Užaugusi kartu su Panevėžiu

Muzikė ir pedagogė Dalija Latvėnienė – lyg Panevėžio metraštis, saugantis prisiminimus apie skirtingų laikmečių miestą: nuo vaikiškų štabų daugiabučių kiemuose iki darbo kultūros rūmuose, kuriuose už Trispalvę sulaukė nemenkos pylos.

D. Latvėnienė gimė ir augo Panevėžyje, čia brendo jos muzikinis talentas ir pedagoginis pašaukimas. Kadaise tėčio spaudžiama akordeonu groti daugiabučio balkone taip, kad girdėtų visi kaimynai, jau daug metų Dalija daugeliui pažįstama kaip gyvybinga, kūrybinga muzikos mokytoja, savo entuziazmu įkvėpusi ne vieną vaikų kartą.

Pašėlusi močiutė

Dalijos Latvėnienės gimimo metai – pats XX amžiaus vidurys. Jai augant kartu augo, statėsi, plėtėsi ir Panevėžys.

Dabar, kai gimtajame mieste jau nemažai nugyventa, Dalija teigia negalinti atsidžiaugti išgražėjusiu, atsinaujinusiu, tvarkingu Panevėžiu, kuriame jai neįtikėtinai gera.

Nenuilstanti muzikos pedagogė, prieš 36 metus įkūrusi ankstyvojo ugdymo mokyklėlę, iki šiol jai tebevadovauja.

Čia vaikai mokomi muzikos, dailės, teatro, pasaulio pažinimo bei kitų gyvenime praverčiančių dalykų. Dalija pabrėžia, jog dirbant su mažaisiais tenka būti ypač išradingai. O pagal galimybes – dar ir valiūkiškai bei pašėlusiai.

O ji, šešių anūkų močiutė, kaip tik tokia ir yra.

Sutikta gatvėje, renginyje, parduotuvėje, D. Latvėnienė visada besišypsanti, spinduliuojanti puikią nuotaiką. Jaunatviška ir elegantiška.

Paklausta, ar jaučiasi gimusi po laiminga žvaigžde, šyptelėjusi atsako: „Manyčiau, taip ir yra.“

Dalija džiaugiasi, kad likimas apsaugojo ją nuo sunkių išbandymų, nepatyrė didelių bėdų, aplenkė ligos ir negandos.

Nugyventa gyvenimo dalis – įdomi, kūrybinga, prasminga, o įvykių ir veiklos kupinas gyvenimas tęsiasi.

Koncertai iš balkono

D. Latvėnienė tuomečiame Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete įgijo chorvedžio diplomą. Studijos aukštojoje buvo jos ilgo muzikinio kelio vainikavimas.

Prieš tai teko pabaigti Panevėžio vaikų muzikos mokyklą, paskui ir mieste veikusią Pedagoginę muzikos mokyklą, kuri šiuo metu virtusi į V. Mikalausko menų gimnaziją.

„Tėtis labai norėjo matyti mane muzikante. Nupirko man ir brangų akordeoną. Sušilus orams išeidavau groti į balkoną, nes tėtis norėjo, kad grojančią mane girdėtų kaimynai ir draugai. Būdavo, groju, o kieme po balkonu mano draugai žaidžia“, – vaikystės prisiminimais dalijasi D. Latvėnienė.

Ji mena, kad taip grodama ir matydama žaidžiančius vaikus, neretai apsiverkdavo, o kartą ašarodama uždainavo: „Kada noriu, verkiu, kad noriu – dainuoju, nuo sunkių darbelių neišsivaduoju.“

Po tokios dainos, dukros pagailėjęs, tėtis pradėjo mergaitę išleisti į kiemą. Taip Dalija pasijuto išlaisvinta iš nugarą jai veržusių akordeono diržų jungo.

Tačiau dabar tvirtina esanti ypač dėkinga abiem tėvams, neleidusiems į šalį padėti akordeono, o kartu išmokiusiems darbštumo, atkaklumo, pareigos.

To paties ji mokė ir abi savo dukras.

Pažiūrėti televizoriaus – pas kaimynus

Augo Dalija Panevėžio centre.

Muilo fabrike dirbusiam tėčiui buvo suteiktas butas dviaukščiame name priešais šį fabriką, pačioje Ukmergės gatvės pabaigoje, Skaistakalnio parko pašonėje.

Dalija mena savo vaikystėje namo gyventojus buvus itin draugiškus.

Štai televizorius tuomet buvo turbūt didžiausias, dargi sunkiai įperkamas deficitas. Vieniems kaimynams jį įsigijus, dienomis televizijos laidų žiūrėti rinkdavosi kiemo vaikai, vakarais prie jo susėsdavo namo suaugusieji.

