Keliasdešimt kilometrų nuo Panevėžio nutolusi Paberžė – vos kelių namų kaimelis. Tačiau vargu ar rastume kitą tokią vietą, turinčią tiek daug istorijos, gamtos, kultūros ir sakralinių vertybių.
Paberžėje kasmet vyksta gausybė renginių, supažindinančių jaunimą su svarbiausiais Lietuvos istorijos puslapiais. I. Žilėnaitės nuotr.
Sukilimo lopšys
Paberžė garsi ne tik asmenybėmis, bet ir tuo, kad čia įkurtas vienintelis toks Lietuvoje 1863 m. sukilimo muziejus. Tų metų sukilimas prieš caro valdžią daugeliui žinomas tik iš vadovėlių, tačiau šis istorijos puslapis paliko ryškius pėdsakus Paberžėje. Prieš pusantro šimto metų čia prasidėjęs sukilimas davė akstiną ateities kartoms kovoti dėl savo laisvės ir pagrindinių gyvenimo vertybių.
Kaip pasakojo muziejininkė Regina Galvanauskienė, prieš du dešimtmečius naujam gyvenimui prikėlus Paberžės įkūrėjų ir fundatorių baronų Šilingų 1793 m. statytą medinį dvarą, buvo nuspręsta jame įkurti 1863 m. sukilimo muziejų. Būtent Paberžės apylinkėse susiformavo vienas pirmųjų sukilėlių būrių Lietuvos teritorijoje. O jiems vadovavo Paberžėje aštuonerius metus klebonavęs Antanas Mackevičius.
„Caras Aleksandras II siekė sunaikinti Lietuvą, jos valstybingumą, kalbą, tikėjimą. Pasikėsinus į tikėjimą, sukilo ir dvasininkai. Pirmas iš jų Lietuvą ryžosi gelbėti Paberžės klebonas Antanas Mackevičius. Skirtingai nei Lenkijoje, kur sukilimą organizavo dvarininkai, Lietuvoje į jį buvo įtraukti ir valstiečiai.
Jų padėtis buvo itin sunki: panaikinus baudžiavą, valstiečiai buvo palikti be žemės lopinėlio ir jokio pragyvenimo šaltinio. A. Mackevičius, eidamas per žmones, matė, kokia jų beviltiška padėtis, kai vaikai turi dalytis viena duonos riekele“, – kalbėjo muziejininkė.
Žvelgiant iš šių laikų perspektyvos, aišku, kad jėgos buvo nelygios, ir sukilimas buvo pasmerktas žlugti. Nugalėti naujais revolveriais ir durklais aprūpintą caro armiją buvo neįmanoma: prieš 150 tūkst. karių stojo tik 15 tūkst. šakėmis ir dalgiais ginkluotų vyrų. Tačiau visus juos vedė laisvės ir geresnio gyvenimo troškimas.
„Laimėti prieš caro armiją buvo beviltiška, bet didelis patriotizmas, noras kovoti už lietuvybę ir savo valstybę vedė į kovą. Žmonės suprato, kad ant lėkštutės niekas nieko nepadės, viską reikia išsikovoti tik savo jėgomis. Bet pralaimėjimas atnešė daug teigiamų dalykų: kitas kartas įkvėpė drąsiau kovoti už savo laisvę, todėl dabar esame nepriklausomi“, – sakė R. Galvanauskienė.
Atlaikė laiko išbandymus
Muziejaus ekspozicija lankytojus nukelia į sudėtingus ir dramatiškus 1863-iųjų įvykius, leidžia pamatyti ir pajusti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų siekius atkurti Abiejų Tautų Respubliką, ginklo jėga išsivaduoti iš carinės Rusijos gniaužtų. Moderniai ir šiuolaikiškai įrengtos muziejaus erdvės ir ekspozicijos pritraukia nemažai turistų, tačiau dar neseniai dvaras buvo apleistas ir begriūvantis.
Prieš du dešimtmečius naujam gyvenimui prikeltame buvusiame Šilingų dvare dabar įkurtas vienintelis toks muziejus – 1863 m. sukilimo. U. Mikaliūno nuotr.
Numalšinus sukilimą, su sukilėliais ir jų rėmėjais buvo žiauriai susidorota. Paberžės dvarininkas Stanislovas Šilingas, kaip sukilimo rėmėjas, buvo dvylikai metų ištremtas į Sibirą katorgos darbų, o jo dvaras konfiskuotas.
Dvaro valdytoju buvo paskirtas rusų dvarininkas Tichejevas. Išlikę duomenų, kad jis neblogai sutarė su vietos gyventojais, dvare baudžiauninkų vaikams įsteigė pradinę mokyklą, net juos nemokamai maitino. Vėliau dvarą pardavė, bet mokykla dar kurį laiką veikė, kol galiausiai buvo iškelta į artimiausią gyvenvietę, o pastatas paliktas likimo valiai.
