Evoliucija apdovanojo uodus septyniais unikaliais gebėjimais, kurie pavertė šiuos perkarusius zyzlius tobuliausiais iš kraugerių.
Evoliucija apdovanojo uodus septyniais unikaliais gebėjimais, kurie pavertė šiuos perkarusius zyzlius tobuliausiais iš kraugerių.Terorizuodami kitus planetos gyventojus uodai savo įgūdžius tobulina jau labai ilgai: seniausių žinomų jų fosilijų amžius siekia 130 milijonų metų.
Net ir dabar, XXI amžiuje jie kelia siaubą didžiajai daliai žmonijos.
Dėkoti už tai turėtume evoliucijai – ji uodų kūnus aprūpino itin jautriais „prietaisais“, padedančias maksimaliai efektyviai persekioti aukas.
Uodai – tikri vabzdžių pasaulio superagentai, nors vidutinis jų dydis vos siekia 5 milimetrus.
Auką ras bet kur
Uodo patelė (nes būtent patelės kanda – kraujo joms reikia kiaušinėliams dėti) auką pajunta kelių dešimčių metrų atstumu.
Tą padaryti padeda tūkstančiai judrių ir nepaprastai jautrių šerelių, dengiančių visą menką uodo kūnelį.
Kiekvieno šerelio apatinė dalis sujungta su nervine ląstele, todėl net menkiausias oro virptelėjimas nelieka nepastebėtas. O uoslės angos šerelių viršūnėse fiksuoja atskiras aukos kvapo molekules.
Daugiausia šerelių – apie 1 300 – turi uodo burnos aparatas ir galva.
Dar daugiau nei trečdalis receptorių, esančių ant uodų antenų, arba „ūselių“, fiksuoja kartu su prakaitu išsiskiriančias medžiagas.
Receptoriai tada siunčia signalus į smegenų zonas, atsakingas už kvapų atpažinimą, o uodų šios tokios išvystytos, kad gali būti prilygintos regos centrams.
Pietus išrenka genai
2016 metais JAV, Kalifornijos Deiviso universiteto mokslininkai nustatė, kad uodų patelės nepuola siurbti bet kokio kraujo.
Aukos pasirinkimą lemia DNR sritys antrojoje ir trečiojoje chromosomose – 2Rb ir 3Ra atitinkamai, bei orco grupės genai.
Uodai, turintys tam tikrų pakitimų šiose srityse, kanda tik žmonėms. Vabzdžiai su kitokiomis mutacijomis 2Rb ir 3Ra chromosomose medžioja galvijus.
Vietas dūriui uodų patelės irgi pasirenka neatsitiktines. Jos turi specialias jautrias struktūras, vadinamas modifikuotais lūpos čiuopikliais, o šie – receptorius, padedančius rasti tašką, kuriame kraujagyslė bus arčiausiai ir lengviausiai pasiekiama.
Parazitai gurmanai
Kai uodas priartėja prie potencialios aukos per kelias dešimtis centimetrų, svarbiausias tampa jos iškvepiamas anglies dvideginis.
Maliariniams uodams iš Anopheles genties šiame etape į pagalbą ateina maliarijos sukėlėjai plazmodijai. Jie veikia tarsi uode sumontuota šnipų naudojama blakė, nukreipianti kraujasiurbį vabzdį tiesiai pas geriausią auką.
Parazitas išskiria tokią medžiagą – HMBPP, savo ruožtu skatinančią raudonuosius kraujo kūnelius išskirti daugiau CO2 ir kitų lakiųjų medžiagų. Užkrėsto žmogaus ar gyvūno kvapas ne šiaip traukia uodus, bet žadina žvėrišką apetitą.
Plazmodijai uodams talkina ne šiaip sau: kartu su aukos krauju patekę į vabzdžio organizmą, jie pasididina šansus rasti naujų nešiotojų.
Uodai, kurie neturi tokios „suflerio“ kaip plazmodijus, pietus renkasi orientuodamiesi į odos išskiriamas medžiagas kairomonus ir alomonus.
Britai mokslininkai iš Londono higienos ir atogrąžų medicinos mokyklos išsiaiškino, kad skaniausi uodams tie žmonės ir gyvūnai, kurie išskiria daugiau kairomonų. O štai laimės kūdikiai, kurių oda išskiria daug 1-metilpiperazino, uodams tampa praktiškai nematomi: minėtas junginis tarsi atima iš jų uoslę.
Greičiau už naikintuvą
Uodai – vieni geriausių skraidūnų vabzdžių pasaulyje. Būdami vos 4–10 mm dydžio, jie zuja 3 km/val. greičiu.
Jeigu greičiausias iš žvalgybinių lėktuvų „Lockheed SR-71“ („Blackbird“) skraidytų taip pat veržliai, įsibėgėtų iki 130 000 km/val. O šiuo metu galiojantis pasaulio greičio rekordas tėra 3 530 km/val.
