Žanas – jaunas kūrėjas. Jo bendraamžiai ankstesniais metais dažnai debiutuodavo su sakmėmis, pasakomis, legendomis. Matyt, tokiame amžiuje tikrai svarbu savaip paaiškinti kažko atsiradimą šiame pasaulyje. Tačiau Žanas ėmėsi ir stambesnio kūrinio – fantastinės knygos. Kas tai bus – apysaka, romanas ar dar kas, jaunasis kūrėjas, beje, nestokojąs humoro jausmo, neatskleidžia.
Žanas Užalinskas (7 kl.)
„Žanas – labai kūrybingas mokinys. Jis puikiai piešia, gražiai smuikuoja ir… užsimojo parašyti knygą, kurioje fantazija susipynusi su nuotykių gausa. Jaunajam kūrėjui reikia linkėti, kad šis kūrybinis proveržis taptų kūrybinio žodžio kelio rimta pradžia“, – rašo K. Paltaroko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, auklėtoja Ramunė Nefienė.
Iš kur atsirado kaštonas
(Sakmė)
Kartą gyveno turtingas ponas – miestelio bankininkas, kurį žmonės praminė Kaštonu (nuo žodžio kaštai*). Jis dieną naktį skaičiuodavo išleistus ir gautus pinigus, už kuriuos pirkdavo įvairius papuošalus ir gražius rūbus. Kiekvieną kartą poną galėdavai pamatyti vis su naujais aksesuarais. Taip jis atkreipdavo visų miestelio žmonių dėmesį.
Vieną dieną užsisvajojęs Kaštonas užėjo į vagių skersgatvį, kuriame jį apvogė… Susikrimto taip kvailai pasielgęs ir netikėtai pinigus praradęs. Todėl nieko nelaukdamas jis nuskubėjo į mišką pas raganą prašyti pagalbos, kad ateityje jo daugiau niekas nenuskriaustų.
Visame miške sklido tiršti dūmai, kurie vedė prie raganos namų. Priėjus trobą, ponui pasidarė neramu, nes pro lango stiklą išvydo žalius dūmus ir siluetą trobos viduryje. Vėliau, sukaupęs visą drąsą, Kaštonas vis dėlto įsmuko į vidų. Žiū! – atsirado kėdė, į kurią ponas visu svoriu klestelėjo. Netikėtai atsiradusiai raganai ponas papasakojo apie nelaimę. Ji pamąstė ir pasiūlė jam spygliuotus šarvus, bet ponas nežinojo, kad dėl to jis taps medžiu. Kaštonas sutiko. Taip jie kartu atsidūrė miško viduryje, ant kalvos. Ten ragana pamurmėjo burtažodį ir vietoj pono išdygo medis, ant kurio buvo žali spygliuoti kamuoliukai ir daugybė įvairiaspalvių lapų…
Nuo to laiko, kai Kaštonas virto medžiu, niekas iš jo nevogė žalių kamuoliukų, kurių viduje buvo paslėptos brangenybės, o pats Kaštonas kiekvieną rudenį praeivius džiugina mesdamas po kojomis savo dovanas.
*kaštai (svet.) – sąnaudos tikslui pasiekti.
Ištrauka iš fantastikos knygos
„Stasė ieško nuotykių“
Susipažinkite – Stasė. Jai šešeri metai. Ji sakosi, jog gyvena labai dideliame mieste ir dar net nežino visų jo užkampių. Ji buvo paimta iš globos namų, tad dabar gyveno pas senę Oną. Mergaitė galvojo, kai tik užaugs, šiame miestelyje ras darbą ir čia gyvens.
Stasė turėjo dar ir augintinį, kuriuo labai didžiavosi. Tai varnas Kernius. Kartą ji sugalvojo pavedžioti Kernių. Varnas, pamatęs kitą varną, pradėjo loti ir tempti Stasę aukštyn (čia taip pati Stasė papasakojo). Užtempta į viršų, ji suprato, kad ten, kur ji gyvena, nėra miestelio. Tai tik kaimas ir toks mažas, kad net pavadinimo neturėjo, tad ir buvo pavadintas tiesiog Kaimu.
Nutraukusi varną Kernių žemyn, Stasė nutarė, kad ji čia negyvens ir nuotykių ieškos kitur…
***
Praėjo daug laiko. Stasei jau sukako 20 metų. Vasarą netikėtai jos draugė pakvietė paatostogauti kempinge. Greit susiruošė ir po geros valandos Stasė su varnu Kernium privažiavo stovyklavietę. Čia buvo mažai žmonių ir labai tvarkinga. Puiku – nebus įkyrių vaikų!
