Sakoma, kad vagis išeidamas bent sienas palieka, o ugnis – nieko. Daugiau kaip du dešimtmečius ugniagesiu dirbantis Egidijus Vyšniauskas dar priduria, kad gaisrai ar tragiški eismo įvykiai, į kuriuos jie atskuba pirmieji, ir pačių gelbėtojų sielose palieka emocinius antspaudus.
Sakoma, kad vagis išeidamas bent sienas palieka, o ugnis – nieko. Daugiau kaip du dešimtmečius ugniagesiu dirbantis Egidijus Vyšniauskas dar priduria, kad gaisrai ar tragiški eismo įvykiai, į kuriuos jie atskuba pirmieji, ir pačių gelbėtojų sielose palieka emocinius antspaudus.Vienos skaudžios patirtys tampa pamokomis, kitos virsta randais.
Tačiau E. Vyšniauskas savo profesiniu pasirinkimu niekuomet neabejojęs – jis yra jau trečios kartos ugniagesių dinastijos atstovas.
Trijų kartų istorija
Pašaukimas ir pareigos jausmas lyg tradicija ar likimas Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pajėgų valdymo skyriaus vyresniojo specialisto Egidijaus Vyšniausko šeimoje perduodama iš kartos į kartą.
Tačiau, anot Egidijaus, kitaip ir negali būti. Nuo pat kūdikystės jo gyvenimas buvo neatsiejamas nuo ugniagesio gelbėtojo darbo – ne tik jo tėtis, bet ir abu seneliai buvo šios profesijos pašaukti.
„Ugniagesio gelbėtojo profesija mūsų šeimos istorijoje užima ypatingą vietą – ji tarsi gija, jungianti kelias kartas, perduodama ne per prievartą, o natūraliai, tarsi savaime suprantama gyvenimo kryptis“, – sako E. Vyšniauskas.
Vyšniauskų šeimos kaip ugniagesių dinastijos šaknys siekia pokario Lietuvą.
E. Vyšniausko senelis iš tėčio pusės vadovavo Kupiškio gaisrinei.
Iš tėčio pasakojimų Egidijus pamena, kad senelis jodavo arkliu po Kupiškio rajoną ir kviesdavo žmones tapti ugniagesiais, net močiutė savanoriavo gesinant gaisrus.
Beveik nuo nulio Kupiškio krašte sukūrė gaisrinę, kuri vėliau tapo tikra ugniagesių kalve – iš Kupiškio kilę daug savo srityje pasiekusių ugniagesių, kuriuos Egidijaus senelis siuntė mokytis. Tarp jų buvo ir jo paties sūnūs.
Egidijaus tėtis, baigęs mokslus Sankt Peterburge ir Maskvoje, grįžo į Lietuvą ir tapo Rokiškio gaisrinės vadovu.
O jo brolis dirbo rajono Savivaldybės ugniagesių komandoje, dabar eina atsakingas pareigas Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pajėgų valdymo skyriuje.
E. Vyšniauskas iš savo dėdės ir kolegos gavo ypatingą dovaną – šalmą. Pastarajam jį padovanojęs uošvis, besirūpindamas, kad žentas būtų saugus ir kiekvieną vakarą grįžtų į šeimą.
„Šį šalmą dėdė man perleido, kai pats gavo naują. Tuo metu Lietuva savo ugniagesiams tokių negalėjo įpirkti. Gaisrininkai gyveno labai skurdžiai – neturėjome net elementarių batų ir drabužių. Nepalyginsi su dabartine situacija. Dabar tai giminės šalmas“, – šypsosi E. Vyšniauskas.
Šeimos pėdomis
Iš savo vaikystės pašnekovas pamena, kad tėtis visuomet gyvendavo budėjimo režimu.
Bet kada buvo pasiruošęs viską mesti ir skubėti gesinti liepsnų.
Net sūnaus pasiimti iš darželio atvykdavo gaisrininkų mašina, tai Egidijui kurstė dar didesnį pasididžiavimą tėčiu.
„Net į sodą ar kaimą pas senelius važiuodavome gaisrininkų mašina, kad būtų galima daug operatyviau atsidurti įvykio vietoje. Ne kartą mums teko sėdėti mašinoje ir laukti, kol tėtis atliks savo darbą“, – pasakoja E. Vyšniauskas.
Toje pačioje Rokiškio gaisrinėje dirbo ir Egidijaus mama – tvarkė personalo reikalus.
Tad labai dažnai gaisrinės gyvenimo ritmu gyveno ir abi Vyšniauskų atžalos.
