Katalikų bažnyčia sovietmečiu buvo likusi vienintele institucija, kurios sovietinis režimas taip ir neįstengė visiškai kontroliuoti. Dvasininkai buvo tie, kurie iš sakyklų pasakojo kitokią Lietuvos istoriją, kalbėjo apie kitokį gyvenimą, nei bruko sovietinė valdžia.
Kaune šiuo metu tarnaujantis kunigas Robertas Pukenis turi pasipriešinimo dalyvio (rezistento) statusą.
Šis dvasininkas gerai pažįstamas daugeliui panevėžiečių.
Jis, tuomet dar jaunas vikaras, buvo vienas pirmųjų, sovietmečiu pradėjusių rinkti ir užrašyti tremtinių pasakojimus, talkinamas vienuolių, leido ir platino draudžiamą literatūrą, o iš sakyklų kalbėjo apie kitokią Lietuvos istoriją, nei rašė suklastoti sovietiniai vadovėliai.
Įkvėptas laisvės ilgesio
70-uosius gyvenimo metus baigiantis kunigas R. Pukenis – anykštėnas.
Kad auga okupuotoje Lietuvoje, būsimas dvasininkas sako dar paauglystėje supratęs ir girdėdamas tėvų pokalbius, ir bendraudamas su Anykščiuose tarnavusiais kunigas.
Į jo, paauglio, rankas pateko ir sovietmečiu drausta Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“.
Joje būsimasis dvasininkas skaitė kitokią savo šalies istoriją, nei rašė sovietmečio vadovėliai.
„Ir visa tai manyje sužadino laisvės, o kartu ir tiesos ilgesį“, – pabrėžia kunigas.
Pergudravo saugumiečius
Pirmą tikrai drąsų rezistencinį žingsnį kunigas Robertas svarsto žengęs jau studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje.
Seminarija laukė atvykstančio komunistų partijos veikėjo, tuomet Lietuvoje veikusios Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Petro Anilionio.
Tasai žmogus garsėjo kaip itin uolus Katalikų bažnyčios persekiotojas.
Susitikimai su šiuo asmeniu, pasak kunigo R. Pukenio, vykdavę kunigų seminarijos salėje, kurioje stovėjo pianinas.
Tame pianine jiedu su kitu seminaristu, pakonsultuoti pažįstamo inžinieriaus, paslėpė magnetofoną.
Jis puikiai įrašė Religijų reikalų tarybos įgaliotinio „auklėjamąją“ kalbą.
Kunigas Robertas mena, kad ir keldamas balsą, dargi grasindamas ir kone trankydamas kumščiu į stalą, aukštojoje partinėje mokykloje pasimokęs įgaliotinis seminarijos profesūrą bei studentus klierikus bandė „atversti“ – t. y. atgrasyti nuo tikėjimo, diegė „teisingo“ sovietinio gyvenimo tiesas.
„Įrašą apie tai, kaip mūsų šalyje kovojama su bažnyčia, atidaviau garsiam kunigui Alfonsui Svarinskui, kad jis, pasinaudodamas turimais ryšiais, perduotų jį tuomet į Lietuvą iš JAV laidas transliavusiems „Amerikos balso“ žurnalistams. Žmonės būtų gyvai išgirdę Anilionio žodžius“, – sako kunigas R. Pukenis.
Deja, jau iš kunigo A. Svarinsko šį įrašą per jo namuose vykdytą kratą atėmė saugumiečiai.
Kadangi įrašą padariusio kunigo Roberto KGB nepuolė tardyti, jis neabejoja, jog saugumiečiams taip ir nepavyko išsiaiškinti įrašo kilmės.
Rinko okupacijos istoriją
Įšventintas kunigu R. Pukenis prisiekė visomis išgalėmis tarnauti Dievui ir žmonėms.
Bendraudamas su ateinančiais užprašyti gedulinių šv. Mišių, kviečiamas pas ligonius, jis sako visuomet žmones pašnekindavęs.
