Tai, kad ne pirmam rajono merui patarinėjanti Jolita
Neverdauskienė ir vos antras mėnuo Tarybos sekretoriato ryšių su visuomene
skyriaus vadovės pareigas miesto Savivaldybėje einanti Jarda Paukštienė –
netradicinės pašnekovės, buvo galima suprasti jau pokalbio pradžioje.
Nors “Sekundė” su vaikystės draugėmis, šiltų jausmų viena kitai neišbarsčiusiomis per daugybę metų, kalbėjosi pasibaigus jų įtemptai darbo dienai, moterys trykšte tryško energija. Kuklų J.Paukštienės kabinetą miesto Savivaldybėje užliejo šilti prisiminimai, skardus juokas, kaip dažnai būna tik tarp mergaičių. Kalbėta apie viską be tabu: buvo nostalgija jas suvedusiai smėlio dėžei, buvo kvatojimo iki ašarų prisiminus pirmąsias meiles.
“Puiku, kad pasikalbėjome. Nors esame draugės kiek save prisimename, kai kuriuos dalykus sužinojau tik dabar”,- sakė ponia Jolita. Beje, šis kreipinys moterimis nelabai ir tinka – aukštas pareigas užimančios merų patikėtinės nė iš tolo neprimena neprieinamas, išpuoselėtas, garbėtroškas poniutes. “Pareigos netrukdo būti savimi”,- vieningai sutaria draugės.
Pasekė sesių pavyzdžiu
Kada būtent prasidėjo kelis dešimtmečius trunkanti draugystė, moterys tiksliai ir nepamena – gyveno viename name, kartu laiką leido jų vyresnės seserys. “Žaisdavome kartu, ėjome į darželį”,- prisiminimus dėliojo J.Neverdauskienė. “Atsiprašau, aš į darželį nėjau”,- skubėjo pataisyti draugę J.Paukštienė. “Tiesa, tu buvai lepūnėlė”,- valiūkiškai šypsodamasi replikavo rajono mero patarėja. Ponios Jardos akyse tik trumpam šmėstelėjo nuostaba dėl tokio draugės “akibrokšto” ir abi sutartinai nusikvatojo.
Vaikystėje užsimezgusi draugystė nenutrūko ir mokykloje, nesvarbu, kad Jarda buvo vieneriais metais vyresnė. Paaugusios mergaitės tapo nei ugnimi, nei vandeniu neišskiriamos bičiulės. “Vasarą miegodavome balkonuose – visą naktį šūkaudavome viena kitai. Kaip gi kitaip susikalbėsi”,- prisiminusi vėjavaikišką vaikystę šypsojosi J.Paukštienė. “Ne tik šūkaudavome. Saldainius ant siūlo pririšusios siųsdavome. Anksčiau balkonai nebuvo įstiklinti, nežinau, kaip kaimynai ištverdavo mūsų naktinius susirėkavimus”,- sakė J.Neverdauskienė. Tačiau abi sutarė – buvo be galo smagu.
Nusirašinėdama taupė laiką
“Pasakok, kaip nuo manęs nusirašinėjai”,- draugę paragino ponia Jarda. “Tai, kad Jarda mokėsi aukštesnėje klasėje, man buvo labai patogu. Neturiu ko slėpti, nusirašinėdavau nuo jos. Mokytojai to nepastebėjo”,- nusprendė būti iki galo atvira rajono mero patarėja. “Tvarkiau senus sąsiuvinius, ketinau išmesti, Jolita užprotestavo. Negi atsakysi geriausiai draugei”,- atlaidžiai į bičiulės “nuodėmę” žiūrėjo ponia Jarda. Pasak J.Neverdauskienės, labiausiai pravertė Jardos rašiniai: “Tokie darbai užima daug laiko. Geriau jį skirti linksmesniems dalykams. Na, nenusirašydavau pažodžiui, pridėdavau ir savo minčių”,- tikino ponia Jolita. Dėl nusirašinėjimo miesto mero patikėtinė tvirtino nejaučianti nė menkiausios nuoskaudos – ir jai vaikystėje rūpėjo daugiau laiko praleisti su geriausia drauge.
Guodė viena kitos “meiles”
Paauglystė ir atplasnojusi jaunystė dar labiau sutvirtino Jardos ir Jolitos draugystę. “Jolita buvo labai “mandra”, jai joks bernas neįtikdavo. Atstumtieji ateidavo pas mane guostis”,- apie pirmosios meilės paslaptis prabilo J.Paukštienė. “Aš niekada nebuvau “mandra”, kad išranki – pripažįstu. O tavo atstumtų bernų išpažinčių teko ir man klausytis. Vienas nuolat man skųsdavosi, nes buvai ypač aikštinga panelė. Ypač”,- skolinga neliko J.Neverdauskienė. “Nepamenu”,- bandė išsisukti ponia Jarda. “Kaipgi? Tu jį nuolat skriausdavai. Tas, pirmasis…”- nebaigė sakinio rajono mero patarėja. J.Paukštienės sąmoksliška šypsena išdavė: moterys puikiai supranta apie ką kalbama.
