Trečią kartą Baltarusijos nacionalinė biblioteka Minske organizavo skaitmeninio meno festivalį-konkursą „Terra Nova“. Antrus metus iš eilės sėkmė jame lydėjo panevėžiečius menininkus. Savo kategorijose pirmojo laipsnio diplomus laimėjo tapytojas, videomeno kūrėjas Andrius Kviliūnas ir fotomenininkas Evaldas Ivanauskas. Pastarasis – jau antrąsyk.
Dėmesys – skaitmeniniam menui
Šiųmetis festivalis ir konkursas „Terra Nova“ sutraukė Lietuvos, Lenkijos, Kinijos, Rusijos, Ukrainos, Izraelio, Norvegijos ir pačios Baltarusijos menininkų darbus. Jų buvo 170. Autoritetingai konkurso komisijai vadovavo garsus baltarusių aktorius ir režisierius Aleksandras Jefremovas. Darbai buvo vertinami septyniose skaitmeninio meno kategorijose. Laureatai paskelbti festivalio uždarymo dieną – sausio 18-ąją.
Panevėžiečio A.Kviliūno videodarbas „XXI a. šv. Steponas“ pirmą vietą užėmė kategorijoje „VideoArt“ (videomenas). Pirma vieta už darbus „Seserys“, „Močiutės pasaka“, „Neramių sapnų laukas“ ir „Narvas“ kategorijoje „Skaitmeninis foto-“ buvo skirta kitam panevėžiečiui – E.Ivanauskui.
Pernai „Sekundė“ rašė apie tuomečio konkurso didžiojo prizo laimėtoją panevėžietį dailininką Ramūną Grikevičių. Tuomet E.Ivanausko skaitmeninių vaizdo kompiliacijų darbai taip pat gavo apdovanojimą – pirmojo laipsnio diplomą „Skaitmeninės grafikos“ kategorijoje.
Matomas kasdien
E.Ivanauskas yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, daugelio tarptautinių konkursų nugalėtojas ir laureatas, nuolatinis parodų dalyvis. Jo darbai publikuoti aibėje Lietuvos ir užsienio leidinių, skirtų fotografijai.
Laimėjęs prestižinio tarptautinio konkurso „Fujifilm European Press Profesional Awards 2006“ apdovanojimą, buvo išrinktas Metų panevėžiečiu meno srityje.
Evaldas dirba dizaineriu reklamos agentūroje, todėl panevėžiečiams dažnai tenka matyti jo kurtus plakatus, iškabas, nedidelius leidinius. Jis yra sukūręs knygų viršelių (pvz., visai serijai E.Malūko romanų), plakatų A.Stonio filmui „Ūkų ūkai“, G.Zubavičiaus trumpo metražo juostai „Gėlės“.
Kai kurias Panevėžio J.Miltinio dramos teatro spektaklių afišas bei programėles taip pat kūrė E.Ivanauskas. Paminėtini reklaminiai spaudiniai ir naujiesiems teatro pastatymams: „Misis Markhem miegamasis“, „Švytinčių burbulų partija“, „Vedybos“. Menininkas prisipažįsta, kad bendrauti su teatralais labai įdomu, o kurti J.Miltinio teatrui – labai artimas širdžiai užsiėmimas.
Baugūs nuotykiai
Įvairiuose konkursuose įvertintiems E.Ivanausko kūriniams būdinga šiurpaus sapno nuotaika. Tačiau kūriniai nėra nemalonūs, priešingai, jų paslaptingumas traukia dar kartą pažvelgti į prieš šimtą metų užfiksuotus žmonių veidus, į tik vakar fotografuotą ir dėl to atpažįstamą, tačiau netikėtai pasikeitusį peizažą.
Fotomenininkas savo personažus nukelia į fantastinį pasaulį, kuriame jie patiria baugų nuotykį. Arba, tiksliau, nuotykį patiria žiūrovas, atsidūręs prie savo vaikystės prisiminimų, fantazijų ir slogučių slenksčio.
