Užtvankos griūtis įkvėpė kūrybai

Panevėžiečius ant kojų sukėlusi „Ekrano“ marių užtvankos griūtis praėjus keleriems metams į Aukštaitijos sostinę atvedė jaunosios kartos režisierių ir prozininką Dominyką Matulionį. Ši nelaimė kūrėjui tapo akstinu imtis meninio projekto – neeilinį įvykį perkelti į teatro sceną.

D. Matulionis juokauja jau tris mėnesius besisukantis Bermudų trikampyje tarp gimtojo Vilniaus, Klaipėdos, kur gyvena, ir laikina kūrybine stotele tapusio Panevėžio.

O kuo arčiau spektaklio premjera, tuo dažniau Dominykas užsuka į bažnyčią. Kaip jį pristato kolegos, tai režisierius, randantis laiko maldai.

Dominykai, Panevėžys laukia šiomis dienomis teatre „Menas“ pasirodysiančios premjeros – jūsų režisuoto spektaklio „Anapus Nevėžio“. Apie ką jis?

Spektaklis apie neviltį, kurią sukelia viską niokojanti vandens stichija.

Jį įkvėpė 2022-aisiais įvykusi Nevėžio užtvankos griūtis.

Spektaklyje pasakojama apie dabarties laikus ir 14–15 amžių.

Dabarties ir linksmai interpretuoti viduramžių personažai – grafienė, baudžiauninkai, elektrikas, santechnikas, influencerė – bando tvarkytis su patvinusios Nevėžio upės problema.

Toks sugretinimas tarsi leidžia palyginti, kaip anksčiau ir kaip dabar suprantame galią.

Dabarties žmogus eina į savivaldybę, reikalauja pagalbos, kuria kažkokius judėjimus, kalba apie klimato kaitą. O anksčiau tiesiog eidavo ir dirbdavo.

Spektaklis apie neviltį, bet norisi lengvumo per humorą, nes jame irgi yra tiesos. O tame linijų sugretinime pamatome save, pamatome kitą ir tai, ko nepastebime.

Spektaklyje pinasi dvi siužetinės linijos iš viduramžių ir dabarties.

Dar nemačiau, kad kas darytų tokį kokteilį. Klausimas, kaip tai atrodys žiūrovui. O man visada įdomu eksperimentuoti, ieškoti kažko naujo, eiti į priekį, atrasti kažką savo, o ne kartotis. Eksperimentas ir yra ėjimas į priekį, ne darymas to, kas jau buvo. Tik tie mano eksperimentai atsirėmę į klasiką, kad visiškai nenusieksperimentuočiau.

Esate vilnietis, režisūros studijų nuvestas į Klaipėdą. O kaip tame kūrybiniame kelyje atsirado Panevėžio teatras „Menas“?

Anupras („Meno“ direktorius Anupras Jucius – aut. past.) labai globoja pradedančiuosius menininkus, tokius kaip aš.

Pamačiau teatro paskelbtą jau ne vienerius metus organizuojamą konkursą „(ne)Rezervuota“.

Po to Nevėžio užtvankos griuvimo pagalvojau, kad būtų įdomu apie tai parašyti ir pastatyti spektaklį. Išsiunčiau darbą konkursui ir buvau atrinktas.

Statydamas spektaklį tris mėnesius kūrėte Panevėžyje. Ar pavyko atrakinti Panevėžio kodą?

Iš tiesų sukuosi savotiškame Bermudų trikampyje tarp trijų miestų – gimtojo Vilniaus, Klaipėdos, kur gyvenu, ir Panevėžio.

Jau vien tai, kad Panevėžio pačiame centre stovi Juozo Miltinio dramos teatras, yra didelis dalykas, tuo miestas išskirtinis. Eini per centrą ir matai tą Gedimino pilį – apšviestas teatro pastatas man atrodo kaip pilis.

Tai – ženklas, kad kultūra yra labai svarbi miesto dalis. Todėl ir tiek daug žmonių ateina į kultūrinius renginius, matau pilnas sales.

