Gavęs ne vieną apdovanojimą už įspūdingas ir meniškas nuotraukas,
sulaukęs palaikymo iš žymių dainų tekstų autorių, rašytojų, dirbęs fotografu
įvairiuose leidiniuose, surengęs ne vieną personalinę parodą, Leonas Grubinskas
tiki esantis palytėtas Dievo, o už jam suteiktą talentą sako turįs atsilyginti
triūsu.
Viskas – kaip per sviestą
Gimęs Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, dvylika kartų žvelgęs mirčiai į akis fotomenininkas ir jautrios sielos asmenybė savo karčių ir džiugių akimirkų persmelktą gyvenimą prisimena lyg viskas būtų buvę vakar. Pirmojo į rankas paimto akordeono kvapą ir skleidžiamus garsus menininkas jaučia ir gali nupasakoti taip sklandžiai, lyg juo dabar kas šalia grotų.
L.Grubinskas yra gavęs ne vieną apdovanojimą už įspūdingas nuotraukas, sulaukė palaikymo iš žymių dainų tekstų autorių, rašytojų, dirbo fotografu įvairiuose leidiniuose, surengė ne vieną personalinę parodą.
Išanalizavęs kiekvieną savo gyvenimo posūkį, menininkas tiki esantis paliestas Dievo ir todėl mano, kad už dovanotą talentą turi atidirbti. Jis mano, kad netikintis žmogus negali pažinti gamtos, o toks niekada nebus menininku.
Kad ir kokios veiklos imtųsi Leonas, atrodo, kad jam tai skirta. Keturiolikos metų niekieno nemokomas pradėjo groti akordeonu, kai duonos iš to valgyti nebegalėjo, ėmėsi fotografijos. Panevėžietis prisipažįsta, kad fotoaparatą į rankas paimti pasiūlė draugė, o nuvežęs išryškinti pirmąją savo fotografijos juostelę ir pamatęs, kas išėjo, buvo maloniai nustebintas.
„Kai nuvežiau išryškinti pirmąją juostelę, fotografas paklausė, kiek metų jau fotografuoju. Tada ir supratau, kad einu tinkamu keliu“, – nesikuklina pašnekovas.
Kelias akmenuotas
L.Grubinsko kelias nebuvo lengvas ir tiesus. Susidūręs su mirtimi akis į akį, kentęs vaikų patyčias, alkį, jis sugebėjo užsigrūdinti ir išmoko visur įžvelgti grožį. Augęs didelėje šeimoje, šešerių metų išgyvenęs tėvų skyrybas, panevėžietis sako paguodą visuomet rasdavęs gamtoje.
„Tarp viso blogio, o augant kaime jo tikrai netrūko, visuomet įžvelgdavau ką nors gero. Stebėdavau gamtą, nuo vaikystės rytais klausydavausi čiulbančių varnėnų, čirenančių vyturėlių, vakarais suokiančių lakštingalų. Švilpaudamas bandydavau atkartoti paukščių garsus. Kartais pavykdavo“, – prisiminimais dalijasi jautrios sielos vyras.
Menininkas prisipažįsta, kad labiausiai jo sielos stygas virpindavo akordeono garsai, todėl sužinojęs, kad kaime vienas senelis turi instrumentą, nieko nelaukdamas nuskuodė jo paprašyti. Įgyvendinęs vieną pirmųjų svajonių, seną akordeoną L.Grubinskas kruopščiai nuvalė ir kiek įmanoma sutvarkė. Sėdėdamas po krūmais bandė juo groti.
„Jis buvo senas, negalėdavau išgauti visų garsų, tačiau vis tiek tampiau akordeoną: o gal pavyks?“ – mena pašnekovas.
