Ne kiekvienas miestas gali didžiuotis tokiu metraštininku, kokį turėjo Panevėžys.
Jonas Čergelis (1956–2024) kūrė kino dokumentiką, kuri šiandien laikoma neįkainojamu Lietuvos istorijos lobynu. Sovietmečiu į aukštąją kino mokyklą Maskvoje jam buvo užkirstas kelias dėl tėvo partizaninės praeities, bet tai jo nesustabdė – filmavimo kamera tapo J. Čergelio neatsiejama dalimi. Ja operatorius dokumentavo istorinius lūžius, pats visada būdamas įvykių epicentre. Nuo Baltijos kelio iki 1991-ųjų Sausio 13-osios – jo kamera fiksavo ne tik faktus, bet ir tautos dvasią. Tai ne tik filmai. Tai gyvas liudijimas, kaip gimė mūsų laisvė.
Vertinga dokumentika
Gyvenimą paskyręs kinui šviesaus atminimo Jonas Čergelis filmavimu susidomėjo dar mokykloje.
„Panevėžio balsui“ jis yra pasakojęs apie svajonę mokytis Maskvos kinematografijos institute operatoriaus specialybės, tačiau įstoti taip ir nepavyko.
Kaip vėliau paaiškėjo, kelias partizano sūnui į tokią aukštąją mokyklą, kurioje tuo laiku mokėsi ir užsieniečiai, buvo užkirstas. Tad teko rinktis fotografijos studijas Lietuvoje.
Jas baigęs J. Čergelis dirbo Lietuvos kino mėgėjų draugijos instruktoriumi, o nuo 1978 metų iki 1991-ųjų – Panevėžyje, „Ekrano“ liaudies kino studijos vadovu, režisieriumi.
Panevėžietis ir tokiame darbe sugebėdavo pastebėti tai, kas sovietinei valdžiai nebuvo paranku. Dėl to yra sulaukęs ir griežtų pastabų, pavyzdžiui, kai filmavo prieš Lietuvos komunistų partijos Panevėžio miesto komiteto pastatą pjaunamus medžius.
Panevėžio metraštininku vadintas J. Čergelis buvo tas žmogus, kuris Atgimimo laikotarpiu fiksavo mitingus Panevėžyje, kitus svarbius to meto įvykius.
Jis visada buvo arti to, kas svarbiausia tuo permainų laikotarpiu vyko mieste: ar tai būtų piketas prie Skaistakalnio parke veikusių kariniam daliniui priklausiusių aviacijos remonto dirbtuvių, ar prie karinio komisariato, ar Lenino paminklo nuvertimas, ar lemtingasis 1991-ųjų sausis ir kt.
Jo nufilmuoti kadrai dabar tapę itin vertinga istorine dokumentika, kokia gali pasigirti retas kuris Lietuvos miestas.
Šviesaus atminimo J. Čergelio kūrybinis palikimas šiuo metu saugomas Lietuvos centrinio valstybės archyvo Kino dokumentų skyriuje, taip pat Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Tikėjo laisve
Daugelis J. Čergelio filmavimo kamera įamžintų istorinių įvykių įsirėžė ne tik į žmonių atmintį – jie tapo gyva ir svarbia Lietuvos istorijos dalimi.
1988 metų rugpjūtį iš padangių panevėžietis filmavo per Lietuvą nusidriekusią gyvą žmonių grandinę – Baltijos kelią. Lakūnai operatorių nuskraidino iki pat Latvijos sienos.
1990 metų kovo 11-ąją J. Čergelis vyko į Vilnių, į Aukščiausiosios Tarybos posėdį, kur jį delegavo Panevėžio Sąjūdžio tarybos nariai. Vėlų tos dienos vakarą buvo atkurta nepriklausomybė, tačiau operatoriaus šis įvykis, kaip yra prisipažinęs, visiškai nenustebino. „Panevėžio balsui“ jis yra pasakojęs, jog tuomet atrodė, kad kitaip ir nebegali būti.
Svarbiausia kaip lietuviui, kaip metraštininkui diena J. Čergelis vadino kruvinąją 1991 metų sausio 13-ąją.
