Už darbą – ir alaus, ir muilo

Darbuotojams visais laikais buvo aktualu darbo sąlygos ir atlyginimas. Tarpukariu Panevėžio pramonės įmonės mokėdavo ne tik algas, bet ir kai kurios jų taikydavo motyvacines priemones. Tokias, už kokias šiais laikais darbdavys sulauktų baudos.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Panevėžyje, panašiai kaip ir kitose šalies vietose, pramonė prasidėjo nuo spirito varyklų.

Vėliau miestą garsino malūnai, kurie gana greitai buvo automatizuoti.

Tad, pasak istoriko, darbininkus nukonkuravo mašinos.

Ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje didžiausia Panevėžio įmone tapo „Maisto“ fabrikas, kuriame, anot D. Pilkausko, mokėtos gana neblogos algos.

Nemažai panevėžiečių dirbo ir Leizerio Bero Chazeno linų apdirbimo, taip pat „Panevėžio muilo“ fabrikuose, „Kalnapilyje“, Panevėžio degtinės pilstykloje.

Mieste tarpukariu kūrėsi nedidelės siuvyklos, metalo apdirbimo įmonės, kepyklos, mažos dirbtuvės ir pan.

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Panevėžio įmonėse dirbo apie 1500 darbininkų ir buvo apie 5000 amatininkų.

1936 metais mieste veikė 102 įmonės.

Vyrai uždirbdavo daugiau

Tarpukariu Panevėžį garsinusiuose malūnuose darbo sąlygos ir atlyginimai gerokai skyrėsi.

Penkių aukštų pastate įkurtame „Javo“ malūne Kranto gatvėje dirbo 12 žmonių. Jie gaudavo chalatus, o pačiame malūne buvo pavyzdinga švara. Čia dulkes siurbė automatiniai siurbliai. Kiek žinoma, moterys šiame malūne tuo laiku per dieną uždirbdavo 2,5 lito. Meistras gaudavo 250 litų mėnesinę algą, malūnininkas – 350 litų.

Toje pačioje Kranto gatvėje kitame malūne, priklausiusiame E. Rubinšteinui, kur dabar yra viešbutis, susigrūdę dirbo 19 žmonių.

Čia meistras gaudavo 260 litų per mėnesį, o jo padėjėjas – 150 litų.

Moterims už dieną taip pat mokėdavo 2,5 lito, o vyrams – 4 litus. Už viršvalandžių valandą mokėta po 50 centų.

„Malūno savininkas atleisdavo ilgiau išdirbusius darbininkus, o priimtiems naujiems mokėdavo mažiau“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Leizerio Bero Chazeno malūne „Varpa“, buvusiame Smėlynės gatvėje, algos buvo gerokai didesnės. Jo malūnininkas, pasak istoriko, gaudavo visus 600 litų, o mašinistas – 200 litų per mėnesį.

Tačiau darbininkų atlyginimai buvo panašūs kaip ir kitur. Moterims už dienos darbą sumokėdavo 2,5 lito, vyrams – 3,5–4 litus.

Nuo XIX amžiaus pabaigos veikusiame Stasio Montvilos Mielių ir spirito fabrike (kur vėliau veikė „Sema“) dirbo 65 darbininkai.

„Tuo laiku tai buvo viena stambiausių tokių Lietuvos įmonių“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Čia vyriausiasis šaltkalvis per mėnesį uždirbdavo 276 litus, vairuotojui buvo mokamas 200 litų mėnesinis atlyginimas, ūkvedžiui – 230 litų.

Pasak istoriko, paprastas šaltkalvis už dieną gaudavo 6 litus, elektromonteriui buvo mokama tiek pat, o mašinisto padėjėjas per dieną uždirbdavo 4,5 lito, kūrikas – dešimčia centų mažiau. Spirito darbininkui buvo mokama taip pat 4,5 lito per dieną, o vyresniajam darbininkui – 7,5 lito.

Prie algos pridėdavo muilo

Kai kuriose Panevėžio įmonėse darbininkai gaudavo ne vien algą. Darbdaviai taikė ir įvairias motyvacines priemones.

Nemažos algos buvo mokamos Panevėžio miesto elektrinėje. Čia mašinistas per mėnesį uždirbdavo 270 litų, jo padėjėjas – 240 litų, elektromonteris – 260 litų, o šaltkalviui buvo mokami 6 litai už dieną. Be viso to, darbuotojams buvo suteikiama 5 litų mėnesinė kompensacija elektros mokesčiui.

Neblogos algos, pasak muziejininko, buvo mokamos ir akcinės bendrovės „Lietuvos muilas“ Panevėžio fabrike.

Praktiškai visa šio fabriko produkcija buvo realizuojama Lietuvoje, o ypač daug muilo tarpukariu nupirkdavo kariniai daliniai.

Prie muilo katilų plušėję darbininkai per dieną uždirbdavo 4,8 lito, prie muilo pjaustymo – 4 litus. Meistro mėnesinė alga siekė 200 litų. Be to, darbininkai per mėnesį gaudavo po kilogramą skalbimo muilo ir po du kilogramus tualetinio muilo.

Motyvavo ir alumi

„Kalnapilio“ alaus darykloje ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje moterys per dieną uždirbdavo 2,5 lito, darbininkai – 4 litus, mašinistas – 5 litus. Ypač vertintas alaus meistro darbas. Pavyzdžiui, lenkų tautybės Vincentas Todovianskis gaudavo 300 litų algą.