Dviratį taip pat turėjo tik viena šeima. D. Latvėnienė šypsosi prisiminusi, kad tuo dviračiu važiuoti išmoko visi kiemo vaikai, taip pat ir ji.

Sovietų kosmonautui Jurijui Gagarinui pakilus į kosmosą, o Dalijai tapus paaugle Ukmergės gatvė pervadinta į J. Gagarino.

Lietuvai išsivadavus iš sovietų sąjungos gniaužtų, gatvė atgavo Ukmergės vardą.

„O vaikų muzikos mokykla buvo Andriaus Domaševičiaus gatvėje, į ją iš namų eidavau Rapolo Čarno gatve, kirsdavau Nikolajaus Gogolio gatvę, praeidavau Lenino aikštę. Dabar Domaševičiaus gatvė pavadinta Antano Smetonos vardu, Gogolio g. atgavo senąjį Smėlynės vardą. Čarno gatvė pervadinta į Vasario 16-osios, o buvusi Lenino aikštė tapo Laisvės aikšte“, – vardija D. Latvėnienė.

Dalija šypsosi prisiminusi, kaip tomis gatvėmis į vaikų muzikos mokyklą tempdavo sunkų akordeoną.

Dirbantiems tėvai nebūdavo laiko į pamokas lydėti savo jaunąją muzikantę.

Pasitaikydavo, kad koks praeivis pagailėdavo mergaitės su didžiule akordeono dėže ir instrumentą pasisiūlydavo panėšėti.

Bet dažniausiai tampydavo jį pati.

Matė augantį miestą

Panevėžio pedagoginės muzikos mokyklos padalinys, kuriame Dalijai teko mokytis, buvo įkurdintas Sodų gatvėje vienuolyno patalpose.

Sovietų valdžia visus Lietuvoje veikusius vienuolynus buvo uždariusi, jų pastatai nacionalizuoti. Panevėžyje vienuolyno pastatai atiteko studijavusiems muziką bei pedagogiką.

„Tai va kiek pokyčių išgyvenau. Prie manęs pastatytos ir miesto gamyklos, ir mikrorajonų daugiabučiai. Pirmiausia radosi Tulpių mikrorajonas, įkandin jo – Žemaičių, Klaipėdos, Statybininkų, Pilėnų, Dainavos. Pačiai man su šeima teko pagyventi Žemaičių mikrorajono daugiabutyje, o dabar vėl grįžau į Ukmergės gatvę. Gyvenu name, kurio mano vaikystėje nė nebuvo. Toje vietoje plytėjo nežinau kieno sodintų patisonų laukas. Už to lauko – Nevėžio upė, už jos – Skaistakalnis“, – į prisiminimus leidžiasi D. Latvėnienė.

Už namelį teko atidirbti

Dar paauglystėje D. Latvėnienė su kiemo draugais yra mynusi tuometės Panevėžio valdžios – miesto namų valdybos duris.

Pilietiški jaunieji panevėžiečiai ryžosi prašyti, kad jų namo kieme pastatytų vaikišką namuką, kuriame galėtų pasislėpti nuo lietaus.

Vaikai buvo beveik išklausyti: į kiemą atbogintas „pusfabrikatis“ namukas – be langų ir be durų.

Tėvai jį sutvarkė ir virto namelis, pasak Dalijos, vaikų susirinkimų vieta, pavadinta štabu.

Tokių „štabų“, kuriuose rinkdavosi vaikai, Panevėžyje tuo metu būta ir daugiau, daugiausia daugiabučių rūsiuose.

Mainais už namelį kieme, iš Ukmergės gatvės vaikų pareikalauta, kad jie kartą per savaitę ateitų į pionierių namus. Tuomet jie veikė pastate, kur dabar prie Kristaus Karaliaus katedros gyvena vyskupai.

„Iš pionierių namų gaudavome užduočių. Pavyzdžiui, su Statybininkų diena turėjome pasveikinti Panevėžio statybos tresto darbuotojus. Tad mes, surankioję namuose, nešdavome priduoti tuščius pieno butelius, už gautus pinigus pirkdavom atvirukų, užrašydavom sveikinimo žodžius, dargi mūsų štabo adresą. Nunešdavom juos į statybos trestą, apeidavome kabinetus, sveikindavome darbuotojus. Patikdavo statybininkams mūsų sveikinimai, o ir mes linksmi grįždavome namo“, – šypsosi D. Latvėnienė.

Sykį kiemo vaikų štabui buvo pavesta geležinkelininkų dienos proga pasveikinti pro Panevėžį maršrutu Kaliningradas–Maskva dardančio traukinio palydoves.

Užrašę sveikinimus ir savo kiemo adresą, sustojusio traukinio palydovėms vaikai sveikinimus įteikė, o paskui, besiartinant Naujiesiems, jų laukė staigmena.