„Per tokius pokalbius paklausdavau apie vargus, pasiteiraudavau, gal tekę būti tremty. Vaje, kiek daug tremtinių sutikau! Jie man pasakodavo, kaip pateko į tremtį ar į sovietinius lagerius, ką juose iškentė, kaip vargo sugrįžę. Iš dažno išgirsdavau apie tremtyje mirusius, neretai ir žuvusius jų artimuosius. Įsišnekėdavome ir apie rezistenciją. Aš tokius pasakojimus paprastai užrašydavau. Taip rinkau ir fiksavau mūsų tautos okupacijos, tremčių istoriją“, – pasakoja dvasininkas.
Kunigas R. Pukenis pabrėžia: jo jaunystėje kenkimu sovietinei sistemai buvo laikoma net bažnyčiose dalijami atvirukai su įrašu „Su Šventomis Kalėdomis!“ ir linkėjimais.
Nepaisant to, tarnaudamas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vikaru, R. Pukenis mena susitaręs su dailininku, kad šis nupieštų kalėdinį atviruką ir užrašytų linkėjimą.
Atšvietus šimtus tokio atviruko egzempliorių, jie būdavo dalijami per Kalėdas išdrįsusiems ateiti į bažnyčią.
„Stengdavausi platinti taip pat ir maldaknyges, ir atšviestus Adolfo Šapokos istorijos skyrius. Juos mašinėle perspausdindavo, o paskui atšviesdavo dabar jau mirusi vienuolė, disidentė, politinė kalinė Onutė Pranskūnaitė“, – mena pašnekovas.
Toji vienuolė platino ir garsiąją „Katalikų bažnyčios kroniką“.
Kunigas R. Pukenis pasakoja rezistencinėje veikloje turėjęs nemažai pagalbininkių vienuolių. Dvasininkas apgailestauja, kad daugelio jų pavardes laikas jau ištrynė iš atminties.
Ruošė dirvą Sąjūdžiui
Pats kunigas R. Pukenis 1987–1989 metais pogrindyje leido „Lietuvos Aidus“.
Dienos šviesą išvydo dvidešimt vienas šio leidinio numeris.
Į jį dvasininkas sako ir sudėjęs tikinčiųjų jam išklotus pasakojimus apie tremtį, lagerius, mirtis juose, taip pat vargus iš tremties sugrįžus į Lietuvą.
Pats jis rašydavo ir visuomeninio, ir politinio gyvenimo komentarus, komentuodavo sovietinių veikėjų vykdomas kovas su tikinčiaisiais.
Kunigui itin įstrigo faktas, kai tokie sovietiniai pakalikai privačiame kieme nuvertė žmogaus pasistatytą kryžių.
Išdrįsęs šitaip viešai garbinti Dievą žmogus sovietinėje spaudoje greitai išvadintas ekstremistu. Kunigas Robertas tuomet „Lietuvos Aiduose“ ironizuodamas pakomentavo, kaip pastačius kryžių tampama ekstremistu.
„Lietuvos Aiduose“ spausdintos garsaus rusų rašytojo, disidento Aleksandro Solženicyno knygų ištraukos apie sovietų lagerius, o ir apskritai apie žmogų bukinančią, valią siekiančią pavergti sovietinę sistemą,
Tarp tautinių rūbų – laisvės žodžiai
Kunigas džiaugiasi, kad „Lietuvos Aidų“ leidybą ir platinimą pavyko išlaikyti pogrindyje neįkliuvus į sovietinių veikėjų rankas.
Rankraščius, o ir patį leidinį dvasininkas slėpdavo pačioje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, spintoje, kurioje saugomi procesijoms skirti tautiniai rūbai.
R. Pukenis mena sykį radęs išplėštas spintos, kurioje buvo sukabinti tie rūbai ir paslėpti rankraščiai, duris.
Niekas iš to, kas buvo slepiama, liko nepaimta.
Ir dabar dvasininkas svarsto, kad išplėšusieji duris, jei tai buvo saugumiečiai, galėjo kaip nors pažymėti leidinį.
Taip pažymėjus būdavo bandoma atsekti draudžiamos literatūros kelią – aiškinamasi, per kurių platintojų rankas jis pereina.