O vasaros prabėgdavo pas senelį, mamos tėtį, gyvenusį Kupiškio rajone, Adomynės kaime.
Likimas ar lemtis, bet ir šis senelis laisvu nuo ūkininkavimo laiku gesindavo gaisrus.
„Kadangi daug vasarų praleista pas senelį, juokauju, kad ir mano karjera prasidėjo Adomynės gaisrinėje. Jei senelis budėdavo, ir aš su juo vykdavau į darbą, „vairuodavau“ GAZ-66, lipdavau ant stogo tikrinti įrangos“, – šypsosi E. Vyšniauskas.
Tėčio ir senelių pėdomis nuėjo ne tik Egidijus, bet ir jo ketveriais metais jaunesnis brolis – pradėjęs nuo ugniagesio gelbėtojo darbo, dabar vadovauja Ukmergės priešgaisrinei tarnybai.
„Kai reikėjo apsispręsti, ką norėčiau mokytis baigęs mokyklą ir dirbti, nelabai įsivaizdavau ką nors kitą nei ugniagesio gelbėtojo profesiją. Šis darbas man buvo pažįstamas, suprantamas ir savas. Jaučiau, kad tai mano kelias, savaime subrendęs apsisprendimas. Mūsų šeimoje šią profesiją pasirinko ir daugiau artimųjų, tad net per šventes prie stalo kalbos dažniausiai sukasi apie darbą“, – pasakoja E. Vyšniauskas.
Kaip tėtis
Ar šią šeimos tradiciją perims ir prieš kelias dienas savo ketvirtąjį gimtadienį atšventęs Egidijaus sūnelis, dar sunku prognozuoti.
Tačiau kai kažkas mažylio per gimtadienį paklausė, kuo šis norėtų būti užaugęs, berniukas nė nedvejodamas atšovė: „kaip tėtis“.
„Širdį paglostė, bet nežinau, ar sūnui linkėčiau tokio kelio. Šiame darbe gauname daug to, ko paskui nebeįmanoma ištrinti iš atminties, kas pakeičia mus kaip asmenybes, deja, ne visos patirtys yra gražios“, – atvirauja E. Vyšniauskas.
Anot jo, nors tikrai būtų galima rasti labiau rizikingų profesijų, tačiau neabejotinai ugniagesiai gelbėtojai pamato daugiausia pavojų, su kuriais žmonės susiduria.
Nors rengiant ugniagesius atrenkami tik fiziškai ir psichologiškai stiprūs jaunuoliai, tačiau tik šio darbo realybė parodo, ar žmogus profesiją pasirinko išties teisingai.
Šiame darbe ypač svarbu nesutrikti ekstremaliose situacijose, gebėti suvaldyti stresą, o kai kada ir nuraminti kolegas.
Pasak pašnekovo, jei bent vienas komandos narys ima jaudintis, tai persiduoda ir visai komandai.
„Sunkiausia mūsų darbo dalis, kai nežinome, kas mūsų laukia, gauname pirminę informaciją ir tik nuvykę į vietą pamatome realią situaciją. Tuomet tiesiog susikoncentruoji į savo darbą ir stengiesi padaryti, ką gali geriausio“, – sako E. Vyšniauskas.
Lemtingas atsitiktinumas ligoninėje
Vienas pirmųjų tokių „krikštų“ jam, kaip operacijų vadovui, buvo gaisras Respublikinės Panevėžio ligoninės naujagimių skyriuje.
Vienoje iš palatų įkaito ir užsidegė liuminescencinė lempa.
Nuo kaitrios lempos pradėjo lydytis ir lašėti žemyn plastikinė šviestuvo dalis – taip užsidegė ligoninės lova.
Ugniagesio gelbėtojo teigimu, tokie šviestuvai labai dažnai tapdavo gaisrų priežastimi.
Kadangi tuo metu buvo itin šalta žiema, o pastate – ką tik pagimdžiusios mamos ir jų kūdikėliai bei medikų personalas, įtampa buvo pasiekusi aukščiausią tašką.
Lemtingas atsitiktinumas, kad tuo metu savojo stebuklo sulaukė dabartinio E. Vyšniausko viršininko žmona.
„Jis kaip tik lankė žmoną ir atsidūrė pačiame gaisro židinyje. Šis laimingas atsitiktinumas lėmė, kad gaisras nespėjo įsisiautėti – užteko ligoninėje buvusio gesintuvo, kad pavyktų suvaldyti liepsnas. O mums liko evakuoti žmones iš dūmų pilnų patalpų. Viskas baigėsi labai sėkmingai, tačiau tų emocijų ir įtampos nepamirštu iki šiol“, – pasakoja ir pats prieš ketverius metus tėčiu tapęs E. Vyšniauskas.