Prieš lemtinguosius įvykius lankėsi Vilniuje. Kaip ir daugelis ten buvusių kolegų operatorių J. Čergelis filmavo ginti laisvės susirinkusias minias, matė augančią įtampą.
Jis yra filmavęs ir tų metų sausio 7-osios įvykius, kai prosovietinės „Jedinstvo“ organizacijos žmonės bandė šturmuoti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmus. Tąkart juos atšaldė rūmus gynę savanoriai, paleidę šaltą dušą iš ugniagesių žarnų.
Operatorius yra pasakojęs, jog taip klostantis situacijai jau buvo aišku, kad jo su kamera labiau reikės Panevėžyje. Mat sostinėje netrūko ir užsieniečių operatorių.
„Visi jautėme, kad kažkas bus. Taip ir nutiko“, – vėliau prisiminė istorinių įvykių metraštininkas.
Tomis dienomis, kai sukviesti saugoti svarbiausių objektų Panevėžyje – telefono ir telegrafo stoties, spaustuvės ir Savivaldybės – panevėžiečiai pakaitomis budėdavo prie jų pernakt, filmavimo kameros nuo peties nenuleidžiantis J. Čergelis net namo nebeužsukdavo – tik trumpam priguldavo „Ekrano“ liaudies kino studijoje, kuriai pats vadovavo. Ji buvo įkurta tuomečiuose „Ekrano“ kultūros (dabar – Panevėžio kultūros centro) rūmuose, tai yra pačiame miesto centre.
Lemtingomis sausio naktimis, vėliau pasakojo J. Čergelis, nebuvo net minties toliau atsitraukti – situacija galėjo pasikeisti per akimirką. O viešumas tais laikais buvo pagrindinis Lietuvos ginklas, tad nufilmuoti tai, kas vyksta, buvo nepaprastai svarbu.
„J. Čergelio indėlis – neįkainojamas. Ko gero, dar nesugebame jo iki galo įvertinti, bet ateities kartos tikrai supras, kokią vertybę jis paliko.“
G. Baltuškienė
Išsaugota istorija
J. Čergelis yra dalijęsis prisiminimais, kad tomis sausio dienomis jį labiausiai stebino žmonės.
Kuo didesnis pavojus grėsė, tuo jų daugėjo.
Pats operatorius su ryškiai šviečiančia vaizdo kamera ant peties taip pat buvo puikus taikinys, tačiau baimės nejautė.
„Toks keistas jausmas – absoliučiai jokios baimės. Buvo nepriklausomybės troškimas, pasiryžimas apginti Tėvynę, bet baimės – ne“, – „Panevėžio balsui“ yra sakęs J. Čergelis.
Nors net neabejojo buvęs KGB akiratyje.
Vėliau operatorius sukūrė filmą „1991 m. sausio 13 d. Vilniuje ir Panevėžyje“.
Jame ne tik unikalūs paties, bet ir dar keturių jo bičiulių operatorių sostinėje nufilmuoti kadrai: beginklės minios akistata su tankais, paskutiniai Loretos Asanavičiūtės žodžiai, vaizdai iš ligoninės, kur buvo vežami sužeistieji.
J. Čergelio kadruose užfiksuoti iš Laisvės aikštės Panevėžyje į Vilnių saugoti Seimo išvažiuojantys autobusai, pilni panevėžiečių, miesto gatvėmis važinėjantys sunkvežimiai su sovietų kariškiais, minia, susirinkusi Respublikos gatvėje prie telefono ir telegrafo stoties. Vėliau – Respublikos gatvėje priešais tuometį centrinį paštą aukojamos šv. Mišios už žuvusiuosius.
Neatitraukė kameros
J. Čergelis buvo Sąjūdžio metraštininkas, sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Edukacijos ir informacijos skyriaus muziejininkė Giedrė Baltuškienė.
To laiko jo nufilmuota medžiaga saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje, kaip ir jo filmas apie Panevėžį.
Iš viso muziejuje – apie 16–17 vaizdo kasečių su J. Čergelio užfiksuotais istoriniais įvykiais. Vienoje tokioje kasetėje – ilgesnė nei trijų valandų medžiaga. Jos buvo perrašytos į kompaktinius diskus, suskaitmenintos.