Būrė aplink save
Žuvaudamas, padėdamas tėvui batsiuviui siūti batus, Leonas susitaupė tiek, kad galėjo nusipirkti naują armoniką. Būdamas vos keturiolikos metų jaunuolis, jis instrumentą įvaldė taip gerai, kad buvo kviečiamas groti vakarėliuose. Tačiau didžiausio susižavėjimo jis sulaukė Meilūnuose, kai nuvyko pagroti pas gimines.
Tąkart jauną vaikiną pakvietė pasilikti ir tapti Meilūnų kultūros namų meno vadovu. Per keletą mėnesių jis merdinčius kultūros namus prikėlė, o garsas apie jauną ir gabų vyrą pasklido po apylinkes.
L.Grubinskas pasakoja, kad netrukus persikėlė dirbti į Mažuikių kultūros namus netoli Papilio. O priežastis buvo viena – kultūros centre pamatęs itališką akordeoną, negalėjo jo pamiršti.
„Pasiimi itališką akordeoną ir atrodo, kad jis skamba pats“, – romantiškai kalba pašnekovas.
Linksmintis čia atvykdavo jaunimas net iš Biržų. Jaunuoliai sakydavo, kad važiuoja į šokius pas Levuką.
Kultūros skyriaus vadovų patariamas jis pradėjo mokytis chorvedybos, išmoko skambinti fortepijonu. Tačiau netrukus teko viską palikti ir vykti tarnauti į kariuomenę.
„Pirmą kartą pasisekė išsisukti, tačiau antrą kartą – ne. Buvau jau 25-erių, tarnavau trejus metus“, – prisimena menininkas. Kad L.Grubinskas buvo aplinkinių mėgstamas, liudija tada „Švyturio“ žurnale išspausdintas straipsnis „Kad tik Levukas grįžtų“.
Pasuko kitu keliu
Atitarnavęs ir grįžęs jis kultūros namus rado apleistus. Tačiau veržlus vyras greitai viską sutvarkė. Vakarais vėl degdavo žiburiai, skambėdavo dainos. Vis dėlto po kelerių metų jaunimas patraukė į miestą, apie kitokią patirtį teko pagalvoti ir Leonui. Tuomet jis persikėlė gyventi į Panevėžį ir įsidarbino fotoateljė „Astra“. Ten dirbdamas laborantu nusipirko teleobjektyvą ir ėmė fiksuoti įsimintinus momentus.
Pirmas juo iš toliau darytas kadras buvo prie tuomečio dramos teatro sėdinti nuliūdusi mergytė su šuniuku. Fotografija, pavadinta „Paguoda“, iškeliavo į užsienį. L.Grubinsko nuotraukas ėmė spausdinti miesto laikraštis.
Leono meniškos nuotraukos neliko nepastebėtos.
Jį dirbti fotografu pakvietė rajono laikraščio „Tėvynė“(tuo metu jis buvo aukšto
lygio) redaktorius Povilas Kancė. Kolegos į išsilavinimo neturintį Leoną žiūrėjo
nepatikliai. Tačiau skeptikams greitai teko nutilti. Pirmaisiais darbo
redakcijoje metais L.Grubinskas pelnė penkias premijas, iš jų viena –
respublikinė. Jis buvo priimtas į Fotomenininkų draugijos tikruosius narius.
Įvertino incidentą
Bėgant metams fotografui sekėsi vis geriau. Sovietų Sąjungoje vykusiame fotografijų konkurse, kuriame dalyvavo keli tūkstančiai menininkų, jis tapo nugalėtoju. Krasnogorske už grupinį portretą panevėžietis pelnė antrą vietą. L.Grubinsko nuotraukos buvo eksponuojamos daugelyje pasaulio šalių. Viena jų – „Finalas“ – prieš penkiolika metų buvo atrinkta Londone leidžiamam almanachui „Pasaulio sportas“, kuriame spausdinamos geriausios nuotraukos sporto tema.
