Didžiausiame Utenos rajono miestelyje Užpaliuose gyventojų nėra nė aštuonių šimtų, bet čia karaliauja ramybė ir ypač graži gamta. Be to, šiam kraštui nepakartojamo žavesio teikia iš piliakalnių sklindanti protėvių dvasia, nepaprasti padavimai ir legendos.
Konglomerato uola – neįprastos formos darinys, jį sudaro susicementavęs ledyno tirpsmo vandens suneštas smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai.
Įvairios versijos
Nemažai ginčų kelia Užpalių vardo kilmė. Vieni tvirtina, kad vietovė vardą gavusi nuo kairiojo Šventosios intako – Užpalos upelio, tekančio šiauriniu gyvenvietės pakraščiu. Kiti tikina, kad Užpaliai buvo apsupti didelių pelkių (palių), todėl vietiniai sakydavo: „Tenai, už palių.“
Kiti pasakojimai byloja apie kitokią vardo kilmę. Prie upės gyveno didelis žmonių būrys, bet jie neturėjo ramybės. Mat dažnai juos puldavo priešai, plėšdavo, žudydavo. Gali būti, kad nuo žodžių „pulti“, „užpuolis“, „užpuolimas“ ir vietovė gavusi Užpalių vardą.
Sklando dar ir kita pavadinimo versija. Neva, kur dabar yra Užpalių miestelis, kažkada buvęs didelis dvaras ir jį valdęs ponas Užpalis. Laikui bėgant, dvaras išnykęs, o vietovę imta vadinti buvusio dvarininko vardu.
Taigi miestelis iš kitų išsiskiria įvairiais vardo kildinimo variantais, be to, jis gali didžiuotis sruvenančia Šventosios upe. Ji ne tik Užpalių puošmena, bet ir viena gražiausių bei švariausių Lietuvos upių.
Anksčiau Šventąja sielininkai plukdydavo medžius iš miškingo jos aukštupio. Surišti plukdomi rąstai išraudavo žoles, todėl upė buvo švari, smėlėtu dugnu. O jį dar neseniai raižydavo ne tik ūsoriai, vėgėlės, bet ir moliuskai.
Geologinis gamtos paveldas
Kas žavisi gamta – Užpaliai puikus pasirinkimas. Tai viena iš įspūdingiausių Lietuvos vietų ne tik dėl savito natūralumo, bet ir dėl piliakalnių, geologinių radinių ar Krokulės šaltinio. Čia nemažai kultūros, gamtos paminklų, juos lanko ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistai.
Pasak Užpalių seniūno E. Keramino, miestelis išskirtinis ne tik gamta, bet ir piliakalniais.
Miestelio seniūnas Eugenijus Keraminas sako, kad būtina pamatyti konglomerato uolą. Nieko nelaukdami sėdame į automobilį ir keliaujam link luito, esančio buvusiame Šeimyniškių žvyro karjere netoli Užpalių miestelio.
Prieš mūsų akis iškyla geologinis stebuklas. Pasirodo, ir Lietuvoje yra uolų. Prieš trylika metų ši uola buvo paskelbta geologiniu gamtos paveldo objektu. Tai neįprastos formos darinys – susicementavęs ledyno tirpsmo vandens suneštas smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai.
Kaip pasakojo E. Keraminas, konglomeratai susidaro dėl sudėtingų požemyje vykstančių hidrocheminių procesų, kai žvyro sluoksnyje išsikristalizuoja kalcitas. Požeminio vandens srautui, kuriame yra ištirpusio kalcio bikarbonato, pasiekus labai laidų ir poringą žvyro sluoksnį, jame sumažėja slėgis, todėl kalcitas kristalizuojasi ir tvirtai sulipdo smėlio, žvyro, gargždo nuogulas.
Šeimyniškių piliakalnis
Spėjama, kad Užpalių kraštas buvo apgyvendintas IV–VI a. Tai liudija čia aptikti pilkapiai ir senos kapinės. Kairiajame Šventosios krante, apie du kilometrus nuo Užpalių, dunkso Šeimyniškių piliakalnis. Tai vienas gražiausių ir didžiausių Lietuvos piliakalnių.
Ant jo stovėjusios pilies kalavijuočiai taip ir nesugebėjo įveikti. Kaip byloja legenda, ant šio piliakalnio buvo įkurtas Užpalių miestelis, vėliau jis buvo perkeltas į dabartinę vietą.
Piliakalnio šlaitų ilgis siekia beveik devyniasdešimt metrų, o jo viršūnės link veda mediniai laiptai. Žengiant pirmus žingsnius atrodo, kad kalva bus lengvai pasiekiama, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau. Įpusėjus apleidžia jėgos, bet smalsumas veda pirmyn. Užkopus į kalną atsiveria nuostabūs vaizdai – Užpalių miestelio panorama.
E. Keraminas prasitarė, kad ateityje planuojama ant kiekvieno piliakalnio uždegti laužą, tada nuo vieno kalno būtų galima pamatyti visus apylinkėse esančius piliakalnius. O jų yra net šeši.
Valtis pavirto akmeniu
Pasigrožėję aplinka patraukiame žemyn, seniūnas mus lydi Krokulės šaltinio link. Vietiniai sako: jeigu būdami šiame krašte nenuvyksime prie stebuklingo vandens, būsime daug praradę. Taigi leidžiamės į neilgą kelionę ir stabtelėjam prie Lygamiškio piliakalnio. Jo papėdėje esantis didelis akmuo pavadintas Laumės valtimi.
