Dvi dukras auginantis Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono seržantas panevėžietis Rolandas Kubilius tapo ne mažiau už tėtį brangus žmogus už kelių šimtų kilometrų gyvenančiam septynmečiam berniukui. Prieš kelis mėnesius spalvotojo metalo ieškojęs vaikas tik dėl laimingo atsitiktinumo ir R.Kubiliaus dėka liko gyvas, kai tėčio rankose sprogo sviedinys.
Neseniai seržantas nevaikštantį vaikutį aplankė namuose. Vyriškis neslėpė: sąlygos, kokiomis gyvena ligoniukas, paliko slogų įspūdį. Likimas iš mažojo Valentino ne tik atėmė tėtį, galimybę vaikščioti, bet ir neleido patirti šviesios vaikystės.
Palaikė manekenu
R.Kubilius tvirtino niekada nepamirš gegužės 31-osios. Tą dieną vyriškis naują gyvenimą suteikė visai nepažįstamam vaikui, tragiškų aplinkybių įstumtam į mirties glėbį.
Seržantas kartu su bataliono 3-iosios kuopos pėstininkais buvo išsiųstas į Ruklą komandiruotei – buvo rengiamasi ten vyksiantiems kariniams mokymams.
R.Kubilius buvo įdarbintas vairuotoju – vežiojo kariškius, tiekdavo jiems maistą. Tą gegužės 31-ąją apie 19 val. jis kaip tik vežė vakarienę kareiviams, kai greta lėktuvų pakilimo tako išvydo ant pilvo gulintį žmogų. “Iš pradžių pamaniau, kad manekenas – kraujo niekur nesimatė. Galvojau, kad greičiausiai mokymai vyksta”, – prisiminė pirmą įspūdį kariškis. Tačiau R.Kubilius pro šalį abejingai negalėjo pravažiuoti. Išlipęs išvydo kraupų, iš atminties tikriausiai niekada jau nebeišdilsiantį vaizdą – ant karinio sviedinio išmuštos duobės krašto gulėjo negyvas žmogus nutrauktomis rankomis ir be galvos.
Seržantas skubiai šoko į mašiną – skubėjo į netoliese įsikūrusį postą pranešti apie nelaimę. Tačiau vos už 200 metrų teko vėl stoti – pagalbos laukė sužalotas septynmetis berniukas. Mažasis Valentinas nebuvo praradęs sąmonės ir, kaip vėliau jis pats papasakojo, jau gulėjo beveik valandą su nutraukta iki kulkšnių viena koja, sužalota galva, sprogimo banga vaikui nutraukė ir kitos kojos pirštuką.
“Užveržiau ant kojų bintus, kad sulaikytų kraują. Kol nuvežiau iki bataliono, esančio už 1,5 kilometro, jis su manimi dar kalbėjo. Pasakė, kad tėvo jau nebėra”, – sunkias akimirkas prisiminė pašnekovas. Šoko ištiktas berniukas tuomet neišspaudė nė ašaros – apie tragediją pasakojo ramiai, dar gerai nesuvokdamas žiaurios realybės.
Batalione skubiai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir Valentinas išvežtas į Kauno klinikas. R.Kubilius jau kitą dieną išskubėjo lankyti išgelbėto vaiko. Susitikimas buvo jaudinantis: berniukas amputuota koja maldavo jį vežti namo. “Sakau, juk tu nepaeini, tau dar pasveikti reikia, o jis manęs prašo: aš iki mašinos pats nušliaušiu, tik tu parvežk”, – pasakojo seržantas.
Už mirtiną radinį – tėčio pagyra
Prieš porą savaičių, lankydamasis Rukloje, R.Kubilius užsuko ir pas mažąjį Valentiną. Vyriškis neslėpė buvęs nustebintas, kad vaikas kuo puikiausiai prisiminė, kas įvyko prieš kelis mėnesius. Berniukas su tėčiu, dar Lietuvos pilietybės nespėjusiu gauti Nikolajumi Svečkarevu, karinio dalinio teritorijoje ieškojo spalvotojo metalo. Radęs artilerijos sviedinį vaikas keistą daiktą parodė tėčiui. Šis, pagyręs sūnų, ėmė sprogmenį purtyti, kad nubyrėtų žemės.
Į namus iš Kačerginės sanatorijos sugrįžęs vaikas kol kas dienas leidžia invalido vežimėlyje. Vienos kojos sprogimo sutrupinti kaulai suveržti strypais. Gydytojų prognozės nėra optimistinės: kaulai gali nesugyti taip, kad būtų galima tvirtinti protezą. Tokiu atveju Valentinui kojomis visam gyvenimui taps invalido vežimėlis. Anot R.Kubiliaus, septynmetis tikina niekada daugiau nebelįsiantis į dalinio teritoriją, tačiau jo broliai, dar nepilnamečiai, vis dėlto ir toliau pragyvenimui pinigų bando pelnytis ten pat ieškodami metalo.
Seržanto teigimu, “metalistų” verslas – daugelio rukliškių pragyvenimo šaltinis. Nebeišmanantys, kaip kitaip užsidirbti varganoje gyvenvietėje, žmonės rizikuoja savo gyvybe ir braunasi į jiems draudžiamą karinio dalinio teritoriją. Vietinių nebaugina viena po kitos pasikartojančios žūtys – prieš metus čia buvo atsitiktinai nušauta karinių pratybų metu grybavusi moteris. Žmonės ieško ne tik sovietinių laikų palikimo – jie renka po mokomųjų šaudymų likusias gilzes, už jų kilogramą metalo supirkėjai moka 2,5 Lt.