Alaus daryklos darbuotojams duodavo ir įmonės produkcijos. Dabar būtų sunku įsivaizduoti, kad fabrike prie įrenginių darbuotųsi teisėtai prisiragavusieji alaus.

„Visi darbininkai gaudavo po butelį alaus per dieną. Jį buvo galima išgerti darbovietėje arba neštis namo“, – sako D. Pilkauskas.

Vyrams ir moterims atskiros valgyklos

Bene stambiausia Panevėžyje tais laikais buvo akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabrikas. Jame veikė dvi valgyklos – atskirai vyrams ir moterims.

Fabrikas darbuotojams buvo sukūręs gana modernias darbo sąlygas – po darbo buvo galima nusiprausti dušuose.

Atlyginimai priklausė nuo darbuotojo kategorijos, o šioji – nuo išdirbto įmonėje laiko.

„Dešrų skyriuje buvo net 12 kategorijų. Čia alga svyravo nuo 3,60 iki 9,60 Lt per dieną. Moterų atlyginimai skirstyti į 4 kategorijas – nuo 2,40 iki 3,60 Lt per dieną. Mechanikos skyriuje buvo 9 kategorijos, o algos – nuo 3,60 iki 8,60 Lt už dieną“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Palyginimui, tais laikais valstybės tarnautojai, priklausomai nuo jų kategorijos, per mėnesį uždirbdavo nuo 250 iki 1200 litų, o valstybės prezidentas gaudavo 4000 litų algą (be reprezentacinių išlaidų).

Grindė gatves, skaldė akmenis

„Gerokai sunkiau vertėsi bedarbiai, kurių Panevėžyje tam tikrais laikotarpiais būdavo labai daug“, – pasakoja D. Pilkauskas.

1924 metais Panevėžyje būta 400 bedarbių, po poros metų – 484, tačiau dažnai tarpukariu šis skaičius siekdavo 600, o buvo metų, kai – ir visą tūkstantį.

Panevėžio savivaldybė bandė spręsti bedarbių klausimą. Dalis jų gaudavo viešųjų darbų, dažniausiai grįsti gatves.

D. Pilkausko teigimu, Panevėžio bedarbiai sutvarkė Slobodką, Nevėžio, Šiaulių, Radviliškio gatves, ruošė smėlį, žvyrą ir akmenis būsimam tiltui per Nevėžį.

Gauti viešųjų darbų nebuvo taip paprasta.

Istorikas pasakoja, kad tam reikėjo mieste pragyventi tam tikrą laiką.

Kiek žinoma, sunkiausia viešąjį darbą buvo gauti viengungiams, nes stengtasi parūpinti darbo turintiems šeimas, ypač gausesnes.

Pasak D. Pilkausko, su tokiais įdarbintaisiais prižiūrėtojai neretai turėdavo vargo.

„Kai kurie vengė darbo ir pypkiavo ar plepėjo. Jie net bandė prieš prižiūrėtojus naudoti smurtą“, – pasakoja istorikas.

Konkuravo miesto ir kaimo bedarbiai

Panevėžyje 1934 metais buvo 700–800 bedarbių, iš jų 150 miškuose dirbdavo viešuosius darbus ir per dieną gaudavo 3 litus.

„Panevėžio garsas“ 1936 m. kovą rašė: „Gatvėse stoviniuoja vyrai su kirviais ir pjūklais ir laukia bet kokio darbo už kelis centus. Moterys už niekus dirba patį nešvariausią darbą pas miesto žydus.“

Kitais spaudos duomenis, 1936 metais Panevėžyje bedarbiai net nebuvo registruojami, nes visi galėjo gauti darbo tiesiant Ramygalos plentą.

To meto spaudoje – „Lietuvos aide“ – aprašytas ir gražus miesto bedarbių poelgis. Pasak D. Pilkausko, A. Jakšto prospekte lyginant žemę susižeidusio darbininko žmonai bendradarbiai paaukojo keliolika litų.

„Miesto darbininkams rimtą konkurenciją sudarė kaimo bedarbiai. Pasibaigus vasaros darbams jie atvykdavo į miestą ir sutikdavo dirbti už pusę atlygio“, – pasakoja muziejininkas.

Postūmis darbo rinkoje

Nemenką postūmį darbo rinkoje, pasak istoriko, 1937-aisiais padarė pradėtas tiesti Panevėžio–Joniškėlio geležinkelis, kur dirbo apie 1000 darbininkų.

„Jie uždirbdavo po 6–9 litus per dieną, tačiau didelė problema buvo apgyvendinimas ir maitinimas. Darbininkai gyvendavo klojimuose pas ūkininkus. Už savaitę nakvynės jie mokėdavo po litą, tačiau ūkininkai labai pakėlė kainą už maistą, tad jį reikėdavo pirkti mieste“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Didžiuliu postūmiu tapo ir 1939 metais pradėta Panevėžio cukraus fabriko statyba, kur darbavosi apie 1500 žmonių.

„Buvo statoma apie 40 pastatų ir dirbta keliomis pamainomis, net ir šventadieniais. Žemėms vežti keliasdešimt žmonių atvyko netgi iš Utenos“, – kalba istorikas.