Draugės tvirtino, kad pykčių dėl vaikinų tarp jų nebuvo – labai jau skirtingi abiejų skoniai, o pirmosios mokyklinės meilės – nekaltas romantiškas žaidimas, kuris baigėsi nė neprasidėjęs.
Draugės vestuvės – smūgis
Sudužus J.Neverdauskienės svajonei tapti aktore, ją keliai nuvedė į Klaipėdą. Rajono mero patarėja studijavo lietuvių kalbą ir režisūrą. J.Paukštienė pasuko į sostinę, pasirinko bibliotekininkystės studijas. Atrodo, drauges turėjo išskirti atstumas: skirtingi miestai, nauji pažįstami. Tačiau atsitiko kitaip.
“Nuolat važiuodavome viena pas kitą. Jolita – į Vilnių, aš – pas ją į Klaipėdą”,- pasakojo miesto mero patarėja. Ją pas Jolitą traukė Konservatorijos Klaipėdos fakultete tais laikais tvyrojusi meniška dvasia. “Tai buvo nuostabus laikas, Jolitos kurso draugai – meniškos sielos žmonės. Laikas, praleistas pas draugę Klaipėdoje, ir dabar sukelia nostalgiją”,- kalbėjo ponia Jarda. J.Neverdauskienė tuomet nuomojosi butą Klaipėdoje. Iš vėlyvų pasivaikščiojimų sugrįžusias drauges pasitikdavo buto šeimininkas. “Jis dirbo operatoriumi televizijoje. Šio žmogaus pasakyti žodžiai man įstrigo visam gyvenimui. Jis tėviškai mus mokė: merginos, nešvaistykite savo jaunystės – ji tokia trumpa. Vyriškis papasakojo savo pirmos tyros gražios meilės istoriją. Nors nieko neleistino ir nedarėme – buvome labai jaunos, nekaltos, romantiškos, vėjai galvoje. Sutikus gatvėje šio žmogaus nepažinčiau, tačiau jo pamokymai įstrigo giliai į širdį”,- į jaunystę nuklydo J.Paukštienė.
“O man patikdavo lankytis pas Jardą Vilniuje. Sostinę ir pažinau iš šių apsilankymų”,- pasakojo J.Neverdauskienė. Bestudijuojančią ją aplankė pirmoji meilė. “Atvažiuoju pas Jolitą – jos kambaryje sėdi vyras. “Aš išteku. Myliu”,- praneša mano draugė”,- taip apie lemtingus pasikeitimus bičiulės gyvenime sužinojo J.Paukštienė. Jai ši žinia buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, tarsi šaltas dušas. “Pasipiktinau, man buvo keista, kad jinai, šita mažė, išteka”,- juokėsi ponia Jarda.
Beje, kartu dramos studijoje vaidinusios draugės pasakojo, jog Jolitai visuomet tekdavo jaunosios vaidmuo. “Visada svajojau apie šeimą, vaikus”,- prisipažįsta rajono mero patarėja. Buvo vestuvės. Ponia Jarda atsinešė jų nuotrauką – baltu apdaru pasidabinusi nuotaka Jolita ir ji – juodukė pamergė šiek tik sutrikusiu žvilgsniu. “Pamergės “darbas” man nepatiko. Nežinojau, kaip elgtis, ką daryti, nesupratau to vaidmens”,- tokie prisiminimai apie draugės vestuves išliko J.Paukštienės atmintyje. Ji pati iki šiol manė, kad tekėjo nuo draugės vestuvių praėjus bent porai metų. Tačiau besikalbant ir bedėliojant prisiminimus ne be geriausios draugės pagalbos paaiškėjo, kad ponia Jarda savo vestuvėse šoko gerokai anksčiau nei pati buvo įsitikinusi – ponia Jolita savąsias šventė balandį, o jos bičiulė tų pačių metų gruodį. “Tikrai?”- nustebo ponia Jarda. Per kabinetą nuvilnijo draugių juokas: tokie pokalbiai padeda, nusprendė abi.
Atsiranda poreikis susitikti
Sukūrusios šeimas moterys tik šiek tiek atitolo viena nuo kitos. “Visada susitikdavome vienai ar kitai svarbiais gyvenimo momentais. Kai ėjau dirbti rajono mero patarėja, paskambinau Jardai. Ji – jau žinoma televizijos žvaigždė tada mane ramino, kad bijoti nėra ko”,- nuoširdžiu ir daugiau nei žodžiai pasakančiu žvilgsniu į J.Paukštienę pažvelgia J.Neverdauskienė.
“Taip. Pamenu. O aš tada tave drąsinau, sakiau: nėra ko bijoti. Tačiau kai prieš pusantro mėnesio sulaukiau panašaus kvietimo iš miesto mero – iš karto pas Jolitą. Tikrai buvo baisu, ar sugebėsiu. Dabar jau jai teko mane drąsinti”,- apie abiem be galo daug reiškiantį tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą kalbėjo ponia Jarda. Dabar drauges vienija panašus darbas. Jų gyvenimo keliai šiuo metu kaip niekada arti vienas kito. “Pamatysi, baigsime smėlio dėžėje”,- vėl prapliupo kvatoti linksmuolė Jolita.