Kai smegenys nepriima vaizdo
Ugniagesiai gelbėtojai skuba ne tik į gaisrus.
Jiems tenka iš įvairių vandens telkinių traukti skenduolius, skubėti į eismo įvykius, kai iš automobilio nuolaužų prireikia gelbėti prispaustuosius.
Pasak Egidijaus, kai sunkiasvoris transportas ir lengvasis automobilis susiduria kaktomuša, pasekmės labai skaudžios. Aukų išvengti beveik neįmanoma, o prispaustuosius sudėtinga ištraukti.
Tokių avarijų kraupūs vaizdai, persekioja visą gyvenimą.
„Tie pirmieji kartai patys sudėtingiausi. Smegenys tiesiog nepriima matomų vaizdų. Bet kai tai nėra paties artimieji ar artimos aplinkos žmonės, daug lengviau atsiriboti nuo emocijų. Jos dažnai tik trukdo profesionaliai atlikti savo darbą“, – sako E. Vyšniauskas.
Palieka randus
Visgi kai kurie įvykiai giliai viduje susėda, palikdami gilius randus.
Kartą Panevėžio ugniagesiai gelbėtojai gavo pranešimą, kad gaisras kilo atliekų rūšiavimo sandėlyje.
Buvo itin šalta žiema, tame sandėlyje dirbusi moteris šildėsi dujiniu šildytuvu.
Nežinia kaip, bet sugedus šildymo sistemai staiga dujos plūstelėjo į darbuotoją ir ji tiesiog sudegė savo darbo kėdėje.
„Net sunku nupasakoti tą akimirką, kai prie sandėlio atvažiavę moters vaikai, dar paaugliukai, bandė prisiskambinti mamai. Visi girdime, kaip skamba telefonas, bet mamos jau nebėra, ji jau niekuomet nebeatsilieps savo vaikams“, – iki šiol to košmaro E. Vyšniauskas negali pamiršti.
Gal kiek makabriškai atrodo, kad dažnai po tokių įvykių kolegos, vyniodami laistymo žarnas, vienas kitam pasakoja anekdotus.
Pasak E. Vyšniausko, ugniagesiai turi labai daug juodojo humoro, bet ne todėl, kad jie būtų abejingi – tik tai padeda susidoroti su skaudžiais išgyvenimais.
„Kaip pasakytų psichologai, taip vyksta ne dėl mūsų nejautrumo, o įsijungusio savotiško savisaugos jausmo. Juokaujant blogos emocijos ir patirtys tarsi nustumiamos į šoną. Dirbu jau 23 metus, atrodo, jau visko mačiau, bet dar pasitaiko situacijų, kurios labai giliai paliečia, tų pirmų kartų, kurių nenorėtum išgyventi, vis dar yra“, – tenka pripažinti E. Vyšniauskui.
Tikroji gyvenimo prasmė
Ugniagesių gelbėtojų darbe šalia slogių išgyvenimų yra ir daug prasmės, net džiaugsmo, kai laiku suteikus kvalifikuotą pagalbą žmogus ir vėl stojasi ant kojų.
Anot pašnekovo, jų darbe svarbu ne tik greitai atvykti į įvykio vietą, bet ir kvalifikuotai padėti.
„Gali labai greitai ištraukti žmogų iš nuolaužų, bet gali ir jam pakenkti, jeigu tą darysi neatsakingai. Neabejotinai pats didžiausias džiaugsmas, kai sužinome, kad išgelbėjome gyvybę“, – sako E. Vyšniauskas.
O užvėrus darbovietės duris Egidijaus didžiausias džiaugsmas – ketverių sūnus.
Kadangi viena iš tėčio aistrų – dviračiai, tai ir sūnelis jau nuo trejų metukų mina dviratuką be jokių papildomų ratukų.
Visa šeima labai mėgsta keliones. O žiemą V. Vyšniauskas jas pakeičia ledo ritulio treniruotėmis ar slidinėjimu.
Nors su šeima ugniagesys gelbėtojas gyvena Vilniuje, tačiau palikti Panevėžio E. Vyšniauskas nenori.
Anot jo, čia prasidėjo jo karjera, čia kiekvienas kiemas puikiai žinomas – tikriausiai nerastume gatvelės, kurioje nebūtų tekę gesinti gaisro ar kitaip padėti panevėžiečiams.