„Ne tik „Lietuvos Aidai“ tuomet buvo leidžiami. Buvo ir daugiau tokio pobūdžio leidinių, kuriais žmonėms stengtasi atverti akis. Leido juos drąsūs žmonės, kovotojai. Tie leidiniai, kuriais budinta sąmonė, daug prisidėjo prie Sąjūdžio gimimo, ruošė jam dirvą“, – įsitikinęs R. Pukenis.
Sąjūdis – džiaugsmas ir tikėjimas
R. Pukenis buvo ir tarp rinkusiųjų parašus, kad tikintiesiems būtų grąžinta Vilniaus katedra, sovietmečiu paversta paveikslų galerija bei koncertų sale.
Ir pats rinko, ir telkė, organizavo renkančiuosius.
Dvasininkui smagu, kad ir jo pastangos prisidėjo prie to, kad Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika 1988 metų spalio mėnesį grąžinta tikintiesiems.
Apie šios katedros grąžinimą pirmą kartą paskelbta per Vilniuje vykusį Sąjūdžio suvažiavimą.
„Sąjūdis buvo džiaugsmas, entuziazmas, tikėjimas, kad pagaliau būsime laisvi“, – sako kunigas Robertas.
Drąsino panevėžiečius
Nepriklausomybės aušroje R. Pukenis tikintiesiems drąsos ir ryžto stengėsi įkvėpti apie tikrąją laisvę, tautą ir Lietuvą kalbėdamas iš sakyklų Panevėžio bažnyčiose, kuriose tarnavo.
Jo įkvepiančių žodžių tikintieji klausydavosi Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, vėliau – Švč. Trejybės.
Pastaroji sovietmečiu buvo paversta parodų sale.
Reikalaujant kunigams ir tikintiesiems, Panevėžio miesto vykdomasis komitetas 1989 metų balandžio 24-ąją pagaliau priėmė sprendimą jiems grąžinti maldos namus.
Tuo metu laisvėjančioje Lietuvoje tai viena iš pirmųjų sugrąžintų bažnyčių tikintiesiems.
Įstatymas dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms priimtas dar beveik po metų – 1990 metų vasario 14-ąją.
„Sąjūdis buvo džiaugsmas, entuziazmas, tikėjimas, kad pagaliau būsime laisvi.“
Kunigas R. Pukenis
R. Pukeniui patikėta Švč. Trejybės bažnyčią atkurti.
„Prisipažinsiu, Sąjūdžio metu Panevėžyje buvau savotiškas vientulys. Su miesto sąjūdininkais mūsų reikalai kaži kaip nesusiklojo, be to, prie jų ir nelindau“, – sako dvasininkas.
O iš bažnyčių sakyklų, komentuodamas tos dienos Evangeliją, kunigas Jėzaus veiklą ir jo gyvenimą vis susiedavęs su tų dienų aktualijomis, drauge tikintiesiems primindavęs ir Lietuvos istorijos faktus.
„Kalbėdavau apie Mindaugo krikštą, apie tai, kiek Vytauto laikais pastatyta bažnyčių, kad ne valstybė, o būtent vienuoliai jėzuitai įkūrė Vilniaus universitetą“, – pamena kunigas.
Sutvarkius bažnyčias – į Romą
R. Pukenis mena, kad lėšų Švč. Trejybės bažnyčiai sutvarkyti skirta ir iš miesto biudžeto, prisidėjo ir Panevėžyje veikusios įmonės, aukojo ir patys panevėžiečiai.
Sutvarkęs šiuos maldos namus, dvasininkas ėmėsi atkurti buvusio Marijonų vienuolyno koplyčią. Sovietmečiu joje veikė Vaikų dailės mokyklos ūkio patalpos, o pačiame vienuolyne – mokykla.
Kai tikintieji jau galėjo Dievą garbinti ir buvusio vienuolyno koplyčioje, kunigas R. Pukenis ėmėsi remontuoti Uliūnų bažnyčią bei prikelti uždarytą Barklainių koplyčią.
Nuveikęs tiek ūkio darbų, dvasininkas nusprendė labiau įsigilinti į Katalikų bažnyčios sukauptą išmintį.
