Pabėgti nuo apšaudymų ir karo sumaišties pasisekė tiems Rusijos užpultiems Ukrainos žmonėms, kurie trauktis suskubo pirmąją užpuolimo dieną.
Dabar, pasak Panevėžyje gyvenančių ukrainiečių, jų artimiesiems prasibrauti pro rusų kariuomenės apsuptus miestus, išsprogdintus kelius – nebeįmanoma.
Prašė padėti šeimai
Ukrainietė Svetlana su dviem paaugliais sūnumis ir vos pusantrų metukų dukrele namus netoli Žitomiro miesto, esančio 130 kilometrų į vakarus nuo Kijevo, paliko pačią pirmą karo dieną. Simboliška: iš pragaro ištrūkusi mama su vaikais jau glaudžiasi ramybės oazėje – vienuolyne Panevėžyje. Svetlanos vyras Oleksandras prieš kelerius metus Panevėžyje veikiančioje logistikos įmonėje „Keliovis“ įsidarbino vairuotoju. Žinia apie tėvynėje prasidėjusį karą jį pasiekė būnant komandiruotėje Vakarų Europoje.
Oleksandras skubiai grįžo į Panevėžį, darbdaviams paliko krovininį automobilį, o pats išlėkė ginti savosios šalies. Prieš tai kolegų ukrainietis paprašė padėti nuo karo besitraukiančiai jo žmonai Svetlanai ir trims vaikams pasiekti Panevėžį.
„Mes iš karto suskubome į pagalbą. Aš, suaugęs mano sūnus Danas bei mūsų vadybininkas Donatas sėdome į mikroautobusą ir per visą Lenkiją važiavome link Ukrainos sienos parsivežti Oleksandro šeimos. Sukorėme 1800 kilometrų. Ar mes pavargome? O kaip pavargti turėjo Svetlana, iš rankų nepaleidusi pusantrų dukrytės, ir jos sūnūs? Jie mums pasisakė link Lenkijos pasienio parą stūmęsi automobilių vilkstinėje, o kitą parą ėję pėsčiomis ir pasikeisdami nešė mažąją“, – pasakojo „Keliovio“ buhalterė Miglė Vogulienė.
Okupantams pagamino kokteilį
M. Vogulienė prisipažįsta: iki pat užvakarykštės dienos, kai važiuodama autobusiuke su Svetlana ir jos vaikais persimetė keletu žodžių, į ukrainiečius žvelgdavusi galbūt taip, kaip į mus, lietuvius, žvelgia turtingesnių valstybių gyventojai.
„Mačiau, kad Lietuva ekonomiškai toliau pažengusi už Ukrainą, dėl to jos žmonėms tenka važiuoti pas mus ieškotis darbo. Gal dėl to jaučiausi net kiek pranašesnė. Tačiau dabar išvydau, kad dvasine, tvirtybės, vienybės prasme jie nepalyginamai aukščiau už mus. Tą puikiai suvokiau ir dabar visiems tvirtinu“, – jautriai kalbėjo M. Vogulienė.
Ukrainiečių stiprybės dar vienas įrodymas – jų didelis patriotizmas. Iš „Keliovyje“ dirbančių 15-os ukrainiečių vairuotojų, vos Rusijai paskelbus karą Ukrainai, net 13-a skubiai grįžo iš reisų ir išvyko ginti šalies.
„Berniukas mums papasakojo, kad mokykloje sustiprintai mokęsis chemiją ir, kol mama krovė daiktus kelionei, suspėjo pagaminti keletą vadinamųjų Molotovo kokteilių. Jų prisireiks likusiems Ukrainoje.“
M. Vogulienė
„Kai į Panevėžį vežėme Svetlaną ir jos vaikus, šie buvo tikrai pavargę, aišku, ir išsigandę, sunerimę, tad daug su jais nesišnekėjome. Tačiau vienas jos berniukas papasakojo, kad mokykloje sustiprintai mokėsi chemiją. Kol mama krovė daiktus kelionei, suspėjo pagaminti keletą vadinamųjų Molotovo kokteilių – degių skysčių. Jų prisireiks likusiems Ukrainoje kaunantis su grobikų kariuomene“, – kalbėjo M. Vogulienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad Svetlana, kuri, ko gero, tikrai turėtų mokėti rusiškai, šia kalba užsispyrusiai nekalba – ji kalba vien ukrainietiškai. Tikėtina, kad toks šios moters protestas, rodomas jos tautos žudikei Rusijai.
