82 metų biržietis, Nausėdžių kaimo gyventojas Kostas Viederis įrodė, kad nei liga, nei amžius negali būti riba kūrybai. Kolūkio laikais mechanizatoriumi, kombainininku dirbęs, vėliau pirmasis ūkininkauti išėjęs rašytojas vieną paskui kitą leidžia romanus.
82 metų biržietis K. Viederis, kolūkio laikais dirbęs mechanizatoriumi, vėliau išėjęs ūkininkauti, vieną paskui kitą leidžia romanus. A. Bankauskaitės nuotr.
Rašo jis ir naktį, ir dieną. Net ir ligoninės sienos neatima kūrybinių minčių, priešingai – kai laša lašinė, K. Viederis dėlioja mintis galvoje, vėliau jas užrašo į sąsiuvinį.
Toje pačioje palatoje gulintys vyrai sako, kad K. Viederis protingiausias iš visų čia gulinčiųjų. „Jis rašo ir rašo, pasivaikščioja dešimt minučių ir vėl rašo. O atmintis jo kokia… pripasakojo mums įvairiausių istorijų. Mes kartais neatsimenam, ką veikėm vakar, o Kostas viską gali papasakoti minučių tikslumu, net ir tuos dalykus, kurie vyko prieš daugelį metų“, – „Sekundei“ tvirtino palatos draugai.
Patirtį perdavė herojams
Keturių knygų autorius sako, kad įkopus į devintą dešimtmetį ne vėlu papasakoti prisiminimus.
„Esu tik mažamokslis, visą gyvenimą mėžęs mėšlą bei aręs su vikšriniu traktoriumi. Armijoje tarnaudamas iš nuobodumo parašiau kelis eilėraščius. Tarybiniais metais reikėjo viską išversti į rusų kalbą, o aš rusiškai nemokėjau, taip ir pasibaigė mano kūryba. Dabar rašau tam, kad jaunimas žinotų, kaip gyveno paprasti kaimo žmonės, kaip mylėjo ir neapkentė, kaip sunkiai jie dirbo, nepaisant to, buvo samdiniai ar šeimininkai. Dabartinė karta nebežino, kaip šieną, rugius pjovė dalgiais ir arklinėmis mašinomis, kaip juos rišo į pėdus ir statė gubas. Kaip mirus kaimynui vakarais eidavo giedoti, kaip eidami į laidotuves ar vestuves nešėsi po raguolį pyrago. Bet turėjo savo įstatymus ir už jų peržengimą skaudžiai bausdavo – tiek morališkai, tiek materialiai. Ir kiek gerų idėjų ir siekių sugriovė vėliau prasidėjęs karas, kiek mums kainavo tas žodis „laisvė“, – sako K. Viederis.
Autorius knygose asmeninius išgyvenimus pateikia per savo herojų likimus.
„Viską suplakiau į vieną dubenį ir išdalijau veikėjams“, – teigė rašytojas.
Jo istorijos labai įvairios, nuo karo metų baimės iki meilės scenų, kurias autorius piešia labai subtiliai ir diskretiškai. Be to, romanuose netrūksta tokių posakių, kaip „Viena ranka žegnojasi, kita – velniui užpakalį kaso“, „Labanakt, saldžių sapnų ir ramių blusų“, bei kitų.
Užtrenkė duris
Kalbėdamas apie savo knygas, K. Viederis sako turėjęs sumanymą išleisti tik vieną. Prieš kelerius metus jis 400 egzempliorių tiražu išleido knygą „Nausėdžiai audroje“. Joje autorius pasakoja apie senuosius gyventojus, kolūkį, tremties baisumus. Po didelio populiarumo sulaukusios knygos rašytojas ėmėsi trijų dalių romano „Vienos klaidos kaina“. Bet ir čia dar ne pabaiga – jis jau kuria ketvirtąjį romaną argumentuodamas, kad kitaip dalies veikėjų likimai taip ir liks neaiškūs.
„Nežinau, ką daryti, vienas žmogus pažadėjo padėti išleisti knygą, bet nesu tikras, kad taip ir bus.
Pavargau prašyti žmonių išmaldos. Ėjau per įmones, maniau, kad ten susirinksiu pinigų leidybai. O jie sako, jei ateitum prašyti duonos – tai būtų, bet knygoms pinigų neturim. Kitoje vietoje mane nuo galvos iki kojų apžiūrėjo ir atrėžė, kad su tokiais neprasidės. Trenkiau durimis ir išėjau“, – prisimena K. Viederis.
Senjoras pasakoja, kad vieną knygą išleido iš savo lėšų – tūkstantį eurų kainavęs malonumas antrą kartą būtų per brangus.
„Buvo žmonių, kurie man padėjo, suprato ir palaikė. Jų dėka dalis knygų pasiekė bibliotekų, knygynų lentynas. Dalis iškeliavo teisiai į skaitytojų rankas. Dabar tik likimas parodys, ar ketvirtoji romano dalis išvys dienos šviesą“, – kalbėjo K. Viederis.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
Manau labai praverstų lenta, kokios naudojamos darbų planavimui kad prisegtų netikėtai kilusias ir ant popierėlio užrašytas mintis, kurias vėliau suguldytų į rišlų tekstą užrašuose. Tiesa, tokios knygos netampa bestseleriais, tačiau juk jos tikros, iš tikrų patyrimų. Neteko net girdėti, būtinai paieškosiu knygyne.