Kunigas R. Pukenis – jei ne pats pirmasis, tai vienas pirmųjų Panevėžio vyskupijos kunigų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę išvykusių studijuoti į Romą.
Jo studijos Italijoje tęsėsi dešimt metų – nuo 1992 iki 2002-ųjų. Per tą laiką kunigas Robertas apsigynė tris doktoratus.
Studijas apmokėjo JAV vyskupijos. Išvažiuoti studijuoti, mena dvasininkas, nebuvo paprasta. Nepaisant to, kad ėjo jau 1992-ieji, nepriklausomos Lietuvos metai, pritarimą išvykti studijuoti turėjo „palaiminti“ sovietinis saugumas.
„Nedavė man to leidimo, iki jo nepareikalavo visa disidentų komanda: vienuolė Nijolė Sadūnaitė, kunigas Alfonsas Svarinskas, pasaulietis Vytautas Skuodis bei kardinolas Vincentas Sladkevičius“, – mena kunigas R. Pukenis.
Dvasininkas pats šypsosi prisiminęs, kad nuvykusiam į Italiją, jam pirmiausia į akis krito žmonių guvumas, šypsenos, sveikinimasis net su nepažįstamais – visa tai bylojo laisvę.
O štai italai, pasakoja kunigas, atkreipė dėmesį į lietuvių susikaustymą, kaži kokį nepatiklumą.
„Aš italams aiškindavau, kad lietuviai išgyveno okupaciją, pokario žudynes, tremtį, kad iš mūsų mėginta atimti tikėjimą, tad patariau nesistebėti, kad ir esame kitokie nei jie, viso to nepatyrę“, – pasakoja R. Pukenis.
Jau kaip trijų sričių mokslų daktaras R. Pukenis, grįžęs iš Italijos, darbavosi Panevėžio vyskupijos kurijoje bei važinėdavo į Kauną dėstyti teologijos studentams.
Dabar jau 17 metų, kai palikęs Panevėžį R. Pukenis kunigauja Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.
Talkino vienuolės
Sovietmečiu Panevėžyje R. Pukeniui ne tik skleisti Dievo žodį, bet kartu ir žadinti tautos sąmonę padėjo nelegaliai mieste veikusios Dievo Apvaizdos vienuolijos seserys.
92-ejų vienuolė Kazimiera Mažuknaitė mena, kad kunigo Roberto paprašyta buvo tapusi savotiška kurjere.
„Rūpinausi tą leidinėlį išdalinti, kai reikėdavo – paslėpti. O iki jis būdavo išspausdintas, tekdavo pasirūpinti, kad tekstai būtų atspausdinti mašinėle“, – „Lietuvos Aidų“ leidybos rūpesčius prisimena vienuolė.
Į kunigo R. Pukenio pogrindinę veiklą įsitraukė ir vienuolė Leonora Kasiulytė.
Su šiuo dvasininku jos keliai susikirto, kai neteko medicinos sesers darbo Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Šitaip saugumas siekė vienuolę sužlugdyti.
Bet tikėjimo L. Kasiulytė neišsižadėjo. Ji atėjo į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią pagelbėti organizuojant tikinčiųjų procesijas.
„Parsinešdavau pasaugoti kunigo Roberto surinktą antisovietinę medžiagą. Tačiau mūsų vienuolyne saugoti tą medžiagą nebuvo saugu. Mes, vienuolės, buvome sekamos saugumiečių. Stovėdavo jie po mūsų langais, šnipinėdavo“, – pasakoja L. Kasiulytė.
Laimei, jai pavyko pergudrauti KGB šnipus ir šie draudžiamos literatūros neaptiko.
„Su manimi saugumas labiau kovojo dėl tikėjimo. Dabar mąstau, kad kovodami su manimi, saugumiečiai manė kovojantys su pačiu Dievu“, – svarsto vienuolė.
Kartą ji netgi pakliuvo į saugumo pasalą, kai vienuolę bandyta nužudyti.
„Einant gatve pro mūro sieną, į ją, vairuotojui padidinus greitį, tvojosi mašina. Spėjau atšokti, man sužalojo kelį“, – ką sovietmečiu teko išgyventi Dievo tarnams, nepamirš L. Kasiulytė.