Per daugybę metų draugės nebuvo susipykusios – žinant moterišką charakterį šitiek laiko trunkančią juodviejų draugystę nedvejojant galima įrašyti į rekordų knygą. Ilgokai sukusios galvas, bandydamos prisiminti, ką bloga viena kitai yra iškrėtusios, moterys tik papurtė galvas – nesantaika jas aplenkė.
“Jolita. Žinau, aš kalta. Pameni tą mėlynąją palaidinę, kurią iš tavęs pasiskolinau dar mokykloje? Aš jos rankovę sudeginau. Bijojau tau pasakyti. Atleisk”,- savo “kaltę” draugei išpažino J.Paukštienė. “Jarda, aš tau atleidžiu”,- bandė išlikti rimta J.Neverdauskienė. Ji draugę nuramino – palaidinę iš jos tada atsiėmė ir nešiojo užlenkusi lygintuvu susvilintą rankovę.
Apie viršininkus nesikalba
Merams viešųjų ryšių klausimais patarinėjančios moterys dabar dažnai susitinka darbo reikalais – bendruose renginiuose. Paklaustos, ar po darbo nepasiguodžia viena kitai savo viršininkais, patarėjos sutartinai papurtė galvas. “Apie “savo” merus nesikalbame. O ir kalbėti nelabai yra ką. “Mano” – pats geriausias”,- tvirtino J.Neverdauskienė. “Nors tu man ir draugė, tačiau šį kartą drąsiai sakau, kad esi neteisi – “manasis” geresnis”,- atsikirto J.Paukštienė. Ji sakė, kad per bendrus renginius stebinti rajono mero patarėjos darbą ir žavisi jos profesionalu. “Aš taip nepadaryčiau”,- mano ponia Jarda.
J.Neverdauskienė įsitikinusi, kad draugė pernelyg ją giria – pati darbuojasi nė kiek ne prasčiau už ją. Dar šiek tiek pasiginčijusios, “kurios” meras geresnis, moterys sutarė – abu puikūs žmonės, vertinantys patarėjų darbą ir neužmirštantys už jį padėkoti. “Galėtų ir nedėkoti, nepriklauso, tačiau nuoširdus įvertinimas tarsi sparnus užaugina – norisi dirbti dar geriau”,- kalbėjo J.Paukštienė.
“Tavo” meras seniau dirba, turi daugiau patirties, rajono vadovas – neseniai šiose pareigose”,- poniai Jardai pagaliau “nusileido” J.Neverdauskienė. Būdama savo srities profesionalė, ji nepamiršo pasveikinti Vito Matuzo, sekmadienį švęsiančio savo gimtadienį. “Linkiu jam didelės sėkmės visur – šeimoje ir darbe”,- sakė ponia Jolita. Moterys netruko išsiaiškinti, kad Povilo Žagunio – rajono mero – gimimo diena rugpjūtį. Kuo rajono galvą nustebins išradingosios bičiulės – lieka paslaptyje.
Kaip sakoma: “Vilką mini, vilkas čia”. J.Paukštienės kabineto duris apie 19 val. pravėrė V.Matuzas. “Ką jūs čia veikiate?”- nustebo moterišką kompaniją aptikęs miesto vadovas. Taip ir nesupratęs, apie ką po darbo plepa puikiai nusiteikusios patarėjos, jis užvėrė duris. Atėjo eilė fotosesijai. Valiūkiškos draugės dar kartą pasirodė nebijančios būti savimi. Ponia Jarda negailėdama pėdkelnių įbrido paskui rajono mero patarėją į baseiną, nors dievagojosi nė už ką to nedarysianti.
Moterys taškėsi vandeniu, o jų skardus juokas aidėjo visoje aikštėje. “Kai perskaičiau, kad naujas pareigas einanti Jarda nesirengia dėvėti tradicinių kostiumėlių, supratau: čia tikrai ji – tokia, kokia buvo visuomet. Nepasikeitė”,- sakė J.Neverdauskienė. Ji ir pati nelabai mėgsta protokolinę aprangą – iš darbo į susitikimą atėjusi rajono mero patarėja mielai rodė jos koją puošiančią grandinėlę. “Išdrįsau užsidėti. Ir nieko. Meras toks tolerantiškas žmogus. Jei ir nepatiks – nepasakys”,- kalbėjo ponia Jolita. Po maudynių fontane, Laisvės aikštėje ant pievelės susėdusios patarėjos vaišinosi J.Neverdauskienės atsivežtomis braškėmis. Šalin nubloškusios stereotipus moterys tiesiog džiaugėsi neįkainojama vertybe – metų išbandymą atlaikiusia draugyste.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
A.Repšio nuotr. J.Neverdauskienės (kairėje) ir J.Paukštienės aukštos pareigos nepakeitė – jos išliko savimi ir nepraleido progos į laisvę išleisti savo tikrąjį “aš”.