Lietuvos klimatas mediniams dvarams nėra palankus, o neprižiūrimi pastatai tiesiog sunyksta. Tačiau Šilingų dvarui pasisekė, mat jame sovietmečiu planavo įsikurti melioratoriai, tad jie uždengė stogą. Nors veiklos jokios nevykdė, tai padėjo išsaugoti šį istorinį paminklą.
„Dar prieš dvidešimt metų dirbome itin baisiomis sąlygomis: be vandens ir kanalizacijos, be šildymo, bet kasmet švęsdavome Vasario 16-ąją. Sėdėdavome su paltais ir gurkšnodavome iš namų atsineštą arbatą, kad nesušaltume. Ir visada prisimindavome, kad sukilėliai ne taip kentėjo, tad mes galime bent taip prisiminti jų vargą“, – sakė R. Galvanauskienė.
Į kovą vedė dvasininkas
Kita muziejininkė – Alina Galvanauskienė, vedžiodama po muziejų, pasakoja, kad neatsitiktinai parinktas raudonos ir baltos spalvų derinys. Balta spalva simbolizuoja susitaikymą su įsigalėjusia sistema, laisvės siekimą mažais žingsneliais, o raudona – nepasitenkinimą carine okupacija ir ruošimąsi ginkluotai kovai.
Kunigas A. Mackevičius, visą savo gyvenimą skiepijęs gėrio, grožio, tikėjimo daigus, suprato, kad gerumu įveikti caro valdžios nepavyks. Todėl pats ėmė ginklą ir iš aplinkinių kaimų surinko 250 vyrų būrį.
Pasak muziejininkės Alinos Galvanauskienės, nors sukilimas buvo pralaimėtas, jis atnešė ir teigiamų dalykų: davė impulsą ateities kartoms kovoti už savo laisvę ir pagrindines gyvenimo vertybes. U. Mikaliūno nuotr.
Jų įkalbinėti nereikėjo: daugelis buvusių baudžiauninkų buvo išvaryti iš dvarų, o be lopinėlio žemės išmaitinti savo šeimų negalėjo. Sukilėlių vadovybė buvo pažadėjusi visiems sukilime dalyvausiantiems žemės.
„Kunigas A. Mackevičius buvo charizmatiška asmenybė. Suburtų sukilėlių neapleido, pats ėmėsi ginklo, o kai nebeliko kam vadovauti, prisiėmė atsakomybę ir tapo vadu.
Sukilimas nenuėjo veltui. Išaugusi nauja karta tęsė tą kovą. A. Mackevičiaus svajonė buvo įgyvendinta – valstiečiams buvo suteikta daugiau laisvių ir teisių. Prakutę jie sugebėjo išmokslinti savo vaikus, o pastarieji jau kitomis priemonėmis siekė Lietuvos nepriklausomybės“, – teigė A. Galvanauskienė.
Tiesa, sukilimo metai, paskui – represijos paliko daugybę skaudulių. Nors moterys sukilime nedalyvavo, joms teko ne ką lengvesnė dalia nei kovojantiems vyrams.
Moterims ne tik vienoms reikėjo rūpintis šeima, bet ir prisitaikyti prie gerokai pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Pavyzdžiui, tik turint caro valdžios leidimą buvo galima nešioti juodus drabužius, mat juoda spalva simbolizuoja gedulą. O už sukilime žuvusiųjų gedėjimą grėsė įvairios represijos, tremtis. Leidimas buvo reikalingas ir pasiramsčiuoti lazda, nes ji buvo laikoma ginklu.
„Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu per sukilimą buvo imtasi represijų ne tik prieš sukilėlius, bet ir jų šeimas, artimuosius. Užtekdavo tamsiu paros metu išeiti į gatvę be žibinto, kad visa šeima būtų ištremta į Sibirą visam likusiam gyvenimui“, – pasakojo A. Galvanauskienė.
Be kalbos ir valstybės
M. Muravjovas pagarsėjo savo žiaurumu, o pagrindinė jo bausmė buvo viešai pakarti žmogų ir taip įbauginti kitus. Dar kitus sukilėlius ir jų šeimas trėmė į atokiausias Rusijos vietas. Dėl žiaurumo M. Muravjovas buvo pramintas Koriku. Sukilimą jam pavyko gana greitai numalšinti, todėl caras jo garbei liepė Vilniaus centre pastatyti paminklą.
Sukilimo muziejuje viena ekspozicijų salė skirta pristatyti dvaro gyvenimą. U. Mikaliūno nuotr.