Kai kurie nufilmuoti renginiai tęsėsi po 4–5 valandas.
Muziejininkės teigimu, nemažai J. Čergelio juostose įamžintų įvykių yra ištisiniai. Tarkime, 1988 metų rugsėjo 11-osios mitingas Panevėžyje ar pirmasis birželio 14-osios mitingas Panevėžyje.
Dalis medžiagos yra tarsi juodraštis, tačiau ir jis ne mažiau vertingas. G. Baltuškienė svarsto, kad greičiausiai taip nutiko tais laikais trūkstant juostų – viena medžiaga nufilmuota, o ant jos buvo filmuota kita.
Giedrė Baltuškienė nemano, kad dar kuris miestas turėtų tokį filmuotos medžiagos apie Sąjūdį archyvą. „Panevėžys J. Čergeliui turi būti labai dėkingas už tai“, – sako muziejininkė. G. KARTANO nuotr.
Neįkainojamas indėlis
J. Čergelio filmuota medžiaga yra esminis vaizdinis šaltinis apie Sąjūdžio veiklą Panevėžyje – jis buvo vienintelis operatorius, nuosekliai ir nuolat dokumentavęs šiuos istorinės reikšmės įvykius.
Iš rankų nepaleisdamas kameros, jis fiksavo, kas tuo istorinio virsmo laikotarpiu vyko mieste, rajone, Lietuvoje.
Jis filmavo viską, kiek tik pajėgė – Sąjūdžio posėdžius, mitingus, Baltijos kelią, parašų rinkimus, Lenino paminklo nukėlimą, Paminklo nužudytiems gydytojams atkasimą Respublikinės Panevėžio ligoninės kieme, partizanų perlaidojimus, fiksavo ir buvusio paskutinio sovietų sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo vizitą Lietuvoje.
Kiekvienas kadras alsuoja epochos dvasia. Čergelio kamera įamžino Sąjūdžio širdį: žmones, susirinkimus, politines diskusijas – tą ypatingą laiką, kai viskas keitėsi.
„Muziejus saugo ne tik popierinį Panevėžio Sąjūdžio archyvą, bet ir filmuotą medžiagą. Nemanau, kad tokią dar kuris nors iš Lietuvos miestų turi. Nebent Vilnius, turėjęs savo operatorius, ar Kaunas. Panevėžys J. Čergeliui turi būti labai dėkingas už tai“, – pabrėžia G. Baltuškienė.
Pasak jos, popieriniai dokumentai taip pat byloja istoriją, tačiau kartais juos galima įvairiai interpretuoti. O filmuotos medžiagos nesuklastosi.
„J. Čergelio indėlis – neįkainojamas. Ko gero, dar nesugebame jo iki galo įvertinti, bet ateities kartos tikrai supras, kokią vertybę jis paliko“, – sako G. Baltuškienė, įsitikinusi, kad šio operatoriaus kūrybinis palikimas ateityje įgis dar didesnę vertę.
Ypatinga drąsa
Muziejininkės teigimu, J. Čergelio nufilmuota medžiaga – itin įtaigi. Joje atsiskleidžia, ką tuo metu išgyveno žmonės: jų emocijos, ryžtas, pasisakymai, nuotaikos. Tai ne tik svarbus istorinis šaltinis, bet ir gyvas liudijimas jaunajai kartai – pamoka apie laisvės kainą.
„Įsivaizduojate, kokios drąsos reikėjo žmonėms tais laikais, kai aplinkui lakstė saugumiečiai ir visiems buvo grasinama? Nežinau, ar jis pats suvokė, kokį gėrį paliko ateičiai“,– stebisi ji.
J. Čergelio nufilmuotą medžiagą G. Baltuškienė tyrinėjusi jau daugybę kartų, tačiau tvirtina, jog niekada nenusibosta ją vėl ir vėl žiūrėti.
„Ta praeitis tokia saldi. Sąjūdžio mintis, idėja, žmonių pakilimas, draugystė, vienybė, kai visi stovi susikibę rankomis ir nieko nebijo. Tai buvo stebuklas“, – sako muziejininkė.