„Mūsų įmonė Panevėžyje turi butą, skirtą apgyvendinti pas mus dirbantiems kitų šalių vairuotojams. Šiuo metu jis užimtas, tad per draugus išsirūpinome, kad mamą su vaikais priimtų Dievo Apvaizdos seserų vienuolynas“, – sakė M. Vogulienė.
Priglaudė vienuolynas
Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pašonėje įsikūrusio vienuolyno seserys, išgirdusios prašymą priimti ukrainietę mamą su vaikais, sutiko nė nesudvejojusios.
„Galvojome, kad šeima mus pasieks po dienos ar kelių, iki to laiko iš vienuolyno vyresniosios patalpų išsikraustysiu aš pati, jas paruošime ir lauksime atvykstančiųjų. Bet štai sekmadienio pavakare išgirdome, kad mama su vaikais jau greitai bus pas mus. Reikėjo skubiai paruošti, kur jiems gyventi“, – pasakojo Dievo Apvaizdos seserų vienuolyno vyresnioji Jūratė Marcinkevičiūtė.
Šeima apgyvendinta po pernai kilusio gaisro suremontuotuose kambariuose.
J. Marcinkevičiūtė teigia taip pat atkreipusi dėmesį, kad ukrainietė Svetlana kalba tik ukrainiečių kalba ir nuolat šypsosi. Ji niekuo nesiskundžia, už viską dėkoja. Kad viskas gerai, nuolat kartoja ir jos paaugliai sūnus.
Planuojama, kad šeima vienuolyne gyvens apie mėnesį.
Paklausta, gal Svetlanai ir jos vaikams reikia pagalbos, drabužių, avalynės ar ko kito, sesuo Jūratė patikino, jog visu tuo pasirūpins Raudonasis Kryžius. Pasak vienuolės, šeimai šiuo metu reikia kuo daugiau ramybės ir kuo mažiau dėmesio.
Liko karštojoje zonoje
Nuolatinę įtampą jaučia ir Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos duomenų bazių tvarkytoja ukrainietė Galina Juškevičienė.
„Mes visi apie Ukrainoje prasidėjusį karą išgirdome vasario 24-osios rytą, o štai ketvirtą valandą nakties Kijeve, netoli vietos, kur gyvena mano dukterėčia, sprogo bomba. Nieko nelaukusi jų šeima evakavosi. Dukterėčia, čiupusi vaikus, Moldovos link išvažiavo dar visai nakčia. Žinau, kad važiavo ilgai, kelyje buvo daug spūsčių, bet Moldovą vis dėlto pasiekė“, – pasakojo G. Juškevičienė.
O maždaug už poros šimtų kilometrų nuo Kijevo esančiuose Čerkasuose gyvenanti G. Juškevičienės sesuo pasitraukti nespėjo.
„Kviečiau ją atvažiuoti į Panevėžį, bet trauktis reikėjo iš karto. Dabar jau keliai atkirsti, daug kur ir susprogdinti. Be to, sesuo dar ir dabar svarsto, kaip jiems, nebejauniems, palikti namus, ką veikti atvykus į svetimą šalį. Reikėjo veikti, ne svarstyti“, – kalba G. Juškevičienė.
Evakuotis nesuspėjo
Kad prasidėjus karui negalima delsti, įsitikinusi ir šiuo metu Panevėžio lėlių vežimo teatre aktore dirbanti Marija Patokova. Šios menininkės artimieji – mama, tėtis ir 85-erių senelė – gyvena Kijeve. Pasak Marijos, senelės amžius ir ne itin gera tėčio sveikata šeimą sulaikė nuo evakuacijos.
„Kviečiau juos į Panevėžį, bet nevažiavo. Nesuskubo jie laiku išvykti ir į užmiesčio vasarnamį, kur gal būtų saugiau“, – pasakojo M. Patokova.
Jos mama yra rusė, gyventi į Ukrainą atvykusi vos 23-ejų.
„Dabar, kai Rusija puola Ukrainą, mama pareikalavo, kad niekas jos nebevadintų ruse, ji – ukrainietė, kuriai svarbi Ukrainos laisvė“, – pabrėžė Marija.
Kito Lėlių vežimo teatro aktoriaus Vlado Mozgovojaus artimieji gyvena netoli Sumų miesto, esančio maždaug 300 kilometrų nuo Kijevo. Jie taip pat svarstė evakuotis, bet nespėjo.
„Iš mano tėvų miesto yra du išvažiavimai, bet abu keliai užkirsti Rusijos kariuomenės. Tad mano artimieji niekur neina, namuose laukia, kas bus toliau“, – kalbėjo V. Mozgovojus.