Už kičo ribų
Paklaustas, kodėl panevėžiečių vardai nuolat skamba Minske, Evaldas sako, kad iniciatyva priklauso Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus bei „Galerijos XX“ vadovui Tomui Rudokui. Jis palaiko ryšius su Baltarusijos nacionalinės bibliotekos parodų organizatoriumi ir festivalio „Terra Nova“ kuratoriumi Fiodoru Jastrebu. Gavęs pasiūlymą dalyvauti festivalyje Baltarusijoje, T.Rudokas suskubo nusiųsti konkursui panevėžiečių menininkų darbų, ir šis žingsnis pasiteisino.
E.Ivanauskas itin džiaugiasi baltarusių įvertinimu, nes „Terra Nova“ konkurse, pasak jo, nėra įsigalėjęs komercinis skaitmeninis kičas. Kituose tarptautiniuose konkursuose, Evaldo teigimu, dažniausiai orientuojamasi į pritaikomąją, reklaminę fotografiją, o baltarusiams svarbesnis menas.
Kaip to įrodymą fotomenininkas priminė, kad pernai didįjį prizą laimėjo ne „gražūs“ komerciniai darbeliai, o itin saviti R.Grikevičiaus kūriniai. Tas pats ir šiemet – konkurse buvo pastebėta A.Kviliūno kūryba.
Nors ji žiūrovams gali pasirodyti netgi nemaloni, tačiau yra labai savotiška, turi savų idėjų, savitą filosofiją. Be to, patys renginio organizatoriai ir vertinimo komisija – akademinė publika ir jai, be abejo, rūpi ne efektai, o tai, kiek skaitmeninis „produktas“ yra meniškas bei originalus. Tad konkurso lygis aukštas, įvertinimas svarus, ir dėl to kūrėjui ypač malonus.
Žaidimas be taisyklių
E.Ivanauskas daug laiko praleidžia konstruodamas vaizdus. Toks yra spaudos ir vaizdinės reklamos dizainerio darbas. Todėl kyla klausimas, kodėl dalį savo laisvalaikio jis skiria iš pažiūros tokiai pat kaip darbas veiklai.
„Kodėl darau darbus sau? – perklausia fotomenininkas. – Nes tuomet man nereikia pataikauti. Kai gaunu reklaminį užsakymą, labai konkretūs dalykai lemia vaizdinius sprendimus. Jei dirbu su meniniu projektu – knygos viršeliu, teatro afiša ar renginio plakatu, laisvės daugiau, tačiau vis vien yra kažkokie orientyrai, rėmai, reikia įgyvendinti tam tikrus tikslus, užduotis.
O kai darai sau, visuomet gali tikslą pakeisti: pradėti turėdamas vieną, o baigti visai kitaip. Nes tai – visiškai laisvas žaidimas. Beje, kai savo susigalvotų taisyklių laikaisi iki galo, ne visuomet pavyksta geriausias rezultatas. Atvirkščiai – reikia leisti nukrypti nuo to, ką sugalvojai, jeigu, žinoma, matai, kad verta nukrypti. Kūrybos prilyginimas žaidimui yra labai tikslus.“
Įkvepiantys košmariukai
Paklaustas, kas įkvepia kurti būtent tokius kiek baugius, paslaptingus kūrinius, Evaldas nė nemirktelėję atsako: kinas. O po trumpos pauzės prideda: ir literatūra.
Konkrečiai – A.Tarkovskio, D.Linčo filmai. Tačiau fotomenininkas duoda suprasti, jog ne tiek jų turinys, kiek nuotaika, kai kurios detalės, pati atmosfera ir filmo logika gali padėti kuriant.
Kai kalba pakrypsta apie literatūrą, E.Ivanauskas prisipažįsta: „Šiuo metu skaitau F.Dostojevskį. Labai patinka. Patyriau didelį įspūdį, esu labai susižavėjęs ir, ko gero, dar ne kartą grįšiu prie „Demonų“. Tačiau nežinau, ar tai turi įtakos tam, ką darau.
Štai fantastinė, mistinė literatūra patiko ilgai. Tas pats Dž.Tolkienas („Žiedų valdovo“ autorius), Stivenas Kingas… Tiesa, Kingas įdomus tik iki knygos vidurio, – juokiasi Evaldas. – Jis puikiai kuria atmosferą, baimės nuotaiką. Visi tie „fainūs“ košmariukai, pranašingi sapnai, nuojautos, sutapimai, ženklai!.. Bet paskui rašytojas ima aiškinti, kas romane dedasi, ir visas paslaptingumas subyra, nuslopsta.“
„Bloga“ įtaka
Iš dailės kūrėjų Evaldui labai patinka Stasio Eidrigevičiaus darbai.
