Jaunąsias kūrėjas Rusnę Tauraitę ir Viką Zemeliauskaitę pastebėjo ištikimoji projekto ambasadorė – mokytoja Virginija Milaševičienė. Skaitykime!
Rusnė Tauraitė (12 kl.)
„Rusnė prabyla į skaitytoją tyliai parašytomis eilėmis. Ji gyvena ir kuria tyliai. Jos nuomone, teisingai ir tyliai kalbėti – tai atverti širdį, leisti prie jos prieiti kitiems. Būdama gana uždaro būdo, gana paslaptinga jaunoji kūrėja savo poezijos posmuose atskleidžia vaizdų ir jausmų pasaulį. Koks jis?“ – mokytoja Virginija Milaševičienė.
***
Šalta pavasario naktis
Mėnesienos apšviesta
Prabėga mintis
Šalta pavasario naktis
Tai žiemos baigtis
Laiko pakviesta
Šalta pavasario naktis
Mėnesienos apšviesta
***
Baltai nuspalvinti laukai
Skverbiasi saulės šviesa
Vėjo taršomi plaukai
Baigiasi nakties tamsa
***
Žibančios akys
Laimės lašų pilnos
Pradingo tamsa
***
Šaltų akių žvilgsnis duria
Mano artimą ateitį buria
Kas sparnus išskleis?
Kas draugus iškeis?
Žynės išmintis stebina
Mano pasaulį drebina
Iškrito korta iš rankos
Lyg atsivėrė lankos
***
Iš lėto leidžiasi saulė
Dangus pilnas spalvų
Mėnulio kaukė
Iš lėto leidžiasi saulė
Tai lyg apgaulė
Slepiasi už kalvų
Iš lėto leidžiasi saulė
Dangus pilnas spalvų
Vika Zemeliauskaitė (12 kl.)
„Vika – bandanti poetė, liudijanti savo posmais, kad bręsta talentas. Negaliu nepastebėti, kad eilėse daug gaivios šilumos, tikro jausmo kibirkštėlių, iš širdies trykštančio noro apdainuoti savitai suprastą tikrovę. Tegu tai bus persunkta literatūriniu nerimu, kuris neleis išblėsti kūrybos kibirkštėlei, galinčiai įžiebti didelę ugnį. Kas žino, kada ta ugnis suliepsnos?“ – mokytoja Virginija Milaševičienė.
Istorija
Begalė žvilgsnių, karčių, tvirtai įbestų,
O mes šliaužėme savu unikaliu keliu.
Nesibaigiamai trūkčiojantis akių raumuo
Spurdėjo, iki kol atėjo mudviejų ruduo.
Lemtingą vakarą tavo ,,audinėje“
Verkiau savo krūtinės viduje
Ir viskas pakrypo tokia linkme,
Jog likimas vėl sulipdė drauge.
Vilnius, Anykščiai, Pakruojis bei Šiauliai…
Svarbiausia – Palanga – mūsų jausmų atgaiva.
Pavasaris. Miškai, tiltai ir ilgiausios magistralės
Išdidžiai dera prie naujai atgimusios meilės.
O viskas prasidėjo tik nuo naujokės,
Kurios paakiai buvo kaip žibuoklės
Bei jos būsimos didžiausios stiprybės –
Gamtos ir jausmų ryšio būtybės.
Pasiūlymas
Ar man gaila praverktų akių?
Ar gaila bemiegių mūsų naktų?
Kai buvo tiek žvilgsnių piktų,
Bet mes ėjome savu keliu.
Man negaila daugiau nieko,
Ar reikėjo man to miego?
Nesigailiu nė vieno rimo,
Po kurio neradom ritmo.
Pažvelki, ar tu nori šito?
Juk viskas taip pat išliko.
Ant mūsų numylėto tilto
Pabūkime vienas kito.
Vis ieškome, kas mes esame,
Vis apgalvojame, ką darome.
Geriau numokime į tai ranka,
Pasidžiaukim, ką turime čia.