Bet atkreipiau dėmesį, kad iš paties centro išstumtos bažnyčios. Labai įdomu, ką ir kodėl centravo kadaise projektuojant Panevėžį?

Man patinka Panevėžio architektūra, jos įvairovė, parkai. Pastebėjau, kad gamta irgi yra labai stiprus šito miesto aspektas. Ir dar čia viskas labai šalia. Panevėžys – laiką tausojantis miestas, kuriame gali atrasti gražių dalykų.

Man patinka apžiūrinėti pastatus, turite gražų senamiestį.

Manyčiau, kad mums, panevėžiečiams, netgi susiformavęs savotiškas kompleksas, kad Panevėžys kaip tik nėra turtingas senamiesčio. Sau atrodome pilkų sovietinių blokinių namų miestas. Kuo pačiam pasirodė tokia įdomi Panevėžio architektūra?

Aš Panevėžyje matau įvairių stilių architektūrą. Išlikę raudonų plytų pastatų ir daug medinukų. Sakyčiau, toks Kauno Žaliakalnio atspindys. Geras jausmas matyti tuos medinukus.

O pasivaikščiojus po miesto centrą galima atrasti labai įdomių detalių, pavyzdžiui, transformerė biblioteka (G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka – aut. past.).

Augęs Vilniuje ir persikraustęs į Klaipėdą pradėjau joje ieškoti tų savitumų. Ir kartais vaikštinėdamas blokinių namų rajone randu ten įsirangiusį grožį.

Taip miesto paveikslą pats ir išsirankioji.

Kaip minėjot, šiame gyvenimo tarpsnyje sukatės Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio trikampyje. O kur yra tie tikrieji namai?

Namai yra ten, kur artimi žmonės, kur draugystė.

Turbūt kalbant apie namų sąvoką svarbiausia ir yra ryšiai. Namai labiau jausmas nei vieta.

Man namai asocijuojasi su branda. Priimti vietą kaip savo yra pasirinkimas, susijęs su branda. Aš kol kas negaliu nusėsti vienoje vietoje, tad tų namų labai stipraus jausmo dar neturiu ir formuoju jį iš santykių. Aišku, nediskutuotinai namai yra ir tėvų namai.

Šiandieniniame pasaulyje ryškėja tendencija, kai nebeprisirišama prie vietos. Jaunoji karta nori turėti galimybę judėti ir keisti aplinką. O pats ar esate sėslus?

Tas judėjimo romantizavimas, man atrodo, kurį laiką labai žavus. Jis tarsi sukuria prasmę, kad aš kažką darau jau vien todėl, kad kažkur judu. Tada nebereikia galvoti apie kažkokius vidinius dalykus.

O man kaip tik dabar labiau trūksta vidinio judėjimo, augimo nebesiblaškant, nebesimėtant. Norėčiau būti sėslus, bet daug daugiau judėti viduje. Ir tai, kas pasiekiama viduje, kas išgyventa, man atrodo, yra daug svarbiau nei keliavimas iš vietos į vietą. Nes keliavimas pats savaime prasmės nesuteikia. Taip, tai įdomu – nauji žmonės, vaizdai, pažintys. Bet tai ganėtinai laikina.

Dabartinio žmogaus didysis klausimas, ar tas judėjimas nėra tik iliuzija, kad kažkas vyksta, kažkur bėgame, o viduje – nieko.

Sugrąžinkime pokalbį prie kūrybos. Ar tai pirmasis jūsų darbas su teatru „Menas“? Kokius įspūdžius išsivešite iš jo?

Taip, tai mano pirmas kartas su „Menu“. Jis jaukus, turintis savo veidą, nebijantis eksperimentuoti, ieškantis kitokio teatro apraiškų. Aktoriai man pasirodė visko matę, atviri, noriai bendradarbiaujantys. Ir, atkreipiau dėmesį, teatre jaučiamas stiprus šeimyniškumas. Tą jausmą labai gera patirti tiek čia atvažiavus dirbti, tiek žiūrint spektaklius.