„Ir tai, ko gero, yra blogai, – svarsto fotomenininkas. – Blogai todėl, kad jo siužetais, jo kūryba labai greitai persiimi. Ir gali atsitikti taip, kad nejučiomis imtum ją kartoti. Nesunku „užsikrėsti“ jo įvaizdžiais, tokio pobūdžio mąstymu apskritai. Pavyzdžiui, daug kas, pamatę mano „Seses“, sako, jog juntama S.Eidrigevičiaus įtaka. Taip pat ir „Narvas“.
Pasak E.Ivanausko, neverta neigti, jog daug kas į jo kūrybą ateina iš vaikystės knygų, iliustruotų S.Eidrigevičiaus. Tos iliustracijos fotomenininkui darė didelį įspūdį: K.Sajos „Už nevarstomų durų“, V.Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“, daugelis V.Žilinskaitės knygų vaikams.
„Tos iliustracijos buvo truputį užburiančios, truputį baugios, truputį paslaptingos, ir nori nenori darė poveikį. Nuo tų iliustracijų būdavo negera, bet negalėdavai jų pamiršti. Vaikams tos iliustracijos – kaip blogas sapnas, – šypsosi Evaldas. – Bet mes su jomis užaugome.“
Muzikos poveikis
„O žinai, kas dar padeda išprovokuoti vaizdinius? – sukrunta Evaldas. – Muzika. Neįsivaizduoju kitokio būdo dirbti, kaip tik užsidėjęs ausines ir paleidęs tai, kas padeda palaikyti vidinę nuotaiką arba sukelia gerą rezonansą vaizdui.
Ko gero, tam tinkamiausia yra „Ambient“ stiliaus muzika, pavyzdžiui, kai kurie Briano Eno albumai. Arba „Black Ambient“ stilius, kurio muzika baugi, lyg iš siaubo filmų. Ta muzikos atmosfera kartais labai padeda kuriant“, – užtikrina fotomenininkas E.Ivanauskas.
Žinojimo ribotumas
Menininkui vienokia ar kitokia nuotaika ateina iš vaikystės ir iš kiek vėlesnių paauglystės, jaunystės laikotarpių.
„Dabar neturiu nieko, kas būtų manyje susiformavę po to, kai sukako trisdešimt metų. Visos būsenos ateina iš ten – iš vaikystės ir paauglystės. Keista, tuomet būdavusius nemalonius vienatvės pojūčius, baimės atspalvius dabar kažkodėl norisi atkartoti. Jie nebeatstumia ir nebebaugina, tiesiog norisi į juos grįžti, ir tiek.
Tos būsenos net nėra neigiamos. Nei vienišumas, nei baimė. Tai būsenos, kurias patyrei, galbūt galima taip pasakyti, „šviežias“. Nes buvai jaunas. Norisi grįžti į save, kai buvai jautresnis aplinkai, pasauliui. Įdomi mechanika išeina: jeigu nori būti jautresnis, įžvalgesnis, turi grįžti į būseną, kai buvai jaunas. Neturi reikšmės, kokia tai buvo būsena, maloni ar nemaloni, tiesiog reikia jos pačios.
Jaunystėje viskas buvo gryniau, tirščiau, įdomiau, plačiau, giliau, erdviau. Grįžęs į jaunystę, atsiriboji nuo „žinojimo“, paaiškinimų, instrukcijų, kuriomis apsiveliame metams bėgant. Tas dabartinis mūsų „žinojimas“ labai riboja, veda į nuobodulį. Nes ir tą žinai, ir aną žinai, ir dar čia nieko naujo nepatyrei…
Galbūt įdomesni darbai man išeitų, jeigu nesigręžiočiau atgal, o bandyčiau būti „šviežias“ dabar. Tačiau esu koks esu, per save neperšoksi.“
Mindaugas JUZOKĖNAS, Sekunde.lt