Dievo dovana Leonas vadina ir netikėtą susitikimą su stumbrais. Važiuodamas automobiliu, kartą jis su šiais stambiais gyvūnais vos nesusidūrė. Išgąsdinti stumbrai ėmė šokinėti. Fotomenininkui pavyko įamžinti šį momentą, o „Incidentu“ pavadinta nuotrauka apkeliavo Europos šalis, Austriją, Malaiziją, Japoniją, laimėjo dešimt pirmųjų vietų.
Fotografas yra padaręs ir nemažai humoristinių nuotraukų, jos padėjo gauti ne vieną apdovanojimą.
Rodydamas į nuotrauką, kurioje prie miško, šalikelėje, stovi ištiesta letena meška, L.Grubinskas prisimena jos atsiradimo istoriją.
„Pasisodinau 180 kg sveriančią meškutę keleivio pusėje ir važiavome Vabalninko link, o čia staiga pasiveja policijos pareigūnas. Pamatęs tokį vaizdą, jis kiek sutriko. Gerai, kad apie mane jau daug kas žinojo, tai tik pamojavo ranka“, – juokiasi pašnekovas. Ši fotografija apkeliavo pasaulį, pelnė kelias pirmąsias vietas.
Panevėžietis tikina: norint įamžinti tikrai gerą akimirką, reikia paplušėti ir išlaukti. Jei per mėnesį pavyksta padaryti bent vieną neblogą meninę nuotrauką, tai yra nuostabu. L.Grubinskas prisipažįsta nesiekęs titulų, niekam nepadlaižiavęs ir nieko nepapirkinėjęs, kad laimėtų konkursuose.
„Aš siunčiu nuotraukas ten, kur nereikia jokių pažinčių, įkalbinėjimo ar pinigų“, – sako menininkas.
Gulėdamas pavargsta
Be dainos, muzikos, Leonas visuomet mėgo sportuoti. Jis tvirtina, kad ilgai gulėdamas lovoje pavargsta. Rajono varžybose, į kurias atvykdavo nesitreniravęs, penkių, dešimties kilometrų ėjimo distancijose užimdavo antrąsias vietas.
Kai buvo armijoje ir atsirado galimybė išmėginti taiklumą, L.Grubinskas automatu „Kalašnikov“ iš 100 galimų taškų tiek jų ir surinko. Tai buvo tolygu jaunimo šaudymo pasaulio rekordui.
„Tąkart niekas nepatikėjo, kad taip galėjau šaudyti. Aiškinau, kad šaudydavau kaime, tik tada supratingai linksėjo galvomis“, – prisiminė pašnekovas.
Imasi naujų darbų
Leonas prisipažįsta, kad vien fotografijos menas jo jau nebetenkina, todėl, prisiminęs jaunystės aistras, pasinėrė rašyti apie gamtą. Jau penkerius metus dalyvauja Lietuvos radijo rašinių konkurse „Gamta – visų namai“. Be to, pastaraisiais metais jis sukūrė per penkiasdešimt eilių dainoms.
Geriausią vaistą nuo visų ligų įvardijantis humorą Leonas sako sukūręs per tris tūkstančius šmaikščių anekdotų, kuriais pralinksmina praradusiuosius viltį nelengvame gyvenimo kely.
„Menas, muzika, daina, humoras nugali blogį, tamsą, palieka pėdsakus ir ten, kur kelio nėra“, – mano L.Grubinskas. Pasak jo, didžiausias nuovargis – kai per dieną nepavyksta nieko sukurti, padaryti. Tada gelbėja bent 15 kilometrų pasivaikščiojimas gamtoje.
„Tik tuomet manęs neatakuoja depresija, nes žinau, kad padariau gero daugeliui žmonių ir ramiai galiu gulti į patalą, kad sukaupčiau jėgų, idėjų rytojui“, – teigia menininkas.
Vaida REPOVIENĖ
P.Luko nuotr. L.Grubinskas niekada nestovi vietoje: muzikuoja, fotografuoja, rašo eiles, kuria anekdotus.