Esate prozininkas, dramaturgas. Jūsų proza išversta į estų, latvių ir lenkų kalbas, publikuojama kultūrinėje spaudoje. Kaip atėjo sprendimas visgi pasukti į režisūrą?

Rašiau labai daug, o teatrą labai mylėjau. Bet save pavadinčiau pasakų seneliu. Man svarbiausia siužetas ir kaip jį geriausiai papasakoti.

Kai duoda statyti spektaklius, statau, o kai neduoda, rašau. O kaip kitaip kurti ir dailinti tą naratyvą? Platus laukas, bet many gyvena senas geras pasakų senelis ir tiesiog pasakoja.

Kur galėčiau paskaityti paties prozos?

Spalį ar lapkritį turėtų pasirodyti mano debiutinė pastarųjų trejų metų novelių knyga. Buvau jas kurį laiką nukišęs, bet taip Dievas davė, kad išleisiu.

Jau yra knygai pavadinimas?

Yra toks emeraldinių batų vaizdinys, bet niekas nežino, kas tie emeraldai. Tai akmenys (smaragdai – aut. past.), batai iš brangakmenių, kuriais gali apsiauti ir eiti pro tą magiškąjį realizmą.

Rašymas yra talento atspindys, įgimto gebėjimo kūrybinė išraiška. Kaip manote, iš ko tą gebėjimą paveldėjote? Ar papasakotumėte, kokioje aplinkoje augote, kas formavo jūsų asmenybę, darė jums įtaką?

Iš tėvo pusės yra visuomenininkų, bet kai nebendrauji, tai ir nežinai.

O mama mokytoja ir man skaitė labai daug pasakų. Ji visokių dalykų mokytoja – anglų, biologijos, kūno kultūros, chemijos ir tikrai dar kažko. Man skaitydavo pasakas, o po to pats pradėjau skaityti, paskui nuėjau į teatro būrelį Tuskulėnų mikrorajone tarp tų nekenčiamų betoninių dalykų ir mane užkabino.

Taip ėjau per atsitiktinumus ir dabar esu čia.

Manau, mamos pasakos ir yra tie ašiniai dalykai. Tos pasakos ir paties perskaitytos knygos padarė didžiausią įtaką.

O kas jums yra rašymas – darbas, terapija, dar kažkas?

Man tai darbas, kuris prasideda nuo minties atradimo ir ne visada pasiteisina. Tiesiog turi sėsti ir labai daug rašyti. Tame daug meilės, bet ir daug streso, daug perrašymo, labai daug mąstymo. Darbas, už kurį mažai moka.

Nuostabus dalykas tas rašymas – žiauriai daug darbo ir mažai pinigų (juokiasi).

Jį dirbdamas turi turėti dar kažkokį kitą darbą, už kurį daugiau moka.

Bet Lietuvoje menininkų būvis turbūt tuo ir dėkingas, kad už jų darbą mažai moka. Pradeda žmogus mąstyti, kad eis į meną, bet pagalvoja, jog nieko neuždirbs. Ir tame lieka tik tie, kurie tikrai myli meną.

Viskas iš meilės.

Kuris jūsų pastatymas pačiam buvo įdomiausias, didžiausias iššūkis?

Kiekvienas darbas turi savų iššūkių, savo dvasią.

Mėgstu sakyti, kad žiūrėdamas spektaklį matau režisieriaus, aktorių sielą. Ne tik personažus, kūrinio mintį, bet ir paties žmogaus gylį, vidų. Labai įdomu žiūrėti, kiek į tą darbą sudėta gėrio, kiek vertybių, pastangų. Scenoje labai matosi visų kuriančiųjų siela. Spektaklis ypatingai susijęs su jo kūrėjų dvasia. Ir kiekvieną kartą labai įdomu, kai tai atsiskleidžia. Man spektaklį labai įdomu stebėti ir iš šito požiūrio taško. Todėl aš spektaklių neskirstau, kiekvienas kūrinys įdomus.

Ar daug jėgų atiduodate režisūrai? Išsunkiantis darbas?