Mitologinio akmens ilgis siekia beveik tris metrus, plotis – du, aukštis – kiek daugiau nei metrą.
Kadaise čia buvo rasta laužaviečių, kaulų ir akmeninių kirvukų, aptikta brūkšniuotų lipdinių ir dantytos keramikos. Visi radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Šį piliakalnį vietiniai vadina Genupio kalnu.
Anot seniūno, legenda pasakoja, kad giliai piliakalnyje buvo paslėpta auksinė valtis. Vietos žmonės kalbėjo, kad tą valtį daug kas bandė atkasti, bet užgiedojus gaidžiams, drąsuoliai žūdavo. Tačiau vėl atsirasdavo drąsių, atkaklių Užpalių krašto vaikinų. Kartą du jauni, tvirti vyrai ryžosi pabandyti laimę. Nors trukdė laumės, kalbino meilios gražuolės, tačiau jie atkasė auksinę valtį dar gaidžiams nepragydus, bet neištvėrė ir susiginčijo, kam ji atitekti turėtų. Ir valtis pavirto akmeniu.
Stebuklingas šaltinis
Susipažinę su šio piliakalnio ir akmens istorija skubame į visų išgirtą, nepaprasta aura spinduliuojantį kampelį. Ant Šventosios upės kranto įkurtas miestelis turi savo šaltinį, jis nuo seno garsėja stebuklingomis savybėmis ir yra gausiai lankomas.
Krokulės šaltinis nuo Užpalių nutolęs per vieną kilometrą. Jis yra pietinėje Šventosios slėnio dalyje. Mokslininkai, tyrinėdami šio šaltinio cheminę sudėtį, rado sidabro junginių. Todėl vanduo negenda, ir žiemą, ir vasarą čiurlena vis tos pačios temperatūros – nuo septynių iki devynių laipsnių.
Manoma, kad Krokulės vanduo turi gydomųjų savybių. Jau nuo senų laikų čia rinkdavosi elgetos, negalios ištiktieji. Jie, vildamiesi išgyti, vandeniu jie plaudavo žaizdas, skaudamas vietas. Neatsitiktinai čia visuomet būna žmonių – jie prausiasi, geria vandenį.
Senoliai pasakoja, kad vieną vasaros rytą piemenėliai šioje vietoje pamatė stovintį Kristų, apsuptą spindulių. Nusigandę vaikai suklaupė ir ėmė melstis. Kristus palaimino juos ir išnyko.
Nuo to laiko čia iš visos Lietuvos suvažiuoja daug žmonių – jie tiki, kad Krokulės vanduo stebuklingas. Nuo seno pro čia traukdavo maldininkų būriai į Švenčiausiosios Trejybės atlaidus.
Kad žmonėms būtų patogiau, aplinkui išdėliota akmenų, o šaltas vanduo, atitekėjęs upeliu, patenka į betonuotą šulinėlį ir iš ten teka toliau.
Anot seniūno, tai padaryta Krokulės lankytojų patogumui – lengviau iš šulinėlio pasisemti vandens, patogiau nusiprausti.
Anksčiau į šulinėlį lankytojai mesdavo monetų, tikėdami, kad po kurio laiko vėl sugrįš. Vietos gyventojai pasakoja, kad kartą vienas žmogus iš Krokulės šaltinio išgraibstė tikinčiųjų sumestus pinigėlius ir už tai susilaukė Dievo bausmės – buvo paralyžiuoti dešinės rankos pirštai.
Kristus paliko ženklą
Prie pat šaltinėlio, ąžuolų ir klevų pavėsyje, dailioje raudonų plytų mūrinėje koplytėlėje, stovi Kristaus statula. Koplytėlė pastatyta 1903 m. kunigų K. Kosminskio ir A. Razmo iniciatyva.
Kaip prisimena senieji gyventojai, ši vieta buvusi aptverta tik medine tvorele. 1930 m. klebonas A. Paurys ėmėsi jau šio šimtmečio pradžioje pradėtų tvarkymo darbų, ir visas šventasis miškelis buvo aptvertas dailia mūro ir metalo tvora.
Ne vienas vyresnis parapijietis dar mena savo vaikystėje girdėtą tėvų ar senelių pasakojimą, kad čia, prie šaltinio, ganantiems piemenėliams pasirodęs Kristus. Ant akmens, kur jis stovėjęs, apsuptas spindulių, likęs ženklas – į akmenį įspausta pėda. Tada atsiradęs užrašas: „O Diewe Manas, Atleisk Man.“ Šis akmuo prie koplytėlės tebėra ir dabar.
Sovietmečiu išleistose informacinio pobūdžio knygelėse apie Utenos kraštą Krokulės šaltinis neminimas, nerasime tokio objekto ir „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“. Nors apie Krokulę tuomet buvo nutylima ir įvairiais būdais buvo stengiamasi sutrukdyti žmonėms lankytis toje vietoje, tikintieji vis tiek čia plūdo.
Dabar Utenos turizmo informacijos centras yra parengęs maršrutus pėsčiomis, dviračiais ar automobiliais – siūloma aplankyti Užpalių kraštą ir neaplenkti Krokulės šaltinio.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
U. Mikaliūno nuotr.
