – iš ryto ilgai reikės stovėti prie veidrodžio, visą dieną sekti, kad “nupieštas” veidas neprarastų estetinio vaizdo, rankos ir nusvyra. Tačiau šį kartą kelio nebus – aš tikrai šito išmoksiu”,- kaip kirviu nukirto valdininkė ir čia pat gardžiai nusijuokė iš savo pasiryžimo.
Keturiasdešimt šešerių metų apskrities vadovė ne iš tų moterų, kurioms pokalbis apie amžių – tabu. “Man smagu senti. Mano amžiaus žmonės šį procesą šiek tiek dramatizuoja. Aš laukiu savo gimtadienių”,- sakė po Avino ženklu gimusi ponia Gema.
Laimės apibrėžimo nėra
Į klausimą “Ar laiminga?” G.Umbrasienė teigė negalinti atsakyti vienu sakiniu. “Niekas nežino, kas yra laimė – būsena, jausmas?”- įsitikinusi “Sekundės” pašnekovė. Bandančiai padėti korespondentei prabilus apie mylinčią šeimą ir suprantančius draugus, ponia Gema pritarė – ji turinti draugų – tų, tikrųjų. “Jau išmokau atskirti draugus nuo gerų pažįstamų. Tai, kas atsiranda ir išnyksta kartu su pareigomis, nėra draugai. Draugai – tie žmonės, prieš kuriuos aš galiu pasirodyti negraži, apsiverkusi, galiu pasipasakoti bėdas. Su draugu galima kalbėti ar tiesiog kartu patylėti. Tokių žmonių nėra daug”,- nuoširdžiai kalbėjo G.Umbrasienė. Dar kelias minutes bandanti aiškintis laimės sąvoką valdininkė nusprendė: net ir laimingu save vadinantis žmogus išgyvena juodų dienų. “Į laimę einama visą gyvenimą. Jei taip, ji – tikslas, kurio reikia siekti”,- laimės formulę išsivedė apskrities vadovė.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