„M. Muravjovo paminklo pamatus montavo paprasti lietuviai, tad į pamatus jie pripylė taukų ir jais ištepė patį paminklą, o Vilniuje tuo metu buvo labai daug palaidų šunų, tad jie būriais rinkdavosi prie paminklo ir jį dergdavo. Vietiniai ant paminklo pildavo ir valerijonų nuovirą, tad čia pjaudavosi ir katės. Rusai, pamatę, kad jokios garbės paminklas nesulaukia, netrukus jį išardė ir išsivežė“, – kaip lietuviai priešinosi budeliui, atskleidė muziejininkė.
Sukilimo numalšinimo pasekmės buvo itin skaudžios: keturis dešimtmečius buvo uždrausta lietuviška spauda, įvesta rusiška abėcėlė – graždanka. Caro valdžios nepalaikę dvarininkai buvo išvaryti iš savo dvarų, o į jų vietą atkelti rusai, netgi nebeliko Lietuvos vardo – šalis prie Baltijos jūros buvo vadinama tiesiog Vakarų gubernija.
„Sukilimas buvo savotiškas lūžis lietuvių sąmonėje. Iki tol lietuvių kalba ir lietuvybė nebuvo susijusios, o po sukilimo atėjo supratimas, kad lietuviu gali vadintis tik tas, kuris kalba lietuviškai. Todėl uždraudus lietuvišką spaudą lietuviai ima priešintis: slapta vežamos lietuviškos knygos, plinta knygnešystė, daraktorių mokyklos. Kalba tapo lietuviškumo rodikliu“, – pasakojo A. Galvanauskienė.
Šviesos spindulys
1863 m. sukilimo muziejuje galima pamatyti ir Paberžės vėliavą, su kuria sukilėliai išėjo kovoti dėl Lietuvos laisvės. Ją išsiuvinėjo Paberžės dvarininkė Vilhelmina Šilingienė, o patikėta buvo nešti pačiam jauniausiam sukilėliui – vos šešiolikos sulaukusiam Juozui Damalakui. Išliko ir A. Mackevičiaus rašomasis stalas, kėdė, piniginė, krepšys.
„A. Mackevičius nebuvo baigęs jokių karo mokslų, karo stovyklose jam teko tik kiek pasipraktikuoti prieš išvykstant į sukilimą. Tačiau jis pasižymėjo kaip geras karo vadas. Jo būrys ir jis pats nebuvo nė karto suimti, iš visų apsupčių sukilėliams pavykdavo pabėgti. A. Mackevičius buvo tapęs savotiška legenda. Ir sučiupo jį visai atsitiktinai, kai su dviem savo vyrais norėjo susisiekti su sukilimo vadovybe Lenkijoje dėl tolesnių planų“, – kalbėjo muziejininkė.
Muziejuje galima pamatyti, kokiais ginklais apsiginklavę sukilėliai stojo prieš galingą Rusijos caro armiją. U. Mikaliūno nuotr.
A. Mackevičius buvo suimtas, tardomas ir Kaune viešai pakartas. Tačiau žmonės dar ilgai kalbėjo, kad buvo sučiuptas ne tas Mackevičius, jog tikrasis dar kovoja sukilėlių gretose. Mat labai nedaug kas pažinojo A. Mackevičių, be to, išėjęs į miškus jis užsiaugino barzdą. Painiavos įnešė ir tai, kad sukilėlių gretose kovojo net keli Mackevičiai: Suvainiškio kunigas Antanas, Šiluvos klebonas Adomas ir buvęs baudžiauninkas Antanas.
„Laikydamiesi slaptumo ne visi sakydavo savo tikrąjį vardą ir pavardę, daugelis vadindavosi pravardėmis“, – paaiškino A. Galvanauskienė.
Sukilimo muziejaus ekspozicijoje ir unikali žibalinių lempų kolekcija. Mat tų lempų vienas iš išradėjų buvo sukilimo rėmėjas Ignacijus Lukoševičius. Tiesa, tokių gražių ir prabangių žibalinių lempų kaimo sodybose retai buvo galima pamatyti. Žibalas buvo pigus, bet pačios lempos labai brangios, tad dažniausiai kaimo žmonės į butelį pripildavo žibalo, įdėdavo dagtį ir uždegdavo. Tokios savadarbės lempos rūkdavo, spragsėdavo, bet buvo gana pigios šviesos šaltinis. Muziejuje visos žibalinės lempos surinktos iš Kėdainių rajono apylinkių: čia galima pamatyti ir gatvės žibintus, kuriuos žibintininkai kas vakarą uždegdavo, ir žibalines virykles, šildymo krosneles, naudojamas karo lauko ligoninėse ar nedidelėse parduotuvėlėse, ir net unikalų kareivišką žibintą, kabinamą už diržo, kuriuo buvo galima perduoti ir Morzės abėcėlę. O ekspoziciją užbaigia įvairių menininkų darbai, skirti 1863-iųjų sukilimui atminti.
Lina DRANSEIKAITĖ