Mokslininkai ilgą laiką negalėjo suprasti, iš kur toks uodų vikrumas. Ir tik 2017-aisais Oksfordo universiteto mokslininkai, naudodami 8 kameras, fiksuojančias po 10 000 kadrų per sekundę, sugebėjo pamatyti uodo sparnų judesius. Visus 800 mostų per sekundę.
Uodo sparnų judėjimo amplitudės kampas – vos 40 laipsnių. Taigi mostai trumpi, bet dažnesni nei kitų panašaus dydžio vabzdžių.
Su plačiais sparnais to nebūtų įmanoma padaryti, todėl uodų sparneliai, palyginti su kūnu, ilgi ir siauri.
Baigdamas mostą uodas dar pasuka sparną, kad jo pakraštyje susidarytų nedidelis oro sūkurys ir sukurtų papildomą trauką.
Tokia sudėtinga sistema padeda šešiakojams naikintuvams maksimaliai efektyviai išnaudoti savo energiją.
Kiaurai vandenį
Uodai puikiausiai skraido net per lietų, nors maždaug kas 20 sekundžių atsitrenkia į vandens lašą. Per kiekvieną smūgį patiriamos apkrovos prilygsta toms, kurias patiria astronautai erdvėlaiviui įskriejant į orbitą, tačiau uodams dėl to nei šilta, nei šalta. Įvykus kontaktui su vandens lašu jie tarsi „įplaukia“ į vidų, kartu krinta žemyn apie 6 cm, o tada „išplaukia“ lauk ir skrenda toliau, kur jiems reikia.
Jeigu vandens lašas trinkteli uodui per kojas pasiųsdamas jį kūliais per orą, vabzdys akimirksniu susigrąžina pusiausvyrą. Tą padaryti padeda dūzgai – buožės formos išaugos, padengtos daugybe jautrių žvynelių. Vibruodami į taktą sparnams, dūzgai veikia kaip giroskopas: fiksuoja menkiausią kūno pasvirimą.
Bet jei lietus, net ir smarkus, uodams nė motais, rūkas – visai kas kita. Jame vabzdžių pasaulio džeimsai bondai skraidyti negali: smulkiems vandens lašeliams nusėdus ant kūno, tampa sunku išsilaikyti ore.
Naktinio matymo prietaisai
Rega uodams ne tokia svarbi kaip uoslė, bet ir ji labai gerai išsivysčiusi.
Akys užima beveik visą uodo galvos paviršių. Kadangi jos facetinės, sudarytos iš daugybės atskirai šviesą sugeriančių segmentų, gerai mato tik dieną, kai į kiekvieną tų segmentų patenka pakankamai šviesos.
Tačiau uodai daugiausia medžioja prietemoje ir naktimis. Todėl pigmento dalelės jų akyse geba judėti ir taip surinkti net silpniausius šviesos spindulėlius, kad šie prasiskverbtų per kelis segmentus vienu metu. Tai padidina uodo akių jautrumą kelis kartus ir leidžia orientuotis erdvėje bei susirasti aukas net visiškoje tamsoje.
Mylimosios šauksmas
Aukštosioms technologijoms prilygstanti kūno sandara leidžia uodų patelėms lengvai surasti grobį. Bet štai uodų patinėliams susirasti smulkutes pateles – daug sudėtingiau.
Kad šie neliktų be meilės, gamta jiems parūpino papildomos įrangos.
Vyriškos lyties uodai mylimąsias atpažįsta iš „balso“. O jei tiksliau – iš sparnelių garso.
Mokslininkai nustatė, kad uodo patelės sparnai daro 100–200 mostų per sekundę mažiau nei patinėlio. Be to, kiekvienos rūšies uodo sparneliai plaka kitokiu dažniu.
Todėl uodų patinėlių puikiausia klausa – savos rūšies patelę jie gali išgirsti už 40 cm ir tiksliai nustatyti jos buvimo vietą.
Spermatozoidai su kvapo detektoriais
Dažnai uodų patelės poruojasi tik kartą per gyvenimą, o tuomet saugo patinėlių spermą specialiuose organuose – spermotekose.
Neseniai buvo pastebėta, kad uodų vyriškos lytinės ląstelės turi uoslės receptorius – tokius pačius, kaip suaugę uodai ant antenų.
Kam spermatozoidams reikalinga uoslė, mokslininkai kol kas nežino, bet pagal vieną hipotezių, ji padeda lytinėms ląstelėms nepražiopsoti optimalios akimirkos apvaisinti. Juk uodžių kiaušialąstės išsivysto tik prisigėrus kraujo. Gali būti, jog būtent po to aukos kvapo sužadinti spermatozoidų receptoriai pažadina uodų lytines ląsteles veiksmui.
Įdomūs faktai
Uodai gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.
Jie kanda ne tik žmonėms ir kitiems žinduoliams – uodų aukomis tampa paukščiai, ropliai, varliagyviai, net žuvys ir kai kurie nariuotakojai.
