Praėjusią savaitę į rajono Savivaldybės didžiąją salę
rinkosi Panevėžio apskrities profesinių sąjungų lyderiai. Proga jiems susirinkti
atsirado Panevėžio profesinių sąjungų koordinacinei tarybai ir Panevėžio
apskrities profesinių sąjungų centrui surengus seminarą “Profesinių sąjungų
vaidmuo Europos Sąjungos plotmėje”.
Profesinės sąjungos jau seniai yra Europoje
Seminaro temos pavadinimas tapo ir pagrindinio pranešimo, kurį skaitė Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Alfonsas Gedgaudas, pavadinimu. A.Gedgaudas sakė, kad Lietuvos profesinės sąjungos į Europos Sąjungą nužingsniavo anksčiau nei šalis: tai įvyko maždaug prieš aštuonerius metus. Tik Žemės ūkio darbuotojų profesinei sąjungai sunkiau pavyko integruotis į Europos ir Pasaulio profesinių sąjungų judėjimą. Lietuviai sekė danų, vokiečių, švedų, suomių profesinių sąjungų pavyzdžiu. Šalies profesinių sąjungų lyderiams ypač patrauklus Danijos ir Švedijos profesinių sąjungų pavyzdys: devyniasdešimt procentų šių šalių darbuotojų priklauso šioms sąjungoms, o stiprios ir organizuotos profesinės sąjungos turi teisę registruoti bedarbius ir jiems mokėti bedarbių pašalpas.
A.Gedgaudo manymu, profesinės sąjungos galėtų informuoti darbuotojus teisės ir darbo santykių klausimais. Ypač informacijos trūksta kaimo žmonėms. Kuriant informacinę sistemą, profesinės sąjungos kiekviename regione ar kiekvienoje savivaldybėje galėtų turėti savo atstovą, jis ir šviestų žmones. A.Gedgaudo skaičiavimu, įsikurti, atstovams išlaikyti iš pradžių reikėtų bent jau pusantro milijono litų. Žemės ūkio darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko įsitikinimu, tarp šalies profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų turi vykti socialinis partnerystės dialogas. O tai yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos socialinės politikos principų. Deja, šis principas Lietuvoje beveik neegzistuoja, nes tik nuo dešimt iki dvidešimt procentų darbdavių yra sudarę kolektyvines sutartis su darbuotojais, profesinėmis sąjungomis. Kitur jų nėra, nes nėra ir veikiančių profesinių sąjungų.
Reikia vieningos, stiprios organizacijos
Pasak A.Gedgaudo, visos šalyje veikiančios profesinės sąjungos šiemet turi susivienyti. O jau tada, pasak vieno iš profesinių sąjungų judėjimo lyderio, būtų galima pakovoti ir už tai, kad minimali alga būtų šeši šimtai litų. Lietuvos profesinės sąjungos galėtų turėti didesnės įtakos ginti užsienyje dirbančių lietuvių teises. Bet kad taip būtų, darbuotis kur nors Ispanijoje ar Jungtinėje Karalystėje susiruošęs lietuvis darbininkas turi įstoti į profesinę sąjungą ir gauti Tarptautinės profesinės sąjungos bilietą. A.Gedgaudo manymu, Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigai padidins socialinę nelygybę tarp atskirų Lietuvos regionų, ūkinių subjektų ir žmonių. Kad to nebūtų, vietinė valdžia turėtų daugiau remti tuos regionus, kurie laikomi neperspektyviais ir kurie gaus mažiausiai pinigų. “Jei atsirastų nacionalinio lygio socialinis dialogas tarp profsąjungų ir darbdavių organizacijų, būtų labai gerai”, – sakė A.Gedgaudas.
Įtakingiausios Europos valstybės varžo judėjimą
Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, nušvito užsienyje norinčiųjų užsidirbti akys: baigsis įvairūs suvaržymai, apribojimai, nereiks dirbti nelegaliai. Tačiau seminare kalbėjęs Panevėžio darbo biržos Eures (Europos užimtumo tarnyba) patarėjas Rimvydas Šumskis sakė, kad ne viskas yra taip, kaip tikėjosi šalies bedarbiai. Įtakingiausios ir stambiausios sąjungos valstybės varžo naujųjų valstybių piliečių judėjimo ir įsidarbinimo laisvę: įvedė pereinamąjį laikotarpį. Pasikeitus vyriausybėms, tokios nuostatos nutarė laikytis Danija ir Olandija, nors su tuo nesutiko šių valstybių darbdaviai.
Pasak R.Šumskio, suskaldyta Viduržemio jūros valstybė Kipras yra didžiausia laisvų darbo vietų tiekėja. Bet į Kiprą lietuviai nelabai veržiasi. Šios šalies darbdaviai darbininkams kelia labai didelius kvalifikacijos ir kalbos mokėjimo reikalavimus, nors, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, moka ne pačius didžiausius atlyginimus.
Tarnyba sulaukia darbdavių kaltinimų
R.Šumskio teigimu, jis sulaukia vietinių darbdavių kaltinimų, kad Europos užimtumo tarnyba neva išsiunčia darbingus žmones į užsienį. Tačiau, anot R.Šumskio, tarnyba tik padeda žmonėms, suteikia jiems informaciją ir neskatina nelegalaus darbo. Norintiems užsienyje įsidarbinti žmonėms Eures kelia du pagrindinius – kalbos ir kvalifikacijos – reikalavimus. Iš savo patirties R.Šumskis žino, jog iš pradžių mokančių užsienio kalbas būdavo daugiau. Dabar pagalbos prašo daugiau nemokančiųjų kalbų. Europos užimtumo tarnyba pagrindinį dėmesį kreipia kvalifikuotiems darbuotojams. Bet pastaruoju metu atsiranda daug norinčiųjų dirbti nekvalifikuotus, sezoninius darbus.
Vyresni darbininkai diskriminuojami
slapta
R.Šumskio duomenimis, pastaruoju metu į Eures tarnybą kreipėsi tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt septyni žmonės. Bet tik keturi iš rajono ir keturi iš miesto galėjo pasinaudoti Eures paslaugomis. Visi kiti nemokėjo užsienio kalbos. Kad šalies, kurioje norima įsidarbinti, kalbos mokėjimas ir sugebėjimas prisistatyti būsimam darbdaviui tampa labai svarbiu dalyku, R.Šumskis iliustravo vienu pavyzdžiu: iš dvidešimt švedų ūkininkui pasiūlytų kandidatų į karvių melžėjus, jis tinkamą surado vieną.
Panevėžio darbo biržos atstovo buvo klausiama, ar Europos Sąjungos senbuvėse šalyse darbuotojai neignoruojami pagal amžių. R.Šumskis atsakė, kad oficialiai taip daryti uždrausta, nes tai būtų su žmogaus amžiumi susijusi diskriminacija. Bet, nors ir nedažnai, bet pasitaiko, kad darbdaviai renkasi darbuotojus iki keturiasdešimt metų. Bet būna ir kitaip. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje į darbą neniekinami ir kiek daugiau nei penkiasdešimt metų turintys vairuotojai.
Almantas Šakys
tel. 511223, almantas@sekunde.com