Gal dar nemoku atsiriboti nuo kūrybinio darbo. Labai daug pergyvenimų, bandymų kažką išspręsti, savęs netaupymo. Man atrodo, su laiku pradedama mažiau atiduoti, atsiranda daugiau ramybės. Bet kol kas turbūt kažko nesuprantu, nes iš teatro išeinu išgręžtas kaip skuduras.

Dabar man tikrai labai sunkus procesas. Bet vis tiek tame labai daug gražių momentų, daug bendrystės. Tai atperka tą didelį nuovargį.

Galvoju, tai pripratimo ir mokėjimo po repeticijos viską paleisti klausimas. Kai pripranti prie to, išmoksti tame nuovargyje plaukti, tada pavyksta tokį būvį priimti.

Teatras „Menas“ jus pristato kaip režisierių, randantį laiko maldai. Kaip atradote tikėjimą? Kodėl santykis su Dievu jums toks svarbus?

Tikėjimą dar nuo vaikystės perdavė tėvai, o vėliau ėjau tik gilyn.

Kuo arčiau premjera, tuo daugiau į bažnyčią einu (juokiasi). Ir šį rytą buvau.

Man atrodo, kad Romos katalikų tradicijoje yra visi būdai, kaip imti gyvenimą ir kaip turtėti. Tik mes tą pamirštam. Dabartinis žmogus turbūt sukasi į kitus dalykus, kitur ieško atsakymų į gyvenimiškus klausimus.

Krikščionybėje tas santykis žmogus – žmogui, Kristaus pavyzdys, antrasis Dievo įsakymas mylėti savo artimą kaip save patį yra grynoji psichologija, psichoanalizė, tik pamirštame, kad tai gali padėti.

Aš gilinu tikėjimą ir man tai padeda. Matau, kad mažai kas eina į tą krikščionybės gylį, nes šiais laikais tarsi nebėra laiko kada gilintis – darbas, tempas, o tikėjimas lieka šone.

Mane tikėjimas stiprina. Padeda būti geresniam, nepraeiti pro gatvėje išmaldos prašantį žmogų, su juo pasikalbėti, paklausti, kaip diena, pauostyti, geria, ar ne, gal geriau kažką nupirkti, nei duoti pinigų. Tikėjimas padeda nepratrūkti konfliktinėse situacijose, būti santykyje su kitu nestresuojant, padeda atsiprašyti, truputį išeiti iš savęs ir pamatyti kitus. Ir peržiūrėjimas, koks aš esu, visą laiką naudingas. Tai stabdo egoizmą ir narcisizmą, padeda savęs nesusvarbinti. Tikėjime randu atsakymus ir ramybę. O tai labai stiprūs dalykai.

Kokių turite svajonių?

Nežinau, svajonė, o gal planas pasigilinti į vyskupo Kazimiero Paltaroko personaliją. Man jis yra Panevėžio regiono veidas. Labai ypatinga asmenybė – ir Panevėžio katedrą statė, ir žydus gelbėjo, ir daugelį kitų ypatingų darbų nuveikė. Ir dabar visur matau jo ženklų.

Bet man atrodo, kad kitos asmenybės jį tarsi nustūmusios į šalį. O man atrodo, kad šis vyskupas būtų įdomus personažas.

O tikra svajonė – kad ne tik išsipildyčiau profesine prasme, bet ir šeimą pavyktų išlaikyti. Labai mažai pažįstu menininkų, sukūrusių gražų šeiminį gyvenimą ir gerai žengiančių profesiniu keliu. Gal ir keista – dažniausiai jie yra tikintys. Norėčiau, kad susijungtų šeima ir kūryba.

Man šeima yra didelė vertybė

Mene galime diskutuoti egzistenciniais klausimais, ieškodami prasmės. Bet kai pamatai mylimą žmogų, savo vaiką, net klausimų neturėtų kilti, kad tai yra didžiausia prasmė.

Gyvename laikais, kai egzistuoja individualizmo kultas. Kas nori, tegul taip gyvena, bet man tai yra keista. Juk duodamas visada gauni daugiau.

Kalbino Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