Pirmadienį daugelis mokyklinio amžiaus vaikus auginančių tėvų į elektroninį dienyną gavo nerimą keliantį pranešimą, kad vagys, pasinaudoję vaikų patiklumu, sugalvojo naują būdą prasimanyti lengvų pinigų.
Vien per praėjusią savaitę Panevėžyje pradėti du ikiteisminiai tyrimai dėl vagysčių. Veikimo schema ta pati – du jaunuoliai prieina prie iš mokyklos grįžtančių vaikų, dažniausiai pradinukų, ir kviečia žaisti kompiuterinių žaidimų jų namuose. Įtariamieji išsiklausinėja, ar namuose nėra tėvų, kitų suaugusiųjų, ir siūlo eiti žaisti tik ten, kur niekas netrukdytų.
Nukentėjusių vaikų teigimu, jaunuoliai prisistato tos pačios mokyklos moksleiviais, tik iš vyresniųjų klasių, nors vaikai jų nėra matę savo mokykloje. Pradinukai nurodė, kad įtariamiesiems gali būti apie 12–15 metų.
Abiem atvejais nieko blogo neįtardami pradinukai vaikinus įsileido į namus. Įtariamieji, apžiūrėję butą, kol žaidžiama kompiuteriu, jį apvagia. Kad iš namų dingo vertingi daiktai – mobilieji telefonai, planšetės ir pinigai, paaiškėja tik grįžus tėvams. Policija ieško galimų įtariamųjų ir perspėja tėvus, kad šie savo atžaloms dar kartą primintų, jog svetimų žmonių, net jei jie siūlosi tapti draugais, neįsileistų į namus.
Tai ne vieninteliai atvejai, kai jaunieji nusikaltėliai nusitaiko į vaikus. Prieš kurį laiką keli pradinukai neteko savo mobiliųjų telefonų. Ilgapirščiai, nutaikę momentą, kai prie mokyklų nėra suaugusiųjų, prieina prie mažųjų ir pradeda klausinėti, kiek dabar valandų. Nieko blogo neįtardami vaikai išsitraukia savo mobiliuosius telefonus. Čiupę lengvą grobį, jaunieji nusikaltėliai pasprunka.
Bendras darbas
Mokyklų vadovai atviri – mokymo įstaigoje vaikų saugumą stengiamasi užtikrinti visomis priemonėmis, tačiau užvėrus mokyklos duris atsakomybė tenka jau patiems vaikams ir tėvams. Kaip teigė Panevėžio „Vilties“ progimnazijos direktorė Danutė Valiukienė, saugiausia būtų, jeigu mokykla būtų aptverta tvora, tačiau šiuo metu tai techniškai būtų sunku įgyvendinti, tuo labiau kad mokykla vidiniu kiemu ir stadionu dalijasi su kitomis ugdymo įstaigomis – Muzikos ir Dailės mokyklomis. Kita vertus, mokymo įstaiga negali užtikrinti, kad vaiko kelionė į namus bus saugi, todėl apie galimus pavojus su mažaisiais turi kalbėti ne tik pedagogai, bet ir tėvai.
„Net neabejojame, kad jei mokykla būtų aptverta tvora, būtų saugiau visiems, tačiau tokios galimybės nėra. Bet turime kitų priemonių pasirūpinti vaikų saugumu. Į mokyklą atėję pašaliniai žmonės privalo registruotis. Pačių mažiausių, pirmokėlių, be tėvų žinios neišleidžiame vienų į namus. Dažniausiai juos pasiima tėvai, seneliai ar auklės. Mokykla nėra įsipareigojusi vaikų palydėti į namus, tad ir tėvai turi su vaikais kalbėtis apie galimus pavojus ir tai, kad negalima svetimų žmonių vestis į namus. Aišku, kad ir kiek apie tai būtų kalbama, su vaikais atsitinka visko“, – „Sekundei“ aiškino D. Valiukienė.
Už mokyklos ribų – nesaugu
Rožyno progimnazijoje prieš porą metų buvo įrengtos vaizdo kameros ir signalizacija. Pasak mokyklos vadovės Aidos Adiklienės, šios priemonės pasiteisino su kaupu. Per dvejus metus nebuvo užfiksuotas nė vienas įvykis.