„Nežinau, kas mus pradžiugino – ar pasveikintos traukinio palydovės, ar koks nors geležinkelininkų štabas. Bet labai gerai menu, kad mūsų adresu buvo atsiųstas siuntinys, o jame – mažytė iš plastiko pagaminta eglutė su žaisliukais. Pirmą kartą tokią pamatėm, visiems tos eglutės reikėjo, tad džiaugėmės ja vos dienai parsinešdami į namus“, – sovietmečiu bėgusios vaikystės prisiminimais dalijosi D. Latvėnienė.

Tarkavo už Trispalvę

Gražių Dalija sako turinti ir jaunystės prisiminimų.

Teko vadovauti chorams, vokaliniams ansambliams, dirbti muzikos mokytoja, taip pat padirbėti ir Savivaldybės Kultūros skyriaus specialiste.

Kiek skaudokai ji prisimena darbą tuomečiuose „Ekrano“ kultūros rūmuose, kurie dabar tapę Panevėžio kultūros centru.

„Dirbau „Ekrano“ kultūros rūmų direktoriaus pavaduotoja. Vienu metu man buvo tekę perimti vadovo pareigas, o tuo metu į Panevėžį atvyko filosofas Arvydas Juozaitis, mūsų įstaigoje surengtas susitikimas su juo. Tame susitikime jis pamojavo Trispalve. Tiek ir tereikėjo. Kitą dieną „Ekrano“ vadovybė – direktoriai, profsąjungos, komunistų partijos vadovai gerokai patarkavo, kam įsileidau Juozaitį“, – Lietuvos laisvės priešaušrį mena D. Latvėnienė.

Apie Trispalvę tuomet jai nebuvo užsiminta, rasta kitų būdų išsakyti priekaištus.

Tačiau Dalija neabejoja, kad tokio valdžios išpuolio pretekstu tapo būtent Trispalvė.

Netrukus po šio skandalo jau visa Lietuva mojavo Trispalvėmis, o greit Lietuva atgavo nepriklausomybę.

Slegia širdį D. Latvėnienei prisimenant ir tą metą, kai „Ekrano“ kineskopų gamykla sumanė uždaryti savuosius kultūros rūmus, o šios įstaigos darbuotojus ėmė atleidinėti.

Kineskopų gigantei priklausiusį pastatą tuomet įsigijo miestas.

Dabar tai Panevėžio kultūros centras, nors yra vyresnės kartos panevėžiečių, dar ir šiandien juos pavadinančių „Ekrano“ rūmais.

Netekusi darbo kultūros įstaigoje, D. Latvėnienė vienoje miesto mokykloje įsidarbino muzikos mokytoja ir tuo pačiu metu vadovavo savo įkurtai mokyklėlei. Joje vaikai iki šiol mokomi meno, grožio, puoselėjamas jų dvasinis pasaulis.

Jos įkurtoji mokyklėlė veikia ir Panevėžyje, ir Vilniuje. Sostinėje veiklą vysto D. Latvėnienės dukra, pianistė, edukatorė, knygų vaikams autorė Sonata bei jos vyras garso režisierius, kompozitorius Petras Kričena. O anūkė Beatričė ten pat dirba mokytoja.

Jaunesnioji Dalijos dukra Gintarė taip pat vilnietė – aktorė, režisierė, teatro mokytoja.

Aktorius bei režisierius ir jos vyras Kirilas Glušajevas.

Geba patylėti ir negirdėti

Likimo dovana Dalija vadina sutuoktinį Juozą, su kuriuo jiedu jau daugiau nei pusę amžiaus.

J. Latvėnas – dirbęs ir pedagogu, ir verslininku. Jis ir dabar darbuojasi žmonos įkurtoje mokyklėlėje.

„Tai Juozas leido man skleistis. Už savo vyro jaučiuosi kaip už mūro, su juo man saugu ir gera. Džiaugiuosi, kad mudviejų dukros turi puikų tėtį, o anūkai – senelį“, – šypsosi D. Latvėnienė.

Pusę amžiaus su vyru nugyventi darnoje, tebepuoselėti prieš kone keturis dešimtmečius įkurtą mokyklėlę, svarsto D. Latvėnienė, jai padeda tai, kad, skirtingai nei dauguma moterų, moka patylėti.

„Kai norisi ką nors nebūtino pasakyti, tylėdama suskaičiuoju iki dešimties. Tai padeda. Tiek suskaičiavus, noras sakyti nebūtinus dalykus praeina“, – juokiasi Dalija.

Ir priduria, kad moka ne tik nepasakyti, kas dažnai sukasi ant liežuvio galo, bet ir „neišgirsti“ iš kitų ko nereikia.