Gyvenimo sąlygos slogios
R.Kubilių stebina, kaip mažojo Valentino tėtis, buvęs rusų armijos kariškis, nesuvokė, kokį mirtiną ginklą rado sūnus. Seržantas įtaria, kad sviedinys žemėse pragulėjo dar nuo sovietinių laikų. Be to, keista, kad sprogimo neišgirdo vos už kelių šimtų metrų poste budėję kariškiai.
Vaizdas, kokį vaiko gelbėtojas išvydo nuvykęs į jo namus, paliko slogų įspūdį: tamsus be elektros bendrabučio ketvirto aukšto koridorius, butų išklypusios durys atidarinėtos, kai kuriose netgi nematyti spynų. Atrodo, visi ten gyvena pagal principą: čia viskas bendra.
Būstas, kuriame įsikūręs sužalotasis Valentinas, neką jaukesnis: vienas kambarys, kuriame glaudžiasi mama su trimis sūnumis, ir mažytė virtuvėlė polietileno plėvele užkaltu langu. Tvarka mažyčiame bute, kaip ir jame tvyrantis kvapas, toli gražu nebyloja, kad čia galėtų gyventi rimti žmonės. Seržantas neslėpė: įtarimų jam sukėlė ir berniuko mama – išvaizda išdavė, jog taurelės išlenkti moteris nevengia. Skurdžiai, iš pašalpų ir uždarbio pardavus metalą gyvenančią šeimą po tragedijos parėmė geri žmonės, padovanoję televizorių, kompiuterį, jis nevaikštančiam Valentinui dabar yra didžiausias džiaugsmas. Berniuko kasdienybę prablaško į namus ateinanti mokytoja – pirmaklasis Valentinas neturi sąlygų lankyti mokyklą. Anot R.Kubiliaus, skaudžią nelaimę išgyvenęs vaikas neužsidarė savyje – yra linksmas ir judrus.
V.Svečkarevas – pirmas R.Kubiliaus išgelbėtas žmogus. Vyriškis prisipažino su berniuku ir toliau nenutrauksiantis ryšių. Jei mažylio mama sutiks, seržantas vaiką parsiveš paviešėti ir į savo namus Dembavoje. Už išgelbėtą gyvybę kariškiui įteiktas kariuomenės vado medalis.
Kariuomenė – lyg namai
41-erių R.Kubilius karinėje struktūroje darbuojasi jau 12-us metus. Elektriko specialybę turintį vyriškį, dirbusį “Ekrano” gamykloje, pereiti į batalioną 1993-iaisiais pakvietė buvęs jo vadas, dabar jau generolas Algis Vaičeliūnas. O juodu suvedė boksas. Dar paauglystėje, poilsiaudamas pionierių stovykloje, R.Kubilius susižavėjo šia sporto šaka išvydęs į stovyklą atvažiavusių boksininkų pasirodymą. Per dešimtį metų pašnekovas iškovojo ne vieną rimtą pergalę – tapo Lietuvos karinės savigynos čempionu, Lietuvos kariuomenės bokso čempionu.
Nuo 1998-ųjų, pasitraukęs iš didžiojo sporto, R.Kubilius dabar treniruoja taip, kaip jis pats kadaise, boksu susižavėjusius kareivius. Jo auklėtiniai jau paragavo pergalės skonio, ne kartą tapo čempionais. Seržantas ir pats dar mielai dalyvautų varžybose, tačiau 40 metų šiame sporte – jau riba. Sportas – didžiausias kariškio laisvalaikio malonumas: R.Kubilius energiją išlieja žaisdamas futbolą, krepšinį. Dabar, kaip ir beveik visus lietuvius, prie televizoriaus jį prikausto vakar prasidėjęs Europos vyrų krepšinio čempionatas. Vyriškis juokavo mėgstantis ir pažvejoti, bet tik tada, kai žuvies yra.
R.Kubilius – vienintelis kariškis giminėje. Jo keliu nebus kas pasuka – šeimoje auga dvi dukros. Valentinas, deja, taip pat nebegalės pasekti išgelbėtojo pėdomis. Boksas vyriškiui praskynė kelią ne tik į batalioną. Dar tarybiniais laikais, kada Lietuvos jaunuoliai karinę tarnybą privalėjo atlikti plačiojoje Tarybų Sąjungoje, ponui Rolandui, kaip perspektyviam sportininkui, buvo leista pasilikti savo šalyje ir prievolę atlikti Kaune desantininkų pulke. Nors seržantas juokauja tikrosios rusų armijos ir nematęs, tačiau stebisi dabartiniais šauktiniais. “Dabar armijoje – kaip namuose: ir kabelinė televizija yra, ir mobiliaisiais telefonais kareiviai gali naudotis, ir savaitgaliais namo sugrįžti, be to, maistas skanus ir jo daug. O tarybiniais laikais atostogų tik kartą per porą metų kareivis galėjo gauti ir maitindavo juos ne taip sočiai”, – palygino R.Kubilius.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Seržantas išgelbėto septynmečio berniuko negali pamiršti – lankydamasis Rukloje gelbėtojas užsuka ir pas mažąjį.