„Aišku, reikia tris kartus pabelsti į stalą, bet vaizdo kameros tikrai drausmina, o kartu padeda išvengti ir nemalonių situacijų. Pavyzdžiui, vienam vaikui praėjusiais metais dingo mobilusis telefonas ir naudodamiesi vaizdo kameromis pamatėme, kurioje vietoje pametė. Drausmina ne tik kameros, bet ir mokytojai, kiti mokyklos darbuotojai. Net sniego karas vyksta gana draugiškai, tiesa, kol kas sniegu galime džiaugtis tik tris dienas“, – šypsosi direktorė.
A. Adiklienė pripažįsta, kad nors pačioje mokyklos teritorijoje saugu, vaikų kelionė į namus – pilna pavojų. Visame Rožyno mikrorajone nėra šaligatvių, vaikai priversti kulniuoti važiuojamąja gatvės dalimi. Vienintelės dvi pėsčiųjų perėjos – tik prie mokyklos, o sutemus mikrorajonas skęsta tamsoje.
„Kelionė namo mūsų vaikams tikrai nesaugi, apie tai nuolat kalba ir tėvai. Kiek rašiau raštų į Savivaldybę, kad nors prie mokyklos įrengtų šaligatvį, kol kas jokių rezultatų – esame įrašyti į eilę, bet darbai taip ir nejuda“, – apgailestauja progimnazijos direktorė.
Be abejo, vaikai, kad ir kiek su jais būtų kalbama apie bendravimą su nepažįstamais asmenimis, dėl savo patiklumo ne visada geba pamatyti pavojų. Anot A. Adiklienės, reikėtų, kad ne tik tėvai ir pedagogai apie tai kalbėtų, bet ir būtų organizuojama daugiau socialinių akcijų ir iniciatyvų.
„Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, ypač senjorai, būna itin patiklūs. Niekas nesitiki, kad kiti gali taip piktavališkai pasielgti. Labai tikiuosi, kad policija operatyviai sugaus tuos, kurie pasinaudojo vaikų patiklumu“, – sakė A. Adiklienė.
Pagalba visai šeimai
Pasak Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Bendruomenės pareigūnų grupės vyriausiosios tyrėjos Renatos Gustaitienės, kiek mokyklos įsileidžia policijos pareigūnus, tiek su vaikais yra kalbama apie jų tykančius pavojus, ypač internetinėje erdvėje, tačiau didžiausią darbą atlieka socialiniai pedagogai, mokytojai ir tėvai.
„Labai daug kas priklauso ir nuo šeimos. Jeigu tėvai bendrauja su vaikais, domisi, ką jie veikia po pamokų ir kontroliuoja, dažniausiai vaikai apie galimus pavojus žino. Bet jeigu jie palikti likimo valiai, juos įtraukia gatvė ir draugai jau išmoko visai kitų dalykų“, – „Sekundei“ teigė R. Gustaitienė.
Kiek nepilnamečių yra linkę į nusikalstamas veikas, pasak tyrėjos, policijoje nėra registruojama, mat iki šešiolikos metų jie yra nebaudžiami, išskyrus tuos atvejus, kai padaro sunkias nusikalstamas veikas. O jeigu tai yra smulkūs nusižengimai, apie tokius atvejus yra informuojamas Vaiko teisių apsaugos skyrius, kuris kartu su Vaiko gerovės komisija sprendžia, kokių veiksmų imtis, kad vaikas nenueitų klystkeliais.
Panevėžio miesto Savivaldybės Vaiko gerovės komisijos pirmininkė, Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Alvyda Trybė teigė, kad į nusikalstamas veikas linkusiems vaikams ne viena institucija teikia pagalbą. Ir ši pagalba paprastai teikiama ne tik vaikui, bet ir šeimai, kurioje jis auga. Kartais pakanka minimalių elgesio koregavimo priemonių, o kai kuriais atvejais nepilnametį tenka siųsti į socializacijos centrą.
„Jeigu tik gauname signalų iš teisėsaugos, pirmiausia vaiką prašome stebėti mokyklos. Jeigu ir iš mokyklos sulaukiame žinių, kad vaikas nelanko pamokų, turi problemų, įsitraukia ir vaikų teisės, socialiniai pedagogai. Vien per šį mėnesį gavome apie dvidešimt pranešimų apie įvairius nepilnamečių nusižengimus, o kartą per mėnesį Vaiko gerovės komisijoje svarstome apie dešimt atvejų dėl minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių taikymo“, – sakė A. Trybė